Marcelijus Martinaitis. „Kaip katinai uodega peles gaudo“. – V.: „Alma littera“, 2015.

 Kažin, kiek teisus buvo Marcelijus Martinaitis, parašęs antidedikaciją „Šios knygos neskiriu tiems, kurie nemėgsta kačių“? Nors virš josios grafiškai dar ir išdidinta, kad čia labiau iš kačių gyvenimo negu iš žmonių, taip pabrėžiant pirmųjų reikšmę, tačiau žmonių šioje knygoje daug, o dar daugiau paties Martinaičio, kuris neretam skaitytojui artimas ir kukutiškai pažįstamas. Tad tas prierašas kiek klaidina. Mano galva, tai gana autobiografiška knyga. Autobiografiškumą išduoda ne tik faktai iš literatūrinio gyvenimo, bet ir nuotraukos, kuriose Martinaitis pasirodo svetimiesiems nepažįstamu amp­lua – čia jis ne Profesorius, ne Poetas, o paprasčiausias žmogus, lyg dėl kačių lengvai kvaištelėjęs kaimynas.

Per ganėtinai nevienpusišką katino charakterį, elgesį atskleidžiamas žmogus, nesyk ir pats pasakotojas. Per rainiukus, dėmiuką ar pūstauodegį kaskart patiriama gyvenimiškų pamokų, įgaunama vertybinių pagrindų, aptariami reiškiniai. O pasvarstoma dažnai, beveik visada keturkojo naudai, kad ir koks padykęs, išpuikęs nenaudėlis jis būtų: „Ir mums tas katinėlis tapo brangus, dabar net galvoju, ar visuomet mes taip elgiamės ir su žmonėmis, savo artimaisiais? Ar gyvūnėliai kartais mūsų nepamoko? Net ir didžiausias niekšas gali pamokyti savo puikybėje bei dorybėse skendintį žmogų. Ar ne?“ Nors iš pirmo žvilgsnio tai galima laikyti lengva didaktika, tačiau, įsigilinus į sakinių semantiką, matyti, kad rašytojas tiesiog dalijasi išmintimi, sukauptais patyrimais ir teigia tai, kuo gyvena, kaip pasimatuoja teoriją praktikoje. Jis teigia, tačiau visada atsimena skaitytoją ir retoriškai perklausia. Pasiruošęs išgirsti – tai vienas pagrindinių Martinaičio pas­kutinės knygos „Kaip katinai uodega peles gaudo“ motyvų. Todėl didaktika čia nugęsta. O jei jos ir yra, ji nėra aštri. Todėl ir knyga ne vaikams. Nors knygoje vyrauja švelni leksika, daug mažybinių žodžių, įmantrių veiksmažodžių, kurie tiktų ir rašant Nacionalinį diktantą, tačiau pokalbiai ir pamąstymai ne vaikiški: „Galima neabejoti, kad katinėliai laikraščiams turi rimtų priekaištų ir dėl iliustracijų. Vienos tik popsinės „žvaigždės“, ir tos pačios beveik visai plikos, ir dar negražiai išsižergusios, lyg visą laiką šlapintųsi“ (p. 17). Tokių vietų, tiesa, nedaug, bet užtektinai.

Apstu paradoksų. Bet turbūt nereikia tuo stebėtis, žinant, kad skaitai „Kukučio baladžių“ autorių, vieną iš tų, kurie paradoksais kalbėjosi su skaitytojais apie socialinę, istorinę, kultūrinę okupuotos Lietuvos situaciją. Vėliau Viktorijai Daujotytei prisipažinta, kad jei laikai būtų buvę kitokie, tai nebūtų vykę: „Sąmonės, įsijautimų, vaizduotės lygmenyse, panaikinant ribas tarp galimo ir negalimo, tarp laisvo ir uždrausto, vaikščiojant iš mirties į gyvenimą ir atvirkščiai ir tokiu būdu sukuriant negyvenimo, absurdiškos laisvės iliuziją...“* Šis jo kūrybinis kalbėjimosi momentas, kurį literatūros tyrinėtojai yra atskleidę bemaž iš visų įmanomų pusių, įskaitant ir mitopoetinę, kartojasi ir šioje knygoje.

