Aistė Kisarauskaitė  39 SALTO MORTALE. – Vilnius: Apostrofa, 2013.

Aistės Kisarauskaitės rašymo vingiai pažįstami seniai. Savitais teksto rakursais ji jau senokai atsiveria „Šiaurės Atėnų", „Literatūros ir meno", „Foto" ir kitokios kultūrinės spaudos skaitytojams. Pažįstama ir tiems, kurie mėgsta lankytis fotografijos, juvelyrikos parodose. Tačiau grožinės literatūros lauke įprasta forma – knyga – ji atsiranda pirmąkart. Galėtume nudžiugti – debiutas! Tačiau debiutante A. Kisarauskaitę vadinti liežuvis nesiverčia niekaip, nes su plunksna ji draugauja seniai ir viešai. Tik formos ankstėliau buvusios kitokios – dažniausiai – esė, publicistika.

„39 salto mortale" tekstus galima būtų vadinti noveletėmis: jos trumpesnės už apsakymą, primena miniatiūras, kuriose kaitaliojasi trumpos epizodinės lyrinės arba dramatinės temos. Pati autorė teigia, kad jos literatūriniams herojams nuolat ko nors stinga, o tas stygius ir skatina permąstyti vertybes (p. 9). Taip stygiaus proza poetiškėja: suyra trumpuose vaizdiniuose, emocijos gaidoje ir pasitelkus įvairias stilistines kalbos priemones sukuriamas „aš", kuris tampa kūrinyje pačiu svarbiausiu. Novelečių centre – žmogaus drama. Tačiau tai nėra įprastas romantinis herojus, blaškomas pasirinkimų, audrų, ar modernusis –­ iškankintas egzistencinės tragikos. Jo drama kitur. Jis net neišgyvena metafizinio sakralumo griūties. Priimama heterogeniška realybė tokia, kokia yra. Išverti kasdienybės vėrinį noveletėje A. Kisarauskaitei pavyksta išmetus vos vieną karoliuką –­ detalę – ir viskas pabyra.

Tačiau autorė ne tik iškonstruoja kasdienybės erdvę, bet ir sukonstruoja naują iš pabirų, pavienių gabaliukų. Esama novelečių, kurių siužetas sukuriamas tiesiog iš matematikos uždavinių pavyzdžių dėliojant vieną šalia kito arba... vyno butelių antraščių. Ir viskas rišlu, siužetas yra! Dėmesys teksto konstravimui išryškėja tarsi autorės žaidimas literatūrinėmis technikos galimybėmis. Primena semiotikų teiginius, kad viskas, be išimties, yra literatūra. Kaip sakė A. J. Greimas, net autobuso bilietėlis. Tačiau A. Kisarauskaitė, užsižaidusi kasdienos detalėmis, atranda būties poetiką. Rakursas užfiksuoja. Gimsta emocija.

Be trūkstamosios detalės, atskleidžiamas toks kūrinio erdvės vaizdinys, kuris išblaško personažo kasdienybę, sulaužo įprastą rutiną. Štai, kad ir, rodos, paprastas, niekuo neypatingas įvykis, išmestas frakas, galbūt susidėvėjęs, galbūt jau seniai sulaukęs savosios pabaigos, sukrėtė iki nuostabos: „Frakas nebuvo mano bičiulis, bet per keletą susitikimų ištaiginguose negyvenamuose Akademijos koridoriuose kalbėjome be paliovos apie visus tuos Hohencolerius, valdančius mūsų visatą, tylėjome be pabaigos. Tikrai buvome panašūs" (p. 13). Miniatiūra, rodos, gali būti skirta frakui, suteikiant pastarajam gyvo žmogaus savybių, o gali –­­ ir žmogui. Gyvenimo daliai, susijusiai su fraku. Jis vienintelis siejo su išgyventa istorija. Dabar jo nebėra. Nebėra ir dalies jos. Detalė, pakeitusi būtį. Daugiau jie niekada nebeišgyvens vienatvės kartu. Matyti, kad nevienodos vertybės sukelia painiavą tarp personažų: šiuo atveju, daiktas sužmoginamas, žmogus –­ nudaiktinamas. Trumpam susikeičia amžinosios tradicinės vertybės. Išrašoma odė prarastajam. Ir „Aš" tampa svarbiau negu „Mes". Arba kitaip: individas yra įvykių epicentre, visa kita, kas jį supa, nuolat kinta, keičiasi ir nėra svarbiau už jį patį.

