Benigna Kasparavičiūtė. Mes mylim tiktai disko (ir dar Čiurlionį)

Arvydas Šaltenis. „Tapyba". Sud. Raminta Jurėnaitė. – V.: Modernaus meno centras, 2014.
Arvydas Šaltenis. „Paveikslėliai". V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.
„Lietuvos tapyba. 1960–2013". Sud. Raminta Jurėnaitė. – V.: Modernaus meno centras, 2014.
Lida Meškaitytė. „Miniatiūra". – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.
Česlovas Lukenskas. „Sėkla". Sud. Česlovas Lukenskas, Miglė Survilaitė. – K.: „Meno forma", „Meno parkas", 2014.
„Vaitiekūnas". Sud. Povilas Ričardas Vaitiekūnas. – V.: „Artseria", 2014.
Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus. „Žaliasis sąsiuvinis". Sud. Povilas Ričardas Vaitiekūnas ir MMC. – V.: Modernaus meno centras, 2013.

„Kas gali būti geriau už didelį nuobodų dailės kūrinių albumą", – klausiate tamstos? „Nieko, absoliučiai nieko", – atsakau aš jums daug nelaukusi. Išvynioji, tarkim, kalėdinę dovaną – o ten, žiū, kokia nors „Lietuvos tapyba" begulinti. Spokso tomis savo Gečo-Surgailio akutėmis ir tyli, tyli. Taip ir nubėga šiurpas per nugarą.

Toks geras šiurpas, žinoma, pozityvus.

Iš tikrųjų gavau dovanų Šaltenį, man pasisekė labiau.

Beje, šio tapytojo parodų recenzijose kartkartėmis galima išgirsti pagraudenimų, kaip jis daugelį metų dirbo „pašalinius" darbus ir neprigamino, „aprašinėtojų" manymu, reikiamo (t. y. neaprėpiamo) kiekio paveikslų. Nemanau, kad perdėtas produktyvumas yra svarbiausia menininko savybė.

O štai klastingieji albumo sudarytojai, matyt, kaip tik taip ir mano. Todėl imamasi visų reikalingų priemonių, kad neleistinai nesusiaurėtų šio jubiliejinio albumo apimtis. Leidinyje aptariamas beveik kiekvienas autoriaus darbas, smulkiai nupasakojant, kas kuriame pavaizduota. Nors lyg ir taip pakankamai aišku, o dar ir pavadinimai šį tą pasako.

Užtai man kiek neaišku kitkas – kodėl darbai tarpusavyje suderinti kažkokiu veidrodiniu principu. Ekspresionizmas toks dalykas, man atrodo, kuris lyg ir remiasi kontrastu, tad ir paskiri darbai turėtų būti šitaip derinami, nebent tai būtų kokia nepertraukiama ir nedaloma tapybos serija. Kai kur taip ir yra, bet dažniausiai tiesiog vienoje lapo pusėje yra paveikslas, tarkim, „Autobuse", kitoje – „Troleibuse", o jei nebesurandama beveik identiškos kompozicijos panašia tema, tai kažkodėl ieškoma bent vizualaus darbų panašumo.

Aišku, dabar net ir tapyba dėliojama įvairiai, galimi visokie konceptualūs sprendimai, bet šiuo atveju, manau, kiek suniveliuojamos geriausios šio tapytojo darbų ypatybės, jie supanašėja. Tokia lyg gedulinga procesija išeina. O dar visi tie graudūs mokinių parypavimai...

Tai kas, kad jubiliejus? Dėl to juk nebūtina žmogaus laidoti. Šis autorius tikrai yra gyvas ir netgi kažkaip sugebėjo patekti į tokį neseniai nuskambėjusį lyg ir destruktyviojo ar šiaip pasibaisėtinojo meno sąrašą, ko, savo ausimis girdėjau, jam visiškai rimtai pavydi net dvigubai jaunesni meno chuliganai.

Beje, praėjusiais metais Šaltenis išleido ir „Paveikslėlius", eilėraščių knygelę, iliustruotą savo paties piešiniais. Nesu didelė „aukštaitiško lyrizmo" gerbėja, taigi iš pradžių pamaniau, kad tai tikrai nebus mano skonio knyga. Ogi netikėtai nelauktai paaiškėjo, jog ši knygutė yra ir mano, ir visų kitų, ir apskritai, kaip čia pasakius, pavyzdinis gero skonio pavyzdys. Štai kaip atsitinka, kai į to paties autoriaus leidinio apipavidalinimą ne taip „senobiškai" ir snobiškai pažiūrima.

