Brenda Wineapple. „Ką jūs vadinate laisva meile? Argi esama kitų meilės rūšių?“

Paskutiniaisiais Walto Whitmano gyvenimo metais rašytojas Horace’as Traubelis dažnai lankė poetą Kemdene, Naujojo Džersio valstijoje, kur įrašė pokalbius apie bičiulystę, šeimą, pilietinį karą, literatūrą bei kitas temas, palikdamas net kelis šimtus puslapių perrašytų pokalbių. Knygoje „Kalba Waltas Whitmanas“ („Walt Whitman Speaks“) jos leidėja Brenda Wineapple pateikia atrinktas šių pokalbių ištraukas, taip pat ir apie seksą.

 

George’o C. Coxo nuotrauka iš Kongreso bibliotekos archyvo
George’o C. Coxo nuotrauka iš Kongreso bibliotekos archyvo

 


/ / /

Seksas daugelį provokuoja. Priprasti prie manęs reikia laiko, tačiau nepristigę ištvermės galiausiai mano draugijoje pasijus jaukiai. „Adomo vaikai“ iš tiesų yra nekaltos eilės: jos tik­rai nesudrebins pamatų. Anądien pas mane užsukęs vienas vyriškis paklausė: „Ar nors truputį gailiesi rašęs erotinę poeziją?“ Atsakiau jam klausimu: „O tu ar nors truputį gailiesi mane esant Waltu Whitmanu?“


/ / /

Visi tie būgštavimai dėl dorovės, visas tas triukšmas dėl tyrumo, sekso, socialinės tvarkos ir komštokizmo* tiek plačiąja, tiek siaurąja prasme yra šlykštūs – pernelyg šlykštūs, kad su jais taikstytumės. Niekada atvirai su tuo nesusidūriau, tačiau mąstau apie Heinricho Heine’s atsakymą moteriškei, įtariai vertinusiai kūną. „Ponia, – tarė H. Heine, – argi po drabužiais ne visi mes nuogi?“


/ / /

Esame tiek įnikę į vadinamąją civilizaciją (kuri išties tokia nėra), jog bijome kalbėti apie kūną ir jo reikalus. Traukiamės iš savo kūniškosios tikrovės, kalbame apie vyro ir moters funkcijas, lytinį gyvenimą, aistrą, jų įprastus geismus kaip apie kažką, ką būtina laikyti tamsoje ir pridengti melu, užuot viešai pripažinus ir tuo didžiavusis.


/ / /

Kūnas užsispyręs: jis geidžia fizinio buvimo, jis turi savo ypatingą valią – galėtume sakyti, kūnas turi savų siekių ir troškimų.


/ / /

Nepadorumas? Nepadorus? O! Argi chirurgo peilis nepadorus? Tą patį būtų galima sakyti tiek apie vieną, tiek apie kitą. Gyvenimo paveikslas – pjūvis iki kaulo. Tai nėra jauki knyga: ji siaubinga, siaubinga dėl savo tiesos ir vaizdų įtaigos.


/ / /

Buvo vienas toks Vašingtono departamento valdininkas, kuriam kažkodėl kliuvo žodis „vaisingas“, ir todėl nurodė šio žodžio nevartoti jo departamento leidžiamuose dokumentuose. Mane tai labai sudomino, tad kartą jo paklausiau, kaip gimė ši antipatija (tokia vaisinga antipatija!). Vadovas atsakė nekenčiąs minėtojo žodžio, mat šis jam susijęs su viskuo, kas purvina, nepadoru ir žema. Tai mane pralinksmino. Pastebėjau: „Ar niekada nesusimąstei, kad esi pats kaltas, o ne žodis? Aš vartoju šį žodį, mėgstu jį, man jis niekad nesužadino vaizdinių, apie kuriuos kalbi.“ Bet neatsitraukė – tik rėžė: „Na, ir kas: draudžiu jį rašyti! Nekenčiu šio žodžio!“ O juk tai buvo stiprus žmogus, puikiai atliekantis savo pareigas, patikimas ir atidus.


/ / /

Dažnai kartoju sau apie eilėraščių ciklą „Ajeras“ („Calamus“): galbūt jis reiškia apytikriai tai, ką mąsčiau, o gal reiškia kažką kita – galbūt nežinau, ką, galbūt niekada to nežinojau.


/ / /

Bet koks vyrų rodymasis kitiems, bet koks, – jis visada suprantamas neteisingai: žmonės pasidaro savas išvadas, jie nieko nežino ir nėra nieko, ką būtų galima žinoti; nieko, išskyrus tai, kas ir taip žinoma. Vis dėlto žmonės kraipo savo protingas galvas, susitikę apkalba ir šmeižia. Jie žino, ko nedera žinoti, jie regi, ko nedera regėti – todėl atsiveria ir vieni kitiems išpasakoja baisiąją tiesą: senės, seniai, ateities spėjikai, melagingi liudininkai – ištisa veidmainių ir kvailių šutvė.


/ / /

„Calamus“ yra lotyniškas žodis, plačiai naudotas senojoje anglų kalboje. Mėgstu šį žodį: man, mano intencijoms jis nepamainomas – aplink ajerą sukasi saulė, iš ajerų renčiamas laivas, – ir ne vien šiame eilėraščių cikle, bet visur, ajeras priklauso mano poe­zijai. Tai viena iš Jungtinių Valstijų – savybė, suteikianti vienybės, plonytė gija, bet – o! – kokia tai gija! laikanti draugėje ištisą tautą, bendražygių gretas; be jos neišplauks joks laivas.


