Renata Šerelytė. Palaimingas yra nežinojimas

gyčio norvilo nuotrauka

Agnė Žagrakalytė. „Klara“. – V.: „Tyto alba“, 2014.

Komiksus labai mėgau vaikystėje ir netgi pati buvau vieną nupiešusi. Vadinosi „Po marias šmėklos įsakymu“ ir buvo susuktas kaip kino juosta, norėdavai pasižiūrėt – reikėdavo išsivynioti. Jame daug spontaniškų, nelogiškų ir juokingų baisybių, na, kad ir tokių –­ jei tik pagrindinis veikėjas atsistos ant tvirtos žemės, jo laukia neišvengiama mirtis nuo kraujo ištroškusios žmonos rankos. Ši kažkaip sugeba persikelti į visas dimensijas, išskyrus vandenį. Taigi veikėjas visą laiką pasmerktas plūduriuoti jūroje ant plausto.

Labai patiko man tas siužetas. Atrodė toks fatališkas. Ir kai skaičiau „Klarą“, jis vėl šmėkštelėjo atminty. Gal dėl to, kad priminė: žaidimas yra neatskiriama gyvenimo dalis, kad ir kokie rimti norėtume atrodyti. Ir kad žaisti smagu. Šiame devalvacijos amžiuje ne vienas žodis nuvertėjęs, taigi ir žodis „žaidimas“ kelia net ne juoką, o veikiau įtarimą, kad čia bus kažkokia suktybė. Bet įtarimus reiktų mesti į šalį ir tiesiog džiaugtis „baisia pasaka ne vaikams“. (Tiesą pasakius, „Klarą“ knygyne man atnešė iš vaikų literatūros skyriaus. Ar tai simboliška, ar ne – nežinau.)

„Klaros“ siužetas irgi fatališkas, savaip juokingos visos tos baisybės –­ piktas mafijozas, kraujo pilna burna, stiklinės ašaros, našlaitėlės vargai ir kt. –­ skaityti visai linksma ir nenuobodu, tik vidinis balsas vis dėlto sako, kad denkis nesidengęs literatūrinio komikso ir bande dessinée vardais, skaityk tekstą skersai ar išilgai, atsistojęs ant galvos ar ant skruzdėlyno arba visai neskaityk, bet visa tai, kas parašyta, yra tekstas. O tekstas pretenduoja būti literatūra, tiesiog literatūra – be priedų, be skonio stipriklių, saldiklių ir konservantų. Žavius „Klaros“ teksto gabaliukus, vėrinius galima matyti kaip eilėraščius; jie, sakyčiau, ir daro eilėraščio poveikį – kai staiga beskaitant nutvilko išsiblaškiusį protą ir atbudina pojūčius: „Uodai, tylūs kraujasiurbių smuikai. Cikada ant taurės kraštelio svirsvir svirduliuoja. Nakties skersvėjis pusto dulkes nuo žaliuzių. Taurėje šoka auksinė medūza“ (p. 35); „Šlapia šliūžė plati, vingiuojanti iki stoglangio, ligi slidžios balandinės, kur burkuoja debesys, rrriba, rrriba tai, rrriba –­ gruma griaustinis sakytum toli“ (p. 36). Tai liudija ir ritminė bei fonetinė frazės struktūra, spontaniškas žodžio išsiveržimas, paradokso poetika. Tada nelabai svarbus ir siužetas su visom peripetijom –­ mes juk žinome, kad jis sugalvotas ir netgi specialiai taip sutirštintas, kad netikėtum jo autentika nė per nago juodymą, autentiškiausia čia yra kalba, frazės kūrimasis, poetinis ritmas. Jam paklūsta viskas –­ netgi žaidimas, žaidimo pojūtis, gebėjimas į jį įsitraukti.

Pavadinęs šį romaną konstrukciniu Andrius Jakučiūnas, manding, neapsiriko; žodis „konstrukcinis“ skambėtų nykiai ir, ko gero, dvelktų klišėmis, jeigu būtų taikomas autoriui, trokštančiam išgarsėti būtent dėl konstruktyvizmo ir su visomis savo konstrukcijomis įsirioglinti į lietuvių, o, neduok Dieve, ir į pasaulio literatūros istoriją (tokių autorių atsiranda, tik leidyklos kažkodėl į juos žiūri įtariai, o jeigu toks rankraštis būna pateiktas konkursui, tai retas komisijos narys, skaitydamas jį, ištveria iki pabaigos). Kadangi Žagrakalytei būdinga, sakyčiau, absoliuti žodžio klausa ir savotiškas humoro jausmas, ji gali konstruoti ką užsigeidusi, – manyčiau, nepagadins.