Tas „vyniojamasis popierius", ant kurio išleista knyga, lyg sulieja „paveikslėlius" su tekstais ir netgi leidžia autoriui visokiausių kitokių pokštų prisigalvoti. Tarkim, kai kuriuos eilėraščius papildančius eskizus jis paišo labai plona linija, o jei ta linija dėl tonuoto popieriaus visai neįžiūrima pasidaro, pieštuku prirašoma, kas tai yra. Lyg koks jaukus pasišaipymas iš skaitytojų (gal šiuo atveju – žiūrėtojų) išeina. Man tai pasirodė subtilu, „naujoviška" ir visai visai nejubiliejiška.

O mano jau lyg ir minėta „Lietuvos tapyba" yra albumas, kurio vis mėginau kaip nors išvengti ar bent palikti pabaigai. Pabaigai palikti nepavyko, nes, kaip rodo pavadinimas, čia yra labai daug tapybos – ir geros, ir visokios kitokios. Bet kaip, kokia logika vadovaujantis viskas sudėta, niekaip nesugebėjau suprast. Trys tapytojai lyg ir bendraamžiai, po to eina koks vienas vyresnis. Penki ekspresionistai, po jų du – jau nebe. Trys ūmiosios tapybos atstovai, po jų vienas koks „neūmus" atsiranda. Šią seką pertraukia dvi savamokslės dailininkės, pas­kui vėl – kaip buvę.

„Ar yra čia kokia nors logika?" – teiraujuos neapsikentusi menotyrininko K. Š., kažkuo labai neatidėliotinu užsiėmusio. „Tai – albumas, kurį reikia pajusti širdimi", – atrėžia tas piktokai ir vėl sugrįžta prie Laimučio Purvinio koncerto Alovėje perklausos.

„Lietuvos ryto" rašinyje apie šio albumo pristatymą radau tokį savotišką lyrinį intarpą, kur viena albume „dalyvaujanti" kūrėja „skundžiasi", kaip vis mėgino aplankyti savo kolegas, o šie vis neturėdavo laiko, nes vienas pirko ir statėsi langus, o kitas rinkosi naują mašiną ir taip toliau.

„Tai jau Butkai jus visus buvo aplankę", – pamėgino „demaskuoti" juos minėta ponia. „Buvo buvo, kaip nebuvo", –­ visai neslėpė apsipirkusieji.

Na, tapytojai, aišku, nėra, kaip čia pagarbiau pasakius, neplėšriausi žmonės pasaulyje... Bet tas blaškymasis tarp jiems lipinamų kryžių nešančių asketų ir kaulo besigviešiančių šunėkų įvaizdžių irgi pabosta. Be to, ne tiek jau baisiai daug ten „pas juos" ir mokama, kiek girdėjau, bent jau daug mokama ne visiems. O kai kurie darbai, žinau, apskritai yra dovanoti, taigi nėra čia ko labai...

Iš tikrųjų pats leidinys tokio požiūrio neatspindi, aš čia perlenkiau, jame apskritai stengiamasi kiek galima išvengti bet kokio „žmogiškojo faktoriaus" ar istorinio konteksto. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip savotiška atsvara kiek perdėtai vyresnės kartos tapytojų – rezistentų ir jų skriaudėjų kolaborantų takoskyrai. Bet kad iškart nukrypstama į priešingą pusę.

Darbų pristatymas leidinyje kiek primena lietuvišką atranką į gerokai nukaršusią „Euroviziją" – kai atsitiktine tvarka patūpčioja keliolika lietuviškos scenos veikėjų, o paskui juos aptaria kokie nors mįslingi užsienio ekspertai. Na, šiuo atveju twelve points akivaizdžiai goes to Vincentas Gečas, kaip senais gerais laikais, bent man taip pasirodė.

Jei rimtai, manau, kad albumo pavadinime tiesiog nereikėjo vartoti to skambaus žodžio Lietuva, nes jokia šalis be istorinio konteksto vis dėlto neegzistuoja, kad ir apie kokią veiklos sritį kalbėtume. Tai aišku, kad visi albume esantieji yra Lietuvos tapytojai, o ne Rusijos, tarkim, bet jeigu visa tai būtų pristatoma tiesiog kaip privačios kolekcijos leidinys, būtų daug paprasčiau ir gerokai mažiau pretenzijas reiškiančiųjų atsirastų.

