Johną Maxwellą Coetzee, Pietų Afrikos ir Australijos nobelistą, atradau kitados, rodos, Lauryno Katkaus patarta perskaityti jo romaną „Nešlovė“. Sukrečianti knyga, pelniusi rašytojui antrąjį Bookerį, apie išprievartavimą, smurtą, diskriminaciją, žiaurumą, abejingumą, atgailą, susitaikymą, reputaciją, daugiasluoksnė kaip svogūnas, kartu parašyta sausu be jokių literatūrinių gražumynų stiliumi, kuris man atrodė kaip rėžtuku pjaustomas stiklas. 

 

 

Vis dėlto labiausiai pavergė ne šioji ir ne žinomiausios šio autoriaus knygos, už kurias jis 2003 m. pelnė Nobelio premiją, bet ankstyvas romanas „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ (1983). Ieškojau jo intuityviai, jau perskaičiusi daugelį kitų J. M. Coetzee kūrinių, jausdama, kad šio rašytojo bibliografijos kone pačiame dugne turi glūdėti perlas. 

Niekaip nesisekė romano gauti, seniai išparduotas, parsisiųsdinau iš Šiaulių. Ir jis kaukštelėjo per galvą. Taip, tokios knygos ne persiskaito – jos kaukšteli per momenėlį. Tada pagalvojau: ne Nobelis tokią literatūrą pagerbia, o ji savo atsiradimu ir buvimu suteikia garbę Nobeliui, privilegiją egzistuoti. Lūžinė knyga. 

Kuo gi, sakysite, ji patraukė? Knygoje, vaizduojančioje kiškialūpio Maiklo, dirbusio sodininku Keiptaune, klajones pilietinio karo metu globojant sergančią motiną, jo patirtis darbo stovyklose, priverstinį darbą prie geležinkelio, nėra madingų temų, kurios gal ryt bus nebeaktualios, nurašytos. Nėra taip godojamo (ypač lietuvių literatūroje) humoro, kuris bemaž privalomas kaip priešnuodis iš visur gujamam liūdesiui, minorui. Humoras, sakoma, liudija rašytojo brandą, literatūros brandą. Čia branda be humoro. 

Užtat ši knyga labai ypatingu būdu išgauna pačią būties esenciją. Tarytum dykroje, vietoj vandens pompos aptikęs išsprogdintą šachtą, į neviltingą klausimą „Kurgi mes dabar rasime vandens?“ atsakytum iš kišenės išsiėmęs arbatinį šaukštelį, sulenkęs jo kotą ir pririšęs virvę nuleistum giliai po žemėmis į šachtą, o ištraukęs rastum tame šaukštelyje vandens. Mažytėlaitį lašelį. Ir šitaip, – tartų mums Maiklas, – galima išgyventi. 

O gal ne tik išgyventi: sveriantis trisdešimt penkis kilogramus, nebesugebantis virškinti įprastų maisto produktų, vos pašliaužiantis Maiklas vieną dieną įveikia stovyklos tvorą ir pabėga, pateisindamas epigrafe cituojamus Herakleito žodžius: „Karas – visų tėvas, visų karalius, / Ir vienus atskleidė kaip dievus, kitus – kaip žmones, / Vienus vergais padarė, kitus – laisvaisiais.“ Maiklas – laisvasis.

Šiame romane visai nesvarbu, kas su kuo kariauja, kokie karo tikslai, ar jie grobuoniški, ar išsivadavimo, ar tai pilietinis karas, ar „specoperacija“ kaip Ukrainoje. Kažkur probėgšmiais klausiama: „Kuriam gi galui mes kariaujame tą karą, jei ne tam, kad padidintume pasaulio laimės sumą?“ Dar kitur šmėsteli: „Mes kariaujame tam, kad mažumos galėtų tarti savo žodį, kai sprendžiamas jų likimas.“ Bet tai blėnys, niekai. Čia svarbu tik žmogus kare – tasai niekuo dėtas žmogelis, ramiai sau lyg akmenukas gulėjęs ir rūpinęsis tik pačiu savimi nuo pat dienų pradžios, staiga pakeltas ir prieš jo valią imtas mėtyti „kaip pakliuvo iš rankų į rankas“.

Maiklo „laikai“ iš knygos pavadinimo yra ne konkretus jo gyvenimo laikas Australijoje, o amžini „laikai“ visur. Šitie „laikai“ bus visada, nes amžinai kur nors vyks karas, ir žmogus amžinai bus pasmerktas keliauti per „karo žarnas“. Jis amžinai, kaip buvo per šimtmečių šimtmečius, stengsis pavergti kitą, tokį patį kaip jis, sieks užkariauti, išnaudoti, atimti, išginti iš namų, nes tokia, šalia dieviškosios, jo prigimtis. Ir amžinai juos abu mals istorijos girnos. 

Kai skaitai šią virpančią iš egzistencinės įtampos knygą, norisi apsičiupinėti: iš ko nulipinta tu pati. Kas tu? Kiek tavyje kiškialūpio Maiklo-Maiklzo?

Regis, jis tik slapstosi, tik slankioja, bastosi, bėga iš stovyklų, jaukinasi tinginystę, žiūri į tolius darydamasis vis lengvesnis, pamažu virsdamas oru, gyvena mirdamas, o gal miršta gyvendamas, ir vis dėlto lyg kokiame trileryje negali atsiplėšti nuo to lėtai besikepurnėjančio žmogaus, kuriam tikriausiai nereikėjo gimti tokiame pasaulyje, istorijos. Taškelio istorijos.

Nuostabus rašytojo kalbėjimo saikas. Drugelio dantų krunkštelėjimo, nusėdusios dulkės prisilietimo ir amžinybės gaudesio dermė. Ne parodomasis, ne deklaratyvus, ne didaktinis, o iki pašaknų smelkiantis žmogiškumas. Pagaliau jėga papasakoti taip, kad užvertusi knygą jautiesi išmesta iš balno: viskas, apie ką (kaip!) čia parašyta, yra absoliučiai tikra, o tu šiapus knygos puslapių, ant sofos, su savo pasaulio unikalumu – sugalvota, netikra, sublefuota. 

Retų rečiausias potyris.