Kalbine klausa šiuolaikinė proza (ypač žurnalistiniai romanai) nepasižymi, „Klara“ šiuo atžvilgiu – išskirtinis tekstas. Romano kalba ne tik sodri ir gaivališka – ji ir labai tiksli, suvaldyta, organizuota. Nenervina netgi literatūrinės ir visokios kitokios parafrazės (su stringais rugiuose prie bedugnės, lietuviai nemoka rašyti romanų ir pan.), nes įterptos ne kaip iliustruojančios pamokančios, kažką reikšti turinčios sentencijos, o tiesiog kaip žodžiai tarp kitko. Tas man labai patiko. Nes lietuviai autoriai, ypač konst­rukcionistai, labai mėgsta badyti reikšmingomis citatomis skaitytojui akis.

Ir nors gali susidaryti įspūdis, kad autorė pasišaipo iš euroromano ir jo rašymo („rašysiu euroromaną, milžinišką monstrą, jis bus toks gyvas, kad vaikščios po kambarį“, p. 37), ir atsiranda jai pritariančių, čia vertėtų suklusti: ar tikrai nuoširdus šis pasišaipymas? Juk euroromanas – toks pat lietuviškas nepilnavertiškumo kompleksas kaip ir „Eurovizija“, o su kompleksais reikia elgtis atsargiai. Tiesą pasakius, šioje srityje Lietuvos pasiekimai kur kas geresni –­ Laura Sintija Černiauskaitė, Giedra Radvilavičiūtė ir Undinė Radzevičiūtė nušluostė nosį šeštos vietos laimėtojams –­ vyrams juodais kostiumais. Bet įtariu, kad jie to net nežino... Tegu nežino ir toliau. Palaimingas yra toks nežinojimas.

Mikalojus Povilas Vilutis. „Sriuba“. –­ V.: „Tyto alba“, 2014.

Kai visi gudrūs žaidimai su žodžiais, vadinami literatūriniais eksperimentais, skirtais lavinti protą, pabosta, o gražūs filosofavimai (skirti tam pačiam tikslui) –­ irgi, tokią knygą kaip „Sriuba“ į rankas imi su nepasitikėjimu. O ką, jeigu ir čia tas pats? Autorius neabejotinai filosofuoja – tai matyti iš pačios tekstų struktūros: vidinis monologas perkertamas trumpučių ištarų („Gyvenimas – blogis. Štai, ką sužinojau gyvendamas. – Išgerk degtinės ir sužinosi, kad gyvenimas – gėris. –­ Sužinosiu, kad degtinė yra gėris“, p. 46). Bet paskui toji filosofija ir intensyvūs vidiniai monologai ne tik nebegąsdina, bet ima džiuginti. O trumpos ištaros labai prasmingai sustruktūruoja tekstą, sakyčiau, lyg kokie rėmeliai paveikslėliams, suteikiantys tekstui saiko, elegancijos ir savotiškos bravūros.

Ačiū Dievui, kad „Sriuba“ – viena iš knygų, reabilituojančių tokius žodžius kaip „proto mankšta“, „proto lavinimas“, kurie iš esmės yra baisūs, nes siejasi su sporto sale ir tokiais siaubingais įrenginiais kaip gimnastikos ožys, lipti skirta virvė ar kartelė šuoliams į aukštį. Vilutis savo esė įrodo, kad mąstymas nebūtinai susijęs su kankinimusi ir troškimu žūtbūt peršokti kiek įmanoma aukščiau kaip mums, lietuviams, dažnai atrodo. Autoriaus prisipažinimas „noriu būti senas ir durnas“ yra ne tik visiškai nuoširdus, bet ir labai pateisinamas. Štai kodėl jis nori toks būti: „Kad žinočiau. Kad nereikėtų galvoti, kad galėčiau ramiai negyventi. Galvojimas – blogis. Gyvenimas – blogis. Tie, kurie žino, negyvena. Jiems pasisekė“ (šie žodžiai tokie svarbūs, kad išspausdinti net ant knygos nugarėlės).

„Sriuba“ žavi tuo, kad autorius nesistengia nei mokyti, nei auklėti kitų, nei atrodyti už kitus geresnis, nei kentėti taurios kančios, kuri kiekvienam, norinčiam būti už kitus geresniam, yra tiesiog privaloma. (Nes suteikia kančiai romantikos, kurios niekada nesuteiks, pavyzdžiui, penkios minutės tikro dantų skausmo.) Dvasinė martirologija, kurią visi kažkodėl įsivaizduoja kaip taurų dalyką – mūsų tautos nacionalinis bruožas ir vertybė, nors galbūt kur kas geriau būtų, jei toks taptų dantų skausmas. Visi bent žinotų, kas tai yra.

