Dalia Cidzikaitė. Du interviu apie Ukrainos karo veteranų prozą

Pirmieji į Ukrainos rytuose 2014 m. prasidėjusius karo veiksmus ir Rusijos agresiją sureagavo Donbaso regiono poetai, socialiniuose tinkluose pradėję skelbti savo eilėraščius. Prie jų greitai prisijungė karo veiksmų dalyviai (Ukrainos kareiviai, savanoriai) ir iš pirmųjų fronto linijų karą stebintys žurnalistai. Jų gretas papildė prozos ir dramos tekstus apie Ukrainos karą kuriantys profesionalūs rašytojai. Nuo karo pradžios Ukrainoje išleista daugiau nei 400 pavadinimų knygų. Kiti šaltiniai pateikia dar didesnius skaičius: feisbuko paskyroje „Knygos apie karą“ (Книги_про_війну) nurodoma net 600 knygų apie Ukrainos karą su Rusija.

Lietuvių literatūrą į ukrainiečių kalbą verčianti Beatričė Beliavciv sako, kad knygas apie Ukrainos ir Rusijos karą patys ukrainiečiai dažnai vadina tiesiog veteranų proza. Ją galima suskirstyti į dvi grupes: buvusių karių, savanorių arba karo veiksmų liudininkais tapusių žurnalistų knygos ir dokumentine medžiaga besiremiančių rašytojų kūriniai. Tarp pirmųjų dominuoja memuarai: dienoraščiai, atsiminimai ir dokumentika. Populiariausi žanrai – nuotykinė literatūra ir melodramos. Pasak vertėjos, šiandien Ukrainoje sakoma: paprasčiausias būdas sužinoti apie karą – perskaityti knygą. Geriausia rinktis tą, kurią parašė savo akimis karinius veiksmus matę žmonės. B. Beliavciv mano, jog veteranų proza svarbi ir tuo, kad ateityje formuos nacionalinį, strateginį pasakojimą: „Jau šiandien atsiranda ketinimų perrašyti šią istoriją, todėl dabar svarbu užfiksuoti gyvus įvykių liudijimus, detalius karo buities aprašymus, karių pasaulėžiūrą.“

Ukrainiečių rašytojas Andrejus Kurkovas, romano „Maidano dienoraštis“ (2015 m. lietuvių kalba išleido „Vaga“, vertė Austėja Merkevičiūtė) autorius teigia, kad nors karo tema parašytų knygų banga Ukrainoje dar nenuslūgo, literatūros kokybė nepagerėjo. Jis tikisi, kad ateityje pasirodys tik du ar trys Ericho Marios Remarque’o romanus primenantys tekstai, sustabdysiantys knygų apie karą Rytų Ukrainoje bangą. Klausimus apie Ukrainos karo veteranų prozos tendencijas uždaviau vertėjai B. Beliavciv ir prozininkui A. Kurkovui siekdama atskleisti, kaip tą patį reiškinį vertina skirtingas pozicijas literatūros lauke užimantys žmonės.

 

Beatričė Beliavciv: „Karas visada buvo stiprus literatūros raidos katalizatorius“

 

Kokią vietą karo veteranų proza užima šiandienėje ukrainiečių literatūroje ir kokį vaidmenį ji atlieka Ukrainos visuomenėje?

Ši proza ukrainiečių literatūroje dabar užima itin svarbią vietą. Karas visada buvo stiprus literatūros raidos katalizatorius. Karas Ukrainos rytuose – ne išimtis. Dauguma Ukrainos leidyklų išleido knygų šia tema, apie tai rašė ne vienas žinomas Ukrainos rašytojas, pavyzdžiui, Serhijus Žadanas romane „Internatas“. 

 

Minėjote, kad knygas apie karą rašo kariai, savanoriai arba žurnalistai. Taip pat profesionalūs rašytojai. O kas skaito?

Tokią literatūrą skaito beveik visi – tai patvirtina aukšti knygų pardavimo reitingai. Daugelis kita tema rašančių žinomų ukrainiečių autorių gali pavydėti populiarumo rašantiems karo tematika – jie visada turi savo auditoriją, be to, populiarina kūrybą specialiuose tam skirtuose kariniuose forumuose (socialiniuose tinkluose, tinklaraščiuose) bei renginiuose. Šie autoriai, kaip ir jų kūriniai, gali sėkmingai egzistuoti nepriklausomai nuo literatūros tendencijų ir madų.  

 

Ar veteranų proza turi savo vertintoją, t. y. profesionalų šios temos kritiką? Ką sako jis?

Be abejo. Ir mano atsakymai dažniausiai yra profesionalių literatūros kritikų straipsnių apibendrinimai.

 

Kaip vertinate veteranų prozos gausą ir, svarbiausia, kokybę?

