Benas Arvydas Grigas. Pasaulio literatūros „eureka!“

Šios apžvalgos tikslas paprastas – skleisti žinią apie gėrį, skaitomą ir graibstomą svetur. Kitaip tariant, pristatau tas knygas, kurios Lietuvą kartais aplenkia, nors likusiame pasaulyje sulaukia itin daug dėmesio.

Karl Ove Knausgaard. „Autumn“. Vertė Ingvild Burkey. – „Penguin Books“, 2017.

Prieš kelerius metus visa „anglosferos“ literatūrinė spauda šlovino du dideliais užmojais pasižyminčius Europos autorius – slapyvardžiu pasirašančią italę Eleną Ferrante ir jos neapolietiškų romanų seriją bei rūstaus veido norvegą Karlą Ove Knausgårdą dėl memuarų šešiatomio „Mano kova“. Jei E. Ferrante jau kiek primiršta, tai K. O. Knausgårdas aktualumo neprarado – anglų kalba dar neišleidus šeštosios „Mano kovos“ dalies, jau pasirodė pirmoji vadinamojo sezonų kvarteto knyga „Ruduo“ („Autumn“).

K. O. Knausgårdas per kiek mažiau nei 10 metų iš vietinės reikšmės autoriaus virto nacionaliniu, o paskui ir tarptautiniu fenomenu. Sezono kvartetas leidžiamas rašytojui jau tapus viena didžiausių literatūros žvaigždžių. Ir visa tai ne dėl pataikavimo masėms ar kritikams, o dėl to, kaip ir ką K. O. Knausgårdas rašo. „Mano kova“ iš pažiūros tėra detalūs šešių dalių memuarai, apimantys periodą nuo ankstyvos vaikystės iki keturiasdešimties, tačiau knyga paveikė, sukrėtė ir palietė šitiek skaitytojų radikalumu, brutaliu atvirumu. Visiškai apsinuogindamas K. O. Knausgårdas kalba apie žiaurų tėvą, baimes ir nenorą susilaukti vaikų, kivirčus su žmona, bandymus perprasti save kaip vyrą, žmogišką nuobodulį ir daug kainavusias klaidas – viskas detalu, su tik­rais vardais ir daugybe išpažinčių.

Artimųjų gyvenimų atskleidimas visam pasauliui sugriovė rašytojo santuoką, daug draugysčių, bet ir atnešė ypatingą literatūrinę šlovę. Kita vertus, ją lėmė ne vien atviravimai. K. O. Knausgårdas – nuoširdus autorius, jo mintis aštri, stilius – įtraukiantis, proza – pilna prustiško pastabumo grožio ir prasmės momentams, slypintiems ir unikaliose, ir visiškai kasdieniškose, net banaliose situacijose. Jamesas Woodas iš „The New Yorker“ rašo: „Ten, kur dauguma šiuolaikinių rašytojų refleksyviai naudotų ironiją, K. O. Knausgårdas intensyvus ir absoliučiai atviras, nebijantis nei išsakyti universalių žmogiškų būklių, nei pasirodyti naivus ar nejaukus.“1 Juk ir jis žmogus, ir jį kamuoja mums pažįstami rūpesčiai, klausimai, keistumai, kurių išraiška rašytojo prozoje unikali, bet pagrindas ‒ tas pats.

„Ruduo“ taip pat priskiriamas memuarų žanrui, bet knygos forma ypatinga. K. O. Knausgårdo akylus žvilgsnis ir tiesmukas žodis šįkart sufokusuoti kitur: kūrinys parašytas kreipiantis į dar negimusią dukrą, kuriai autorius siekia parodyti, nusakyti, įvaizdinti pasaulį 60-yje tarpusavyje nesusijusių trumpų esė. Tekstų pagrindas – tai, kas konkrečiu momentu patraukia K. O. Knausgårdo akį arba mintį: kramtomoji guma, rėmai, išskrendantys paukščiai, šlapimas, Vincentas van Goghas, pirštai. Kitaip tariant, įvairūs mažmožiai, kasdieniai objektai, pabirusios kultūrinės nuorodos. Kiekviena esė trumpai ir paprastai, kartais komiškai pristato nagrinėjamą objektą tam, kuris visiškai nieko apie jį nežino (juk knyga skirta dar negimusiam vaikui). Tai leidžia K. O. Knausgårdui pasaulį apžvelgti iš pagrindų – su savaime suprantamomis tiesomis ir dažnai pamirštamomis esmėmis. Atsispirdamas nuo detalių, rašytojas neretai grįžta prie savo patirčių, atsiminimų, pradeda mąstyti apie sociumo būkles ar tiesiog grožisi pasauliu.