O kas yra mąstymas? Kodėl lietuviui jis toks svetimas, šaltas ir nemalonus? Kodėl, užsiminus apie mąstymą, intelektą, kultūrą, visi normalūs žmonės nejaukiai nutyla ir nuleidžia akis, lyg būtų pasakyta kas nepadoraus?.. Kodėl kaip lietuvio nacionalinio charakterio bruožas pabrėžiamas darbštumas, taupumas ir sugebėjimas pigiai apsipirkti Lenkijos prekybos centruose, o štai mąstymas įsivaizduojamas kaip tuščias laiko leidimas?.. Apie tai rašo ir Vilutis: „Užeik rytoj. – Ne, neužeisiu. Rytoj aš mąstysiu. – Tyčiojies iš manęs? Aš pasipiktinęs.“ Vilutis pasitaiso – rašo kitaip: „Užeik rytoj. – Ne, neužeisiu. Eisiu į turgų, pirksiu trąšų už tris litus, tręšiu žemę ir užauginsiu morką, kuri kainuos du litus. – Suprantu. Svari priežastis. Pelnei mano pagarbą. Gyveni prasmingai“ (p. 53). Išvadas, kas yra prasminga, skaitytojas turi pasidaryti pats. Tai vienas iš neabejotinų knygos pliusų.

Kiti nacionaliniai mūsų tautos bruožai – taurumas ir pasiaukojimas. Vilutis, kaip tikras lietuvis, savo knygoje jiems skiria nemažai dėmesio. „Gyvenau taurų gyvenimą – ne savo, kitų laimei. Aš mirštu laimingas. – Tai kodėl sakai: „Aš laimingas“? Kodėl nesakai: „Laimingi tie, kurių laimei aš gyvenau“?“ (p. 69) Kad toks iš pažiūros taurus ir nesavanaudiškas dalykas kaip gyvenimas dėl kitų gali virsti karikatūrišku ir slegiančiu, savo „Kipšo laiškuose“ rašė C. S. Lewisas; anot jo, jeigu tik koks nors žmogus skelbiasi gyvenąs ir aukojąsis dėl kitų, pažvelkite į tuos, dėl kurių jis tai daro, ir pamatysite, kokie jie užguiti ir nelaimingi. Bet nedrįsta išsižioti: juk aukojimasis dėl kitų toks taurus...

Kita vertus, Vilutis nėra nei moralistas, nei cinikas. Štai pavyzdys: „Televizijos žvaigždė gražuolė sakė, kad žemiškosios gėrybės jai nerūpi. Jai rūpi tik dvasinės. Vis dėlto ji niekuomet netekėtų už nevykėlio, kuris neturi prabangios mašinos“ (p. 69). Vilutis nepuola smerkti televizijos žvaigždės arba šmaikščiai pasityčioti, kaip kad būtų madinga, tačiau stengiasi ją suprasti („O kaip aš gyvenčiau ir galvočiau, jeigu būčiau televizijos žvaigždė gražuolė?“) ir iškelti šitą neabejotinai svarbų vertybių klausimą iki egzistencinio lygio. Ir tada jau patys skaitytojai turi suprasti, kai kurie gal ir nenorom, kad ir žvaigždės turi dvasinių vertybių, tokių kaip pasitikėjimas savimi, optimizmas, pozityvus mąstymas ir saikinga tuštybė, patenkinama labdaros akcijų.

O kadangi „Sriuba“, šiaip ar taip, susijusi su kulinarija, prisiminiau pozityvią ponią, kuri viename kulinariniame tinklaraštyje pareiškė, kad geras maistas jai toks svarbus, kad ji puotautų net pragare. Vargšė ponia, ji turbūt nei Dantės, nei Miltono neskaitė, bet netgi ją dabar už tai smerksi? Reikėtų tiesiog ją suprasti, kaip kad daro Vilutis –­ o ką aš sakyčiau, būdama tos ponios vietoj? Kad pragaras – ne restoranas, o velniai – ne oficiantai? Aišku, kad ne. Aš džiaugčiausi, kad mūsų gyvenimas ir mąstymas tiek patobulėjo, jog galime savo pozityvų vartotojo mąstymą primesti net pragarui (dangui –­ kažkodėl sunkiau).

Jeigu pragaras būtų restoranas, kaip ta ponia vaizduojasi, tai jame galėtų kaboti toks užrašas: „Sakoma, patys nelaimingiausi žmonės yra tie, kurie mąsto“ (p. 43). Ir visi pragaro klientai labai džiaugtųsi, kad išvengė tokių nemalonių asmenų draugijos – juk geras maistas ir linksma kompanija kur kas svarbiau.