Beje, su ta Lietuva čia susiję ir daugiau keistenybių. Tarkim, vyresni autoriai visi kaip vienas yra baigę LTSR valstybinį institutą, bet jei apdovanojimą tais laikais kuris gavęs – tai jau jis kažkodėl tik Lietuvos, be TSR. Aišku, nereikėtų vėl pulti smerkti albumo sudarytojų, nes gal tie apdovanojimai buvo kokie pogrindiniai, ką dabar gali žinot. Todėl šis leidinys turėtų būti įdomus ir istorikams, ne tik tapytojams, nes čia, pasirodo, esama nemažai sensacingų faktų apie dar negirdėtą paralelinę Lietuvos Respubliką.

Apskritai tikriausiai netapsiu labai originali pastebėjusi, kad pastaruoju metu daugelyje meno sričių kažkaip lyg ir sugrįžtame atgalios po truputėlį, ypač tai kažkodėl matyti Vilniuje. Vien neseniai Vilniaus meno mugės uždaryme išvysta tokia lyg iš lietuviško laukinio kapitalizmo laikų atklydusi choreogra­finė kompozicija aplink naują BMW modelį nuteikė, prisipažinsiu, stipriau negu savotiškai.

„Kurgi mes ritamės?" – taip dramatiškai klausdavo viena tokia perdėtai dievota bendramokslė dar studijų VDA laikais.

Beje, vadinamosiose Lietuvos peri­ferijose pastaruoju metu galbūt net sėk­mingiau kovojama su įvairiomis diletantizmo apraiškomis dailėje, vadinamąja regionine kultūra, po kurios skambiu pavadinimu, kaip žinome, ne visada slepiasi vien geri dalykai. Tai jau visai kita tema, ne mano rašinėlio. Bet, tarkim, tokia smulkmena, kad Lidos Meškaitytės miniatiūrų albumą parėmė ir Jurbarko rajono savivaldybė, o tas albumas išėjo visai ne rajoninis toksai, man, pavyzdžiui, daug ką pasako.

Na, nebent tas teiginys įžangoje, kad ši autorė yra pati pati geriausia Lietuvoje, kiek „rajoniškai" skamba. Aišku, ši dailininkė puiki, bet pas mumi juk yra ir daugiau „geriausių". Tačiau gerą meno knygą išleidus, galima kiek ir persigirti.

Šiaip man patiko, kad tas albumas yra toks nesusitepantis (o ką, tapytojams tai viena svarbiausių savybių) ir šiaip universalus – gali ant sienos prisiklijuot, gali sau ant kaktos (kaip juokinga!), gali tuos paveikslus įsirėmint kaip nori. Vizualiai primena tokius senus „savaime pageltusius" dailės rinkinius, o juk ši autorė ir gyveno ne „mūsų laikais". Nors šis albumas išėjo užpernai, o ne praėjusiais metais, tiesiog negalėjau jo nepaminėt, ir viskas.

Nežinau, kodėl vien apie tapybos albumus čia rašau, nors šiaip lyg ir buvo prašyta apžvelgti visokius, gal kad neseniai šių labai daug išėjo – guli dabar ant stalo milžiniška jų krūva, dar ir fotografijos albumai kažkur po apačia kyšo, bet, matyt, anie – tai jau tiek to...

Beje, tęsiant ankstesnę nuostabią temą, „ritamės" nebūtinai į kokius viduramžius ar gūdų sovietmetį. Kartais tenka grįžti ir į kokį linksmesnį laikotarpį, pavyzdžiui, disko. Nežinau, kodėl lietuviai (ir visi rytų europiečiai) taip pamėgo šią šlovingą epochą (kažkodėl ypač populiarią knygų ir dailės albumų leidybos srityje). Gal kad maždaug tuo metu atsirado Sąjūdis, griuvo Sovietų Sąjunga, visi apie mus tik ir kalbėjo. Lietuvos avangardas taip pat tuomet išgyveno pa­kilimą.