Knygų apie karą gausa skaitytojui suteikė galimybę išgirsti įdomių ir unikalių istorijų, neišgalvotą apkasų tiesą, sužinoti spaudoje neminimus faktus ir pajusti karių išgyvenimus. O kokybė labai įvairi, kadangi rašytojai taip pat įvairūs: nuo žinomų autorių (profesio­nalių rašytojų, kurie dalyvavo kare, kad galėtų parašyti tikrą knygą apie tikrą karą) iki karo dienoraščius rašiusių karių. 

 

Ar, be literatūrinės kokybės, egzistuoja kiti veiksniai, padedantys skaitytojui nepasiklysti šio žanro gausoje?

Pasirinkdami kūrinį skaitytojai dažniausiai orientuojasi į du faktorius: autorių žinomumą arba tai, kad kūrinys yra dokumentinė istorija iš pirmų lūpų – dažnai šis aspektas motyvuoja net stipriau. 

 

Knygos karo tema rašomos ir leidžiamos karui Ukrainoje dar nepasibaigus. Ar nemanote, kad tokių knygų auto­riams trūksta kritinės distancijos, leisiančios adekvačiau vertinti šių dienų Ukrainos istoriją?

Manau, knygos karo tema taps autentiška vertinga medžiaga, pagal kurią vėliau bus parašyta šio laikmečio Ukrainos istorija.

 

Kodėl populiariausi veteranų prozos žanrai yra nuotykinė literatūra ir melodramos?

Šie žanrai palengvina rašymą apie karą, leidžia geriausiai perteikti ukrainietišką patriotizmą. Be to, kūriniai kinematografiški. Tokių knygų kaip Sergejaus Loiko „Oro uostas“ populiarumas rodo, kad visuomenei reikia šio žanro, kaip ir tikrų, neišgalvotų šiandienos herojų, tokių kaip kiborgus primenantys Donecko oro uosto gynėjai.

 

Knygų apie Ukrainos karą išleidžiama itin daug. Aš šio tipo literatūra netapo šalies leidyklų pasipelnymo šaltiniu, tiesiog verslu? 

Sunkoka vertinti vienareikšmiškai. Žinau leidyklą, kuri atsistojo ant kojų išleidusi labai populiarią knygą Ukrainos karo tematika. Tačiau žinau leidyklų, kurios išvis neleidžia karo veteranų prozos. Daugiausiai tokių knygų išleidžia „Folio“ – didžiausia Ukrainos leidykla, galinti leisti ir komerciškai neatsiperkančias knygas.

 

Nemažai Ukrainos karo literatūros verčiama į lietuvių kalbą. Ar Lietuvos leidyklos susigaudo veteranų prozoje? O gal leidžia bet ką? Kurias ukrainiečių knygas karo tema rekomenduotumėte lietuviams?

Nemanau, kad Lietuvoje šios literatūros daug išversta – S. Loiko „Oro uostas“, Romano Zinenkos „Ilovaisko dienoraštis“. Daugiau lyg ir nėra. Rekomenduoti autorių nenoriu, kad niekas neįtartų tarpininkavimu. Manau, vertėtų išversti daugiau, pati norėčiau to imtis. Lietuvius galėtų sudominti jaunų autorių-karo veteranų knygos, kuriose pasakojamos autentiškos istorijos.

 

 

Andrej Kurkov: „Karo literatūra pakeitė postsovietinę ukrainiečių literatūrą“

 

Kaip vertinate karo veteranų prozą, kokios jos funkcijos?

Karo literatūra pakeitė postsovietinę ukrainiečių literatūrą pakeitė. Po 1991 m. ukrainiečių literatūra tapo apolitiška, dekadentiška, atitolo nuo socialinės ir politinės tikrovės. 2004–2020 m. politinis ir ideologinis angažavimasis vėl tapo aktualus. Pirmą kartą grožinėse ir negrožinėse knygose atsirado superdid­vyriai, tiesioginio veiksmo siužetai, sovietinį stilių primenantys teigiami ir neigiami veikėjai. Šiose knygose perskyra tarp „mūsų“ ir „jų“ labai aiški, todėl nemažai istorijų iš dalies arba visiškai nuspėjamos. Bet lyginant su romanais ir apsakymais, parašytais iki 2004 m., karo literatūros veikėjai daug aktyvesni.

Knygos apie karą atliko ir vis dar atlieka politiškai aktyviai ir proukrainietiškai nusiteikusių intelektualių skaitytojų, kurie nepriklauso masiniam skaitytojų ratui, konsolidavimo funkciją. Tokia literatūra veikia visuomenę. Ji suponuoja, kad egzistuoja politiškai angažuotų žmonių grupė, galinti sekti ir kontroliuoti politikų nusižengimus, blogus jų darbus.

 

Kaip ši literatūra veikia ukrainiečių literatūros kokybę?

