Rašytojas Joanas-Lluísas Lluísas pasakoja, kaip balandžio 17–18 d. jis vienas praleido dvidešimt keturias valandas knygyne „Connexió Papyrus“, esančiame Selrà mieste, Žironos apylinkėse.

 

 

Mònicos Boixader nuotrauka

 

Nusišypsau dar prieš atsimerkdamas. Manęs neišblaškė pabudimo rūkas, labai tiksliai žinau, kur esu: šalia C raidės grožinės literatūros skyriuje, knygyne „Connexió Papyrus“. Praėjusią naktį, prieš pat išjungdamas šviesą, ištiesiau ranką ir nežiūrėdamas paėmiau vieną iš knygų prie pat galvos, nes miegojau šalia: Llorenço Capellà „Kepurės gedulo juosta“, 1984 m. gavusi Victoro Català premiją, išleista leidyklos „Selecta“. Neįskaičiau jokių lemties ženklų, todėl iškart ramiai užmigau. Kur kitur geriau miegoti nei tarp knygų?

Iš tiesų visos šios patirties jaudulio viršūnė buvo pati pradžia. Galbūt tos kelios ankstesnės minutės, kai knygyne dar buvo klientų, o aš, apsimesdamas vienu iš jų, tyliai viduje juokiausi tarsi vaikas: „Aš pasilieku! Aš pasilieku!“ Knygynui užsidarant, turėjau garbės pasukti raktą. Iš vidaus. Štai taip, vienas ir uždarytas – su dvidešimties minučių pertrauka žurnalo „Núvol“ fotografei – ateinančioms dvidešimt keturioms valandoms. Keliantis ryte mane užklumpa dvejonė: sutarta dėl apžvalgos tam žurnalui, bet ką parašysiu, jei viskas vyks ramiai ir paprastai? Apie ką kalbėsiu, jei nebus jokių sukrėtimų, jokių žaizdų, nieko, kas primintų garsųjį konfliktą, itin mėgstamą kūrybinio rašymo kursuose? Gal pradiniu konfliktu arba bent jau sėkmingu ramybės drumstimu galėčiau laikyti traukinį, pravažiuojantį vos už kelių dešimčių metrų ir keliantį per daug triukšmo? Ar šaltą orą, besiveržiantį pro durų apačią netikėtai grįžus žiemai? Ar tai, kad radau Toni Morrison romaną, padėtą po B raide? Kad bent jau būčiau sapnavęs kokį nors Stepheno Kingo stiliaus košmarą su staiga kraujo užsigeidžiančiomis knygomis...

Kol mąstau, ką daryti, galiu trumpai papasakoti, kas yra „Connexió Papyrus“, nes tokių knygynų kaip šis gimsta labai mažai, jei leistumėte perfrazuoti mokytoją Vicentą Andresą Estellésą. Knygynas gimė iš vaisingos ir dosnios pensininko bibliotekininko Jordi Artigalo minties, šis žmogus sugebėjo suburti stiprią savanorių grupę, sukančią ne pelno siekiantį mechanizmą. Šio mechanizmo funkcija – prikelti antram gyvenimui knygas iš bibliotekų ir privačių asmenų. Iš tiesų būtų galima sakyti, kad tai ne tiek skaitytų knygų knygynas, kiek prieglobstis joms. Tą puikiai liudija kainos: penkiasdešimt centų už vaikų ir jaunimo knygas, du eurai už kitas. Be išimties. Šie du vieninteliai įkainiai neatitinka tikrosios knygų vertės; tai yra įnašas, kurį lankytojas sumoka už galimybę pasiimti knygą. Tai reiškia, kad už du eurus galima įsigyti stebuklų, kurie kituose knygynuose būtų prieinami tik pasiturintiems klientams. Man taip nutiko vieną dieną, teko laimė atsidurti čia tuo metu, kai kažkas atėjo atsikratyti dešimties Alcoverio ir Mollio žodyno tomų. Man, matyt, drebėjo balsas, kai paklausiau: „O kiek kainuoja šie dešimt tomų?“ Jordi Artigalis trumpai atsakė: „Dešimt tomų, po du eurus už tomą – dvidešimt eurų.“ Jis ištarė lyg ir neteikdamas tam reikšmės, bet jo beveik išdykėliška šypsena leido suprasti, kad jis žinojo, jog „Connexió Papyrus“ kartais gali gausiai apdovanoti.