Ir Kukutis buvęs katinu, žinojot? Tai lygiai tas pat Kukutis, nuolat šokčiojantis priešybių semantika. Šioje knygoje pasirodęs Kukutis svarsto, už kokius griekus jis iš katino atgimė žmogumi, nostalgiškai prisimena senąjį gyvenimą ir graudulingai sriūbauja dėl naujojo („Kur dingo jų visas gerumas?“, p. 19) ir fiksuoja pasaulio neharmoningumą: katinas žmogui vertingesnis už žmogų. Jam užtenka būti, ir jį jau vertina. Su visomis niekšybėmis, išdaigomis, piktadarystėmis. Žmogui leidžiama ir atleidžiama daug mažiau. Pats savaime jis kitiems nėra vertybė.

Knygos pradžioje paties autoriaus išsakoma rašymo intencija: „Pagalvojau: kam rašyti apie žmones, jeigu galiu beveik viską pasakyti rašydamas apie kates ir katinus“ (p. 9). Ir iš tikrųjų, aptariant katę galima pakalbėti meilės, ištikimybės, skriaudų, globėjiškumo, kaimyniškų santykių ar susimąstymo vienatvėje, ankstyvosios vaikystės patyrimų ar kvaištelėjimų, kuriuos galima nurašyti senatvės sąskaiton, tarptautinių literatūrinių santykių, tapatybės, disidentizmo, išdidumo, puikybės, gobšumo, atlaidumo, gudrybės, naivumo temomis. Net mitais apaugusį charakteringą sūduvių kraštą galima atskleisti per katinų paveikslą: „Sako, suvalkiečiai (arba kaip jie trokšta būti vadinami – sūduviai) šykštūs. Girdi, jie savo katinams, kai šie dar būna visai maži kačiukai, nukerta uodegas, kad, žiemą lįsdami vidun, pro duris mažiau įleistų šalčio. Šmeižtas, paimtas iš pasakojimų apie Bulgarijos miestelio Gabrovo šykštuolius! Dorieji sūduviai nežaloja savo keturkojų. Daugelis net ir myli juos visai ypatinga, sakyčiau, netgi sentimentalia meile. Tačiau tuo labiausiai pasižymi pirmykščiai Sūduvos gyventojai“ (p. 79). Čia Martinaitis įpina senųjų pavadinimų iš namų ūkio, kurie šiandien tėra kalbiniai reliktai ir be platesnio paaiškinimo sunkiai suprantami. Pasakojimo dinamika skleidžiasi per mūrelį, zelikį, pricą arba pryckį, kur visai malonu išsitiesti, kai į langus pažyra sniegas, o toliuose pamatai vatufke pasirėdžiusį kulhoznyką. Veiksmas nesikeičia, tik žodynas, – tiek mūsų gimtoji kalba per palyginti trumpą laiką patyrė prisilietimų, tiek jautrių akimirkų per leksiką galima pagauti už uodegos. Tokių vietų Martinaičio esė nemažai pasitaiko. Įdomu stebėti, kaip greta pinasi dvi tikrovės linijos, tai susiliesdamos, tai atsiskirdamos per kalbinį reiškinių įvardijimą. Ir supranti, kiek teko gyventi. Ir katinams. Ir sūduviams. Kol vertėsi santvarkos: nuo carų, per nepriklausomą į okupuotą ir vėl laisvą. Nė mūrinuko permūryt nereikėjo. O ir šimtasiūlė kažkur dar galbūt tebėra.

* Marcelijus Martinaitis. „Prilenktas prie savo gyvenimo. Kalbino ir kalbėjosi Viktorija Daujotytė“. – V.: „Vyturys“, 1998, p. 160.