Literatūrinės kokybės šios knygos nepridėjo, tačiau atsirado didesnė temų ir pasakojimų įvairovė. Karo veteranų proza pasuko Ukrainos literatūrą link meinstrymo, arba populiariosios literatūros.

 

Dalia Cidzikaitė. Du interviu apie Ukrainos karo veteranų prozą

 

Dalia Cidzikaitė. Du interviu apie Ukrainos karo veteranų prozą
Ukrainiečių karo literatūra. Nuotraukos iš Ganos Skorynos archyvo

 

Ką laikote gera karo literatūra?

Apie karą Donbase išleista daugiau nei 400 knygų – daugumą parašė karo dalyviai. Tarp jų nemažai gerų dienoraščių, negrožinių kūrinių, atsiminimų. Yra ir pokalbių su karo liudininkais serijų. Profesionaliai suredaguotos pokalbių knygos ypač svarbios. Geriausias pavyzdys – Irinos Vovk „Izoliacija. Slapti Donbaso kalėjimai išsigelbėjusių nuo kankinimų ir mirties pasakojimuose“ („Изоляция“). Ją sudaro liūdnai pagarsėjusioje Donetsko koncentracijos stovykloje ir kankinimų vietoje kalintų žmonių interviu ir atsiminimai.

 

Karas su Rusija Donbaso regione vyksta jau septynerius metus. Minėjote, kad apie šį karą išleista per 400 knygų. Kodėl karo tema vis dar sulaukia tiek daug dėmesio? Ką tai sako apie Ukrainos visuomenę?

Faktas, kad išleidžiama daug knygų, dar nereiškia, jog visi jas skaito. Vienos knygos karo tema sulaukia daug dėmesio, kitas skaito tik karo veteranai, dažniausiai norėdami patikrinti, ar kūriniai neprasilenkia su tiesa. Ap­skritai ukrainiečių visuomenė skaito nedaug. Karo veteranų yra apie 300 tūkst. ir dauguma jų skaito tik tokias knygas. Vadinasi, jie išsiskiria iš ukrainiečių daugumos, kuri apie karą nenori nei kalbėti, nei galvoti. Plačioji visuomenė ieško žmogiškų istorijų be smurto. O karo literatūros skaitytojai yra moksleiviai, studentai, politiškai aktyvūs piliečiai bei karo dalyviai, jų draugai ir artimieji.

 

Ar manote, kad knygos apie karą sukuria kritišką distanciją, leidžiančią ukrainiečių skaitytojui susidaryti objektyvią nuomonę apie šalies istoriją šiandien? Gal po penkerių metų tokia literatūra bus skaitoma kitaip?

Nemanau. Daugumą tokių knygų parašė labai suinteresuoti autoriai, siekiantys dar kartą parodyti skirtumą tarp „mūsų“ ir „jų“. Abi pusės – tiek „mes“, tiek ir „jie“ – vaizduojami gana stereotipiškai.

 

Kaip vertinate naujausias knygas apie karą Ukrainoje?

Karo tema parašytų knygų banga dar nenuslūgo, nors jų išleidžiama jau mažiau. Ateityje, bet tai turbūt bus negreitai, kas nors parašys du ar tris kūrinius, primenančius E. M. Remarque’o romanus. Net vienas labai geras romanas turėtų sustabdyti karo literatūros knygų bangą. Tačiau tokia knyga kol kas dar nepasirodė.

 

2014 m. „The Guardian“ straipsnyje viliatės kada nors „šių dienų realybę pamatyti kaip praeitį“. Nors karas Ukrainos rytuose tebevyksta, ar jūs ir jūsų tautiečiai jaučiate artėjantį šios vilties išsipildymą?

Esu tikras – visi nori, kad karas taptų praeitimi. Dėl taikos nemažai ukrainiečių pasirengę paaukoti Donbasą ir net Krymą. Tokiems žmonėms nerūpi, kokia, jei taip nutiktų, būtų nauja geopolitinė tikrovė. Tarp taip mąstančių yra ir rašytojų, pavyzdžiui, šią idėją palaiko Vasylis Škliaras. Jurijus Andruchovičius taip pat laikėsi šios nuostatos, nors dabar savo pasisakymų apie Donbaso atidavimą Rusijai išsižada.

 

Kurias ukrainiečių knygas karo tema rekomenduotumėte lietuvių skaitytojams ir leidėjams?

Evgenijaus Položijaus dokumentinį romaną „Illovaisk“. Romano Zinenko „Ilovaisko dienoraštį“ (knygą 2017 m. lietuvių kalba išleido „Briedis“, vertė Vitalijus Michalovskis). I. Vovk trijų dalių pokalbius su kare žuvusiųjų šeimomis „Gynyboje“ („На щитi“). А. Palvalio, М. Mūzykos ir P. Potechino „Saur-Mogila“ („Саур-могила“).

Draugai