/ / /

Nuo tada, kai pradėjau rašyti, man nuolat teko girdėti: išbrauk, išbrauk, išbrauk. Visi ragina kažką išbraukti – tą, aną, dar ką nors. Jei būčiau pritaręs visiems, iš „Žolės lapų“ nebūtų likę nė lapo, o jei jau pritariau vienam, kodėl neturėčiau pritarti likusiems? Išbrauk, išbrauk, išbrauk! Klausiausi jų, kol neapkurtau. Kas nors neragino išbraukti? Rossetti sakė išbrauki ir aš nusileidau. Rossetti buvo sąžiningas, aš buvau sąžiningas – mes abu suklydome. Tai smerktina ir vulgaru – vos užsiminti reiškia išniekinti. Išbraukimas yra atsiprašymas – taip, tai pasidavimas. Taip, tai pripažinimas kažką padarius ne taip. Emersonas sakė išbraukti, pasakiau – ne, ne. Gyvenau atgailaudamas už bičiuliui Rossetti ištartus „taip“, bet negyvenau atgailaudamas už Emersonui ištartus „ne“. Išbrauk, išbrauk, išbrauk – atsiprašyk, atsiprašyk: klaupkis ant kelių.


/ / /

Emersonas su manimi apie kritikus kalbėjosi gana aistringai – jis pasakė: „Man rodos, aš juos klaidinu. Jau verčiau klaidinti, nei atvirai jiems prieštarauti.“ Čia, spėju, būta tiesos. Regis, aš kritikus siutinu, pykdau: taip pat juos klaidinu, tačiau jie to nežino. Jie žino tik tai, kad esu nešvankus begėdis, iškrypėlis, svetimautojas.


/ / /

Pasaulis šiandien nė nenutuokia, koks stiprus pasibjaurėjimas anuomet buvo į mane nukreiptas. Buvau užkietėjęs nedorėlis: iš mano geismų, gašlumo, iš viso to jie prasimanė savo kaltinimus.


/ / /

Nesiliauju sukti galvos: kodėl žmonės mano, jog vien dėl to, kad parašiau „Adomo vaikus“ ir „Žolės lapus“, savaime domiuosi literatūra apie prievartavimą ir piktų protų sukurpta pornografija. Virtau ne tik taikiniu mane niekinusiems, bet ir mane pasmerkusiųjų negailestingo vertinimo auka.


/ / /

Ką vadinate laisva meile? Kitokios juk nebūna, argi ne? Einant dar toliau: kas žino, ką tai reiškia? Dėl vieno neabejoju: mes negrįšime atgal, moterys pačios rūpinsis savo seksualumu, pačios jį rinksis; vyrai su tuo menkai susiję, jie privalės prisitaikyti.


/ / /

Manau, Swedenborgas buvo teisus, jog egzistuoja glaudus – itin glaudus – ryšys tarp būsenos, kurią vadiname religine ekstaze, ir noro mylėtis. Swedenborgo teiginius patvirtina visos mano patirtys. Tai ypatingas atradimas. Juk Burn­sas – Whittierio bičiulis Burnsas – keliomis poezijos eilutėmis pasakė: „Jau verčiau būsiu kaltas dėl kažkieno gimimo nei dėl dvidešimties mirčių!“ Tokia galėtų būti ir manoji doktrina!


/ / /

Mes taip ilgai skriaudėme savo kūną, kad reabilitacijos procesas atrodo milžiniškas, kone neįmanomas. Tas laikas ateis, kai visas sekso – poravimosi, dauginimosi – klausimas bus traktuojamas su tokia pagarba, kokios nusipelnė. Užuot įkūnijęs gėdą ir reikalaujantis atsiprašinėti, jis bus siejamas su tyrumu ir šlovinamas.


/ / /

Moteris, išsižadėjusi geriausios savo dalies – atmetusi gyvulišką geismą, nerimastingą fizinį alkį, troškimą to, apie ką manėme niekada nebūsiant leistina garsiai kalbėti, – išlieka pagrindu viso to, dėl ko verta gyventi, ir nesiliauja plėtusi mūsų atradimų horizonto. Seksas, seksas, seksas: nesvarbu, dainuoji, gamini įrenginį, vyksti į Šiaurės ašigalį ar myli savo motiną, statai namą ar siuvi juodus batus – kad ir ką darytum, viskas yra seksas, seksas, seksas. Seksas – visa ko šaknis, seksas – tai vyrų ir moterų sąjunga: seksas, seksas.

 

* Terminas, įsigalėjęs nuo JAV pašto tarnybos inspektoriaus Anthony’o Comstocko (1844–1915) vykdytos agresyvios moralinės cenzūros kampanijos, kovojusios su nepadoria literatūra, lošimu, prostitucija, lytiniu švietimu ir moterų balsavimo teise. Emma Goldman, kurią su kitomis to meto aktyvistėmis ir sufražistėmis A. Comstockas ne kartą viešai užsipuolė, autobiografijoje vadina inspektorių Amerikos „moralinių eunuchų vadu“. (Vert. past.)

Iš anglų kalbos vertė Toma Gudelytė

„Literary Hub“, 2019 m. balandžio 22 d.