Matyti, kad stygiaus proza apima daug daugiau negu tik daiktus. Pagrindas – nesusikalbėjimas. Beveik visose A. Kisarauskaitės noveletėse kažkas su kažkuo nesusikalba kaip du nesusisiekiantys indai. Kartais net pati novelečių dėstymo konstrukcija primena laiškus. Lyg laiškai tam, kuriam norėta pasakyti, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių taip ir nepasakyta, neprakalbėta arba tiesiog nutylėta. Detalėse užgimsta drama, kuri užgęsta išsisakius. Deja, po fakto. Vienas iš tokių faktų netgi turi adresatus „Sąskaita. Anos, gyvenančios Panerių g., prie geležinkelio / vienam vyrui" ir „Sąskaita. Vieno vyro / Anai". Čia adresatai vienas kitam išsako tai, ko iškalbėti būnant drauge nepavyko: „Negaliu gi gerti kavos be pieno, žinai. Kaskart rytą pabudusi tavo namuose ir pažiūrėjusi į šaldytuvą, suprantu, kad nėra. Pieno, grietinėlės, grietinėlės miltelių. Suprantu, kad nelaukei. Vakar net neprisiminei parduotuvėje. Užvakar niekad neprisiminei" (p. 47). Detalės kaina – nutrūkę santykiai. Tiesiog prakapsėjo kaip koks lašas akmenį vienądien.

„Erdvė be šiukšlių" – gerai fotografams žinoma sąvoka. Kitaip – tiesiog paieškos to geriausio, vienintelio galimo rakurso nuotraukai, kad nesimatytų to, ko nereikia, o centre išryškėtų objektas. Išvalyta erdvė sukuria švaros įspūdį ir skatina žvelgti tik į tai, ką norėjo pabrėžti fotografas. Turbūt šioji sąvoka itin tinka ir A. Kisarauskaitės prozos erdvės sandarai apibūdinti. Iš fotografijos ateinantis matymas į literatūrą įneša tvarkos, baigtumo ir taupumo. Nėra nereikalingų aliuzijų. Kiekviena noveletė –­ atskira erdvė su savita trūkstama detale. Kiekvienoje tema išpildoma taupiai, šiuolaikiškai ir grakščiai. Nebandoma suplakti kokteilio ar snobiškai mėgautis įmantriomis, tuščiomis frazėmis ar žodžiais. Nors intertekstų gausu, bet išlieka rašymas tekančia kalba. Ateinantys vardai iš šiųdienės kultūros ar dailės istorijos netampa labirintu, tačiau reikalauja intelektualesnio skaitytojo, kuriam atviri kultūriniai kodai. Vis dėlto tekstai tekstuose nesukuria naujų prasmių, jie tik labiau individualizuojami ir atveriama jų reikšmė personažui. Rašytojo, dėstytojo, fotografo, dailininko refleksijos sukuria žiūros įvairovę, personažų kaitą.

Šiuolaikiškumą noveletėse kuria kalba. Jos srautas. Dėliojimas. Joje nemažai šnekamosios kalbos frazuočių, kurios nėra knyginės. Tačiau šiais aspektais naudojamasi tik kuriant dialogus ar rašant laiško tipo noveletę. Pasakotoja – raiški, kurianti ištisą herojų pasaulį, portretus ir įvykius: „Visa tai tik dzenas, – mėgstama frazė akimirksniu nupiešdavo intelektualo aurą aplink gerokai žilstelėjusius, bet vis dar tankius liūtiškai susitaršiusius tėčio plaukus. Mes abu gyvenome pagal dzeno standartus –­ mano pasaulis kikeno, retkarčiais, žinoma, naktį pamiegodamas. Tėtis, aukštas gražus vyras, visada madingai neskustais skruostais ir sportiškais drabužiais, garsėjo kaip laisvas viengungis, jei galima taip švelniai pasakyti" (p. 111). Erdvė, pradedant kontekstu rutuliojantis dramai, sukeliančiai herojui egzistencinius sukrėtimus, ir pabaiga telpa į du ar tris puslapius įskaitant iliustracijas ar epigrafus prieš pavadinimą. Šitiek nedaug tereikia erdvės autorei išsakyti lyrine gaida.