Dėl šio paskutinio aspekto knyga labai skiriasi nuo epinio šešiatomio „Mano kova“ – K. O. Knausgårdas vyresnis, santūresnis, aprimęs, švelnus ir šlovinantis aplinką, į kurią gimusi pateks jo dukra. Egocentrizmą, šiurkštumą, šėliones keičia dėkingumas gyvybei ir gyvenimui, šiluma, paprastumas. Sutalpinęs pasaulį į esė-miniatiūras, prozininkas per pasirinktus objektus ir savo stichiją – žodį – atveria žvilgsnį bei sąmonę dėl labai aiškaus asmeninio tikslo: „Noriu parodyti tau mūsų pasaulį tokį, koks jis yra šiandien: duris, grindis, čiaupą ir kriauklę, prie sienos, po virtuvės langu esančią sodo kėdę, saulę, vandenį, medžius. Tu visa tai kada nors pamatysi savaip, patirsi viską pati ir gyvensi savo gyvenimą, tad, žinoma, dėl savęs paties aš visa tai rašau: rodydamas pasaulį tau, mažoji, aš savąjį įprasminu“ (vertimas – B. A. G.).

Ne mums spręsti, ar šis intymus tikslas pasiektas, ar ne. Skaitytojui lieka tik tai, kas itin tinka ilgam rudens vakarui – klausytis save atveriančio, minčiai ir žodžiui atsidavusio žmogaus.

 

Jennifer Egan. „A Visit from the Goon Squad“. – „Knopf“, 2010.

Jennifer Egan. „Manhattan Beach“. – „Corsair“, 2017.

Naujas Jennifer Egan romanas „Manhatano pakrantė“ („Manhattan Beach“) ‒ vienas tų, kurių pradžios ir pabaigos taškai labai toli vienas nuo kito, kurie pasaulį pamato daug kartų perrašyti ir pagaliau sunokę. Romano užuomazgos siekia 2002-uosius, kai pirmas juod­raštis pasiliko stalčiuje tikintis prie jo grįžti po išsamesnio pasikapstymo Niujorko miesto istorijoje. Per 15 metų šalia aktyvaus lankymosi archyvuose 55-erių amerikiečių autorė vykdė sudėtingos tematikos žurnalistinius tyrimus apie bipolinį sindromą turinčius vaikus, nuo opiumo priklausomas motinas, save žalojančių žmonių gyvenimus ir išleido du romanus – „Tvirtovę“ („The Keep“, 2006) bei „Smogikų gaujos apsilankymą“ („A Visit from the Goon Squad“, 2010).

J. Egan žinomumo ir liaupsių sulaukė būtent už „Smogikų būrio apsilankymą“, kuris pelnė Nacionalinio literatūros kritikų rato apdovanojimą bei prestižinę Pulitzerio premiją kaip geriausias grožinės literatūros kūrinys. Anot Pulitzerio komisijos, knyga – „išradingas brendimo ir senatvės skaitmeniniame amžiuje tyrinėjimas, pasižymintis nuoširdžiu smalsumu kosminiu greičiu vykstantiems kultūriniams pokyčiams“. Tai 13-os tarpusavyje susijusių apsakymų rinkinys-romanas, kuriame rašytoja drąsiai eksperimentuoja forma. Pavyzdžiui, vieną iš skyrių sudaro „PowerPoint“ prezentacijos skaid­rės. Visi apsakymai vyksta skirtingu laiku skirtingose vietose, kiekvienas pasakojamas vis iš kito veikėjo perspektyvos. Viską sieja savidestrukciški, laike pasiklydę herojai, vienaip ar kitaip susiję su muzikos industrijos „goonu“ (nusikaltėliu) Beniu Salazaru. Tačiau J. Egan labiausiai domina didžiausias „goonas“ iš visų – laikas, nematoma ir nejaučiama jėga, pagrobianti iš kiekvieno veikėjo tyrumą, jaunystę bei sėkmę.

Bet J. Egan nebūtų įdomi rašytoja, jei neieškotų naujų iššūkių. „Manhatano pakrantė“ ‒ pirmasis prozininkės istorinis romanas, kuriame pramanyta istorija vyksta labai konkrečiu laikotarpiu konkrečioje vietoje – 3–4 dešimtmečių Niujorke. Amerikos istorijoje tai sunkus metas, išsekintas Didžiosios depresijos, skurdo, ekonominio nuosmukio, Pirmojo pasaulio karo, žiaurybių ir beprasmybės. Romane veiksmas telkiasi ties Bruklino jūrų laivyno uostu, todėl pagrindiniai veikėjai – darbininkai, gangsteriai ir jūreiviai, o esminės erd­vės – uosto tilteliai, deniai, laivų pastoliai ir povandeninės gelmės. Autentiška veikėjų kalba, istorinės nuorodos, laivų ir uostų kultūra atkurta atsakingai ir kruopščiai: J. Egan konsultavosi su laivų-vilkikų įmonių savininkais, denio pareigūnais, koviniais narais, karo ir jūrų bibliotekų darbuotojais, perskaitė 1942 m. parašytą Amerikos jūrų prekybininko vadovą, dalyvavo Amerikos kovinių narų asociacijos susitikime. Netgi pati pabandė užsimaukšlinti 90 kg sveriantį naro kostiumą iš drobės ir vulkanizuotos gumos su didžiuliu variniu šalmu. Dėl autentiškumo ir faktografinio tikslumo „Manhatano pakrantė“ kai kurių literatūros kritikų jau priskirta istorinio Niujorko literatūros kanonui.