Tai, aš taip manau, gerai atsimena ir menininkas Česlovas Lukenskas, kurio pernai išleisto albumo viršelis taip pat mena 10 dešimtmetį. Tai ir yra vienintelis albumo trūkumas, bet vis dėlto įdomus ir aktualus šio leidinio turinys, be to, labai koncentruotas (tik gal šiek tiek daugoka vestuvių ir krikštynų fotografijų), kiek disonuoja su tokiu „mergaitišku" albumo viršeliu. Aišku, visai smagu, kad lietuvių autoriai tradiciškai labiau kreipia dėmesį į turinį, o ne į formą, sakau be jokios ironijos, bet kartais ir formą įgaut būtų ne pro šalį.

Ir todėl, mieli skaitytojai, nors šis autorius dažniausiai dirba ne tapybos srityje, už bausmę jį, kaip matote, priskyriau prie tapybos. Juokauju.

Pernai išėjo dar vienas tapybos albumas, iškart sudominęs savo „rizikingumu". Nes kai vienas žymiausių mūsų tapytojų išleidžia savo brolio, kuris irgi, pasirodo, buvo savamokslis tapytojas, darbų albumą, iškart mėgini įžiūrėti klastą. Vien pavadinimas ko vertas –­ „Vaitiekūnas" ir tiek, lyg žmogus neturėtų vardo. O jei rimtai, tai yra šiltas, nepretenzingas, labai skoningas leidinys. Jo skaitytojas neužverčiamas daugybe nereikalingos medžiagos, visokiais perdėtais asmeniškumais, nes medžiaga labai kruopščiai atrinkta. Čia yra kaip tik tai, ko iš tikrųjų reikia, norint gauti mano „metų albumo" titulą. Nuo įdomios tapybos ir „mistinių" fotografijų iki gotikinės siaubo istorijos apie prisikėlusius numirėlius. Tikrai.

Kadangi praėjusiais metais išleisti albumai nėra tokie siaubingai baisūs, kaip galbūt norėtų šio rašinėlio autorė, tai kaip nelabai gerą pavyzdį paminėsiu kiek anksčiau, 2013 m. pasaulį išvydusį dar vieną „disko epochos atspindį" –­­ Stankaus „Žaliąjį sąsiuvinį". Arba tai, kas iš jo liko. „Kas iš jo liko", – sakyti irgi netikslu, panašiau, kas prie jo buvo labai gausiai prilipdyta.

A. J. Stankevičius-Stankus, kiek suprantu, dabar lyg ir laikomas vienu iš nedaugelio (švelniai tariant) konceptualizmo atstovų ano meto Lietuvoje. O kuo tas jo konceptualumas konkrečiai siejasi su kažin kokia minėto leidinio disko epochos estetika, patikėkite, tikrai nežinau. Apskritai tai vienas keisčiausių leidinių, kada nors matytų gyvenime, „puošnumu" tikriausiai pralenkiantis net Nidos pleneristų foliantus.

Jei kažkada nebūčiau „Žaliojo sąsiuvinio" autoriaus mačiusi gyvo per jo personalinės parodos atidarymą, matyt, įsivaizduočiau jį kaip kokį „nebeaktualų" Dieterį Bohleną, net nenusivilkusį „puchaviko" (kažkada mačiau per televizorių ir, man regis, jis netgi terbelę rankoje laikė, nors gal taip tik pasirodė tada), traukiantį savo dainą kurioje nors nušiurusioje pokomunistinės Rytų Europos salytėje.

Aišku, yra dar ir disko kultūros gerbėjų nemažai palikę, tai galbūt jie ir išpirks šį keistąjį albumėlį.

Beje, dar mačiau, kad esama ir Rimo Bičiūno, Rūtos Katiliūtės, taip pat Kęstučio Zapkaus tapybos albumų, pasirodžiusių praėjusiais metais. Kiekvienas iš šių autorių yra „skirtas" vis kitokiam skoniui, kiekvienas leidinys savaip klasikinis ir visi jie, beje, skoningai ir nepretenzingai išleisti.

Bet šiaip jau galite nebetapyti, kas tapote, ir neleisti tų savo albumų, nes vis tiek viskas prarasta. Viename sostinės knygyne pasiteiravus, kuriuos naujesnius meno leidinius žmonės dažniausiai perka, paaiškėjo, kad Kalėdų, Velykų, visomis kitomis progomis ir šiaip be progos dauguma vis tiek renkasi Čiurlionį.

„Jėzus buvo geras žmogus, bet neturėjo verslo plano", – sako toks specifinės įstaigos pacientas viename iš Roy'aus Anderssono filmų.

O Čiurlionis, pasirodo, verslo planą turėjo. Ir ką tu jam.