Kad ir kiek žiūros taškų suminėjau, vis dėlto svarbiausias noveletėse yra moters žvilgsnis. Moteriškumo gvildenimo, ištisu jo pasaulio atskleidimu ir tematika A. Kisarauskaitės proza mažumėlę primena G. Radvilavičiūtės „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos". Tačiau G. Radvilavičiūtės moteris yra išbandanti savo kailiu klišes, pavyzdžiui, mėginanti sukurti rašytojišką gyvenimo būdą pagal visuomenės reikalavimus, o A. Kisarauskaitės moteris yra laisva ir nepriklausoma nuo normų. Ji atsakinga sau. Moters refleksija – grakšti, Ji net neturi tikslo išbandyti ar priešintis tradicinės moters stereotipui, kai svarbiausia yra ištekėti, pagimdyti vaikų ir gyventi nuolankiai šeimoje, kad ir kas nutiktų gyvenimo tėkmėje. Taip, yra pyktis, yra aistra, yra emocijos, yra išsiskyrimas, yra įsimylėjimas, bet tai nesiejama su pagrindine moters esme. Tai tik detalės. Jų nebuvimas ar buvimas išardo susikurtą prasmę, bet tai nėra moteriškumas. Moteris yra kur kas daugiau negu tik santykis su antrąja puse ir jausmai, lydintys poros išgyvenimuose. Jis, vyras, svarbus, bet ne tiek, kad moteris neišgyventų be jo. Tačiau jai nereikia to įrodinėti visuomenei, nereikia išmėginti klišių. Ji paprasčiausiai tai žino. Ji yra. Besąlygiškai. Moteris. Ir net vienatvė gali būti stilinga, padedanti atrasti naujus pojūčius.

Moteriškumui atskleisti išvengiama kraštutinumų: nėra nei pernelyg egzaltuoto santykio, nei išreikšto perdėto seksualumo. Ji –­ net ne pamėgtasis ir seniai atsibodęs literatūroje femme fatale modelis. A. Kisarauskaitės moteris lengva lyg iš impresionistinius potėpius mėgstančio dailininko paveikslo. Todėl čia toks svarbus Jos monologas, anksčiau mano minėtoji it laiškų tipo noveletės forma, nes laikas – kintantis dalykas, viskas pasaulyje be paliovos kinta, nieko neįmanoma vienąsyk ir su visam apibrėžti, todėl ir vaizduojamas nuolatinis procesas, tėkmė, bet ne rezultatas. A. Kisarauskaitės moteris priklauso nuo detalių, jos ją valdo ir todėl ji nuolat keičiasi. Kad ir situacija su tuo fraku: „Tu žinai – aš verkiu. Nesuprantu, kodėl reikėjo žudyti, ypač iš pykčio. Net jei tai nusivalkiojęs prasigėręs Frakas. (...) kaip keista – prieš porą dienų tu užmušei mano istoriją. Ir aš nežinau ką toliau parašyti" (p. 15). Kad ir kokia moteris buvo vakar, ji po šiandienos niekada tokia pat nebebus rytoj. Bet rytojus beveik niekada šiose noveletėse neateina, nebent kitą noveletę laikytume ankstesniosios tąsa – it vieno pyrago paskirus trupinius, pabirusius ant vieno stalo. Kiekvienoje mažoje moters erdvėje, kurios apibrėžtis sutelpa į du ar tris lapus, dabarties įvykiai yra svarbesni už praeities, viskas prasideda, vyksta ir nutrūksta dabar.