Ir istoriniame romane J. Egan išlaiko tai, dėl ko vertinama – pasakojimo įtaigumą ir unikalumą. Šįkart istorijos centre trys žmonės – devyniolikmetė narė Anė, po vandeniu taisanti laivų dugnus, jos tėvas Edis, kurio dingimas tampa didžiąja romano mįsle, bei su tuo neaiškiais būdais susijęs uosto gangsteris Deksteris. J. Egan tiki, jog viena perspektyva apriboja istorijos (tiek išgyventos, tiek ir pramanytos) supratimą, o perspektyvų įvairovė pasakojimą praplečia ir universalizuoja, daro epišką. Todėl rašytoja renkasi kartais painų, kartais iš(si)painiojantį daugialypį pasakojimą. Tai būdinga ir romano architektūrai: mažos detalės, dramatiški momentai susijungia į panoraminį daugiasluoksnį vaizdą.

O visa tai supa vanduo: jūra, paplūdimys, laivai ir jų metaforos – gylis, seklumas, paviršius, plūduriavimas ir grimzdimas, pasąmonė, apsivalymas ir atgimimas. J. Egan romanas sukonst­ruotas kaip gera kelionė – ir laiku, ir laivu, ir po plačius Amerikos visuomenės vandenis, ir po privačius mažus gyvenimus.

 

Fleur Jaeggy. „I Am the Brother of XX“. Vertė Gini Alhadeff. – „New Directions Publishing“, 2017.

Viena mano širdžiai mieliausių leidyklų – „New Directions Publishing“ –­­ tęsia literatūros didžmogių-keistūnų leidybą ir pristato naujausią Šveicarijoje gimusios itališkai rašančios atsiskyrėlės Fleur Jaeggy apsakymų rinkinį „Aš esu XX brolis“ („I Am the Brother of XX“). Nors autorė Italijoje yra laimėjusi bene visus literatūros prizus ir premijas, buvo versta ir į lietuvių kalbą („Proleterka“, 2011), F. Jaeggy vis dar laikoma labiau kultine autsaidere nei centrine figūra. Rašyti pradėjo įsiliejusi į Romos intelektualų gretas, kur artimai susidraugavo su Josifu Brodskiu, Thomasu Bernhardu, Ingeborga Bachmann ir legendiniu italų leidėju bei rašytoju Roberto Calasso, už kurio ištekėjo. F. Jaeggy išgarsėjo 1989 m. romanu „Saldžios disciplinos dienos“ („Sweet Days of Discipline“) – pusiau autobiografine istorija apie augimą ir gyvenimą Šveicarijos internate kalėjimą primenančiomis sąlygomis. Čia pagrindinė veikėja bando nutolinti aršią, keistą realybę, save pažinti vienatvėje ir draugaudama su kartu augančiomis merginomis.

Rašytojos kūryba sunki, tamsi, ji pati save apibūdina kaip turinčią „vidinio šalčio. Speigo viduje“2. Tai akivaizdu ir ją išgarsinusiame romane, ir naujausioje apsakymų rinktinėje. F. Jaeg­gy stilius griežtas, preciziškas, tačiau šaltumas slepia giluminę kaitrą, aistrą gyvenimui ir ypač mirčiai. Ji išsprūsta į paviršių per minties bei žodžio intensyvumą ir fantasmagoriškus vaizdinius, „šampaninės gotikos pasaulius“, primenančius Leonoros Carrington, Maxo Ernsto paveikslus.

Į „Aš esu XX brolis“ sudėtos istorijos – trumpos, intensyvios, siejamos minėtos šalčio ir ugnies samplaikos. Vieno pasakojimo centre ‒ mandragoros šaknies apsėsta protestantų šeima, kita istorija apie nimfas, išlendančias iš paveikslo pasiplaikstyti po pasaulį, trečioje savo globėjos namus padega mirtimi susižavėjusi mergaitė. Šiuos ir kitus tuštumos, tylos, tamsių ir liūdnų žmogaus būklių paveikslus F. Jaeggy piešia ne linijomis, o apskritimais – jai svetimas aiškumas, įprasti naratyviniai žingsniai, todėl retai kada suprasi, kad pasikeičia pasakojimo erdvė, laikas ar pats pasakotojas. Istorijos, rodos, sukasi aplink vieną mintį, ją plėsdamos iki detalios, prikaustančios, kartais itin jautrios apžvalgos, o ne išvados. Rašytoja labiausiai susidomėjusi keistais gyvenimais, žmonėmis, apsėstais mirties ar melancholijos, situacijomis, kurių įprastai, žmogus, vengi, o F. Jaeggy kviečia stabtelėti ir pažvelgti vidun, atidaryti duris ir įsileisti truputį šalčio.

 

1 www.newyorker.com/magazine/2012/08/13/total-recall

2 www.newyorker.com/magazine/2017/09/25/the-austere-fiction-of-fleur-jaeggy

 

Pristatomas knygas galima įsigyti knygyne „eureka!“ (Daukanto a. 2/10. Vilnius)