Ką reiškia būti nufotografuotam, kaip jautiesi fotografuojamas? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytojas Gediminas Kajėnas. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Ten už žvyrkelio, už Ordų trobesių, prasideda miškas. Tiesa, mišku jį pavadinti būtų kiek per drąsu. Nors žemėlapiuose ta vieta turi pavadinimą, niekaip jo neįsimenu. O ir iš vietinių nė karto neteko girdėti mišką vardu vadinant. Visi tik ir sako – krūmynai, raistai, kemsynai, molynė. Tačiau jiems net sakyti nieko nereikia, viskas ir taip aišku iš lėtos eisenos, tartum mak­notų sunkiomis kojomis, grimztų ir vėl veržtųsi iš klampynės siekdami tvirto pagrindo po kojomis, bandydami ištrūkti.

Vitaliokas visada atsirasdavo lyg iš niekur – jis gerai žinojo žvėrių takus ir kartais pats tokiu virsdavo. Savaitėmis jo nematydavai, tik girdėdavai kažkur tolumoje ūbaujant. Kai pasirodydavo – visas purvinas, apsibraižęs, apiplyšęs, – galėdavai tik įtarti, ką matė, nes pats papasakoti nieko negalėdavo. Sykį Vitaliokas net buvo miręs, bet prisikėlė ir nuo tada jo nebemačiau. Bet net Skripkai aišku, kad Vitaliokas laikosi kažkur netoliese – jo siela, dumblo tvaiku persunktoji, kitur negali ilgai ištverti.

Pranukas su krūmynų invazija kovoja metalu. Iš visų pusių kiemą apstatęs geležinėmis barikadomis iš vikšrinių traktorių, priekabų, keistų agregatų ir gelžgalių, bando atstumti tai, kas neišvengiama, – karklų apgultį. Metalas yra jo fetišas, juodai dažyti plaukai – maskuotė. Kai susikonstruos lėktuvą, žadėjo su visam apleisti šitą Dievo ir melioracijos pamirštą užkampį.

Iš kur čia atsibastė Lupeikyčia – nežino niekas. Pirmiau, tiesa, ji buvo apsistojusi už kelių kilometrų Alesės gimtojoje troboje. Kai ten viską nugyveno, persikraustė arčiau balų ir galiausiai įklimpo čia su visais savo bambaliais, „gal turi parūkyti?“ ir šunimis. Kartais ji pasirodo galulaukyje, pasivaidena ir vėl prapuola šabakštynų tankmėje.

Su Gyčiu, būna, apsiauname guminiais, į kuprines susigrūdam visokių naudingų reikalų ir išeiname negalvodami kur. Seniai įsitikinome – galva čia niekuo negelbėja. Kaip ir žemėlapiai. Kitados Petrulis – vietinis šamanas – bandė visą šį chaosą suvesti į tvarką, nubraižyti aiškias struktūras, sudėlioti atramos taškus. Dešimtis kartų blaivūs ir gatavi stengėmės perprasti to kosmoso dėsnius, atpažinti ženklus natūroje ir žodynuose – viskas perniek. Žemėlapiai čia nepadeda. Kaip ir galvos. Jie tik klaidina.

Eidami niekados nesiginčijame nei dėl literatūros, nei dėl meno, tačiau visada dėl to, kur esame. Tiek kartų skersai išilgai išklaidžioję šitą klampynę, visada atsiduriame neregėtose vietose, nors šito vadinamojo miško ten išvis net nėra. Mus gelbsti tik aukštos įtampos laidai rytuose, einantys pačiu pakraščiu. Į juos ir atsiremiame, kai jau būna visiška basta.

Sykį sugrįžę dūminėje pirtelėje surengėme fotosesiją. Aklinai juodos sienos ir pro nedidelį langą besiskverbianti šviesa buvo ideali scenografija. Gytis čia atliko statisto vaid­menį. Pagrindinis vaidmuo teko iš pakampių surinktiems daiktams – taburetei, krepšiui, kelmui, sieniniam laikrodžiui, rabarbaro lapui, lentos gabalui, maišui, laikraščiui, veidrodžiui ir t. t. Visi jie paeiliui keliavo ant postamento – Gyčio galvos – ir šitaip įsikūnydavo, virsdami gyvais padarais. Kur ir kas tuo metu buvo Gytis – nežinau. Tik mačiau, kaip rankos nuo galvos nusuka vieną daiktą ir prisuka kitą, o kūnas išsyk tampa kažkuo kitu.

Vieną vasarą čia atvažiavo Daiva su Mindaugu. Jai prireikė mano galvos, tad mielai paskolinau. Iš žaluma persmelkto sodo persikėlėme į pirtelės tamsumas. Mačiau, kaip galva švelniai buvo paguldyta į baltą medžiagą, kaip Daiva gražino klostes, o Mindaugas galvą iškėlė viršun lyg kokią atnašą. Apeigos buvo lėtos ir tylios. Mano galva kabojo ramiai lyg rūkyti paruoštas skilandis.

Paskui galvą man sugrąžino. Tik po kurio laiko pastebėjau, kad ji gal ir ta pati, bet kūnas – kitas. Toje pirtelės tamsoje galėjo įvykti šiokia tokia painiava: langas mažas, šviesos nedaug, o tamsa – tiršta...

Kurią dieną reikės grįžti atgal ir apsižvalgyti – gal kūnas iki šiol kaip ta višta be galvos laksto kur papuola stirnas baidydamas, šunis lodydamas, su Vitalioku ir Lupeikyčia ūbaudamas ir nė nebando rasti išėjimo iš tų nesibaigiančių kemsynų, amžinųjų dumblynių.

 

Parengė Virginija Cibarauskė ir Daiva Kairevičiūtė

Gediminas Kajėnas – fotografijos mėgėjas, knygų sudarytojas, kultūros žurnalistas.