Taigi, norėdamas atsidėkoti už tokias dovanas, ateinu čia pristatyti savo knygų, o porą kartų per metus apsivelku nudėvėtais drabužiais (senos knygos dažnai keliauja kartu su dulkėmis) ir padedu sutvarkyti bei surūšiuoti knygas. Išmokau nemalonaus meno išmesti sugadintas knygas – skausmas visada ypač aštrus, kai pasitaiko knyga katalonų kalba; kažin kodėl? Apskritai darbo nemažai. Suprasite, jei ateisite ir pamatysite šį seną modernistinį pramoninį pastatą su dešimt ar dvylika metrų siekiančiu stogu, turintį apie du šimtus šešiasdešimt kvadratinių met­rų ploto (pamatavau papietavęs šiandien), iš kurių du trečdalius užima knygynas. O kiek knygų? „Kas žino?“ – atsako man Jordis Artigalis. Mano skaičiavimai labai apytiksliai: apie penkiasdešimt penkias knygas lentynoje, penkios lentynos stele, devyniasdešimt du stelažai: 55 x 5 x 92 = 25 300 knygų – gal tūkstančiu daugiau ar mažiau. (Matau, kad jus domina, todėl informuoju apie darbo valandas: knygynas dirba pirmadieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais nuo 16 val. iki 19 val. Matosi iš toli, jis stovi šalia didžiojo Selrà miesto kamino.)

Tai štai – praleidau vieną naktį tarp šių knygų, prieš tai jas tvarkiau, o besitvarkydamas, temstant, šiek tiek pašokau naudodamasis proga, kad patefonas ir nedidelė vinilinių plokštelių kolekcija yra prieinami kiekvienam knygyno budėtojui. Šokau pagal senąjį Benny Goodmaną. Galiausiai su šiokiu tokiu užklotu įsitaisiau ant čiužinio prie C raidės. Penkiolika didžiulių pastato langų apšvietė knygas naktį – visai neblogai. Kaip ir švelnūs girgždesiai, kurie retkarčiais aidėdavo vienur ar kitur. Jei pripažintume, kad knyga dėl savo savybių yra daiktas, gana artimas tam, kas galėtų būti tam tikro pavidalo siela apdovanota būtybė, turėtume pripažinti, kad knyga beveik kvėpuoja; ir šis beveik kvėpavimas, žinoma, yra tylus. Tačiau, jei dvidešimt penki tūkstančiai knygų beveik kvėpuoja vienu metu, tai jau nėra tik tyla, o girgždesiai atrodo įprasčiausias pasaulyje dalykas. Toks pat kaip ryte man atrodo įprasčiausias pasaulyje dalykas girdėti tolumoje užgiedantį gaidį. Dėl to ir šypsausi prieš atmerkdamas akis. Diena bėga rami kaip upė: dirbi darbą kaip įprastą dieną, su pertraukomis, tvarkai, rūšiuoji, vartai, skaitai, tinginiauji ir vėl dirbi. Ir visa tai uždarytame knygyne, kurio savotiškas išsiblaškęs sargas esu aš. Ne, jokio konflikto, jokios intrigos, jokio staigaus posūkio.

Tačiau šios 24 valandos nesibaigia taip paprastai.

Nes knygyne kiekvieną ketvirtadienį renkasi skaitymo balsu klubas. Ateina dešimt, dvylika ar penkiolika literatūros bičiulių, susėda ratu ir skaito maždaug valandą. Taip jie, ketvirtadienis po ketvirtadienio, perskaitė „Iliadą“, „Odisėją“, „Eneidą“, „Dieviškąją komediją“, „Canigó“, o dabar skaito Pradžios knygą. Paklausiu, ar galiu prisidėti prie rato, tad, jau pasibaigus mano dvidešimt keturioms užsidarymo valandoms, aš taip pat kurį laiką garsiai skaitau. Mano skaitymas (Pr 27, 41) katalonų ekumeninėje Biblijoje prasideda taip: „Ezavas nekentė Jokūbo dėl tėvo palaiminimo. Ir Ezavas sakė savo širdyje: „Artėja gedulo dienos dėl tėvo. Tada užmušiu savo brolį Jokūbą!“ Ach, tie senieji žmonės žinojo, kaip kurti pasakojimo požiūriu derlingus konfliktus. Bet šįkart aš verčiau rinksiuosi saugumo jausmą, kurį dažniausiai įkvepia knygynai, nes jie, nelygu koks kieno skonis, yra šventykla, didžioji aikštė, bunkeris ar tik popieriaus ir raidžių burbulas.

 

Skelbta katalonų kultūros žurnale „Núvol“ (2024 m. balandžio 25 d.)

Iš katalonų kalbos vertė Kristina Nastopkaitė