Deimantė Daugintytė. Žodis, kuris kalba už kitus

Granauskas R. TREČIAS GYVENIMAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Vlado Braziūno nuotrauka

Turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime ateina metas, kai knieti užduoti klausimą – ką man reiškia atmintis? O ką mano atmintis reiškia kitam?.. Ar įmanoma čia ką nors nauja ir esminga pasakyti? Romualdo Granausko naujoji knyga „Trečias gyvenimas" teigia – taip. Atmintis čia pasirodo kaip trečio gyvenimo kodas, įimantis į save įvairius jos pavidalus: „Bet yra ir trečias gyvenimas. Nei jis aiškiai matomas, nei jis aiškiai girdimas. Kas jis yra, gali perprasti iš perpus nukąsto sakinio, netyčia išsprūdusio žodžio, akies mirktelėjimo, parodymo smakru į kurią nors pusę, lūpų kryptelėjimo ar staigaus užsičiaupimo. (...) Tavo numanymas greitai virsta įsitikinimu: tame trečiame gyvenime vyksta labai svarbūs dalykai" („Gyvatė ant peties", p. 74–75).

Taigi autorius knygoje fiksuoja savo atminties blyksnius. Prisiminimai dėliojami sekant savo sąmonės judesius, be įtampos, pasikliaujant tuo, kas įvykę. Tokia yra 8 dalių apysakos „Trečias gyvenimas" struktūra. Antrą leidinio dalį sudaro esė „Žodžio paglostymas", kur dėmesys nukreipiamas į kalbą ir kalbėjimą, prigimtinį žmogaus reiškimosi būdą. Esė autorius nenutolsta nuo gyvenimiškųjų kontekstų, likdamas tarp žmonių ir vis įsiklausydamas į kito buvimą.

Trečias gyvenimas, kurį galima atpažinti kaip atminties raktą, pasirodo kaip kolektyvinis darinys, susiejantis to paties kaimo, likimo ar istorinio laiko žmones. Trečias gyvenimas kuriasi iš pirmųjų dviejų sąjungos – matomo ir girdimo gyvenimo – tai, kas patenka į regos ir matymo lauką, neišvengiamai atsiduria patirčių sūkuryje. Sąmonės veikla tampa bene svarbiausiu vidiniu apysakos siužetu, kuris sutvirtina išorinį pasakojimo stuburą. Jie sukibę lyg rankos, neatskiriamai.

R. Granauskas neakivaizdžiai rodo, kad būtent atmintis palaiko pasakojimo kaip istorijos gyvybę – iš jos visa ateina ir tęsiasi. Atmintis regima kaip nesibaigiantis atskiras būčių gyvenimas. Tačiau kartu tai ir galimybė išsaugoti arba pradanginti kitų gyvenimus: „Aš nežinau, kaip iš tikrųjų vėliau žuvo Mockus. Žinojau, bet užmiršau. Užmiršau, kad niekuomet neatsiminčiau" („Gyvatė ant peties", p. 81). Tas subtilus užmiršti-numirti žaismas šioje ištraukoje suskamba labai aktualiai. Žinojimas eina išvien su atmintimi, pagrindžia ir nušluoja vienas kitą. Užmiršimo aktas čia veikia kaip apsivalymas nuo kito kančios, pasirinkimo.

„Trečiajame gyvenime" rašytojas atskleidžia kitokią savo pusę – daiktai ir žmonės tarsi arčiau jo, tada dar vaiko. Interviu su Jolanta Kryževičiene žemaitis R. Granauskas prisipažįsta niekuomet nelaikęs savęs vilniečiu, nors ir gyvena sostinėje. (Tiesą sakant, buvau apstulbinta sužinojusi, kad žmogus, kuris, rodos, suaugęs su savo žeme ir iš principo visą kūrybinę galią kildina iš Žemaitijos, ten nebegyvena, o buvo dėl asmeninių priežasčių priverstas likti sostinės Savanorių prospekte). Taigi čia autorius praveria savo sąmonės duris skaitytojui: kviesdamas į savo laiką ir sau prigimtą vietą. Jis ne imituoja vaiko mąstymą, o išgyvena praeitį dar sykį. Dažnai atkuriant vaiko sąmonę prozos tekste neišvengiama klišių bei kraštutinumų – infantilumo ar seniokiško matymo. R. Granauskas, patyręs literatūros kūrėjas, su šia kliūtimi nesusiduria. Iš esmės subjektyvizuotas kalbėjimas – rašyti apie save biografiniame tekste – įtikina be dvejonės šešėlio. Autorius nepagražina ir nebando įtikti kurdamas išimtinai teigiamą veikėjo paveikslą. Jeigu vietoj kreidos, kuri buvo reikalinga sportbačiams išbalinti, pirkdavo cigarečių, taip ir perskaitoma: „Aš nusprendžiau, kad nepirksiu, nueisiu į mokyklą ir tuščiose klasėse prisirankiosiu kreidos. Dantų milteliai –­ tai ta pati grūsta kreida. Geriau nusipirksiu pigiausių papirosų „Boks", –­ jie būtinai reikalingi, kai rašai eilėraštį: „pro melsvus tabako dūmus matos moterų veidai..." („Raudonas kryžius, kraujais nudažytas", p. 86).

Mąstant apie R. Granausko vaikystės autoportretą, kuriamą apysakoje „Trečias gyvenimas", būtina pabrėžti užkoduotą polinkį į literatūrą, kuris kyla tarsi iš pasąmonės. Šauklių kaimo vaikas, per dvejus metus baigęs pradinę mokyklą, paniręs į knygų pasaulį – ankstyvoji portreto linija. Tai iš esmės yra knygos žmogus, suvokęs šią priedermę nuo mažumės. Netipinis vaikas, tiesiog atvirai dievinantis knygas, kurių nenurungė net muzika ir mokymasis groti smuiku. Pasakojimas toks gyvas, kad regi visą įvykių tinklą, kuris dėstomas ne griežtai chronologine tvarka, o asociatyviai, kūrybiškai. Knygų pasaulis vaiką apgaubia besąlygiškai, jis įtraukia ir įklampina: „Tas tris knygas skaičiau visą savaitę. Nuo ryto iki vakaro. Užmiršau Aiškūną, užmiršau visa tris sietuvas, net kūlinės žemuogių nė karto neprisiminiau. Aš čia nebegyvenau, aš čia nebebuvau, tartum išskridau iš savo kiemo kaip paukštis" („Laimingiausioji vasara", p. 15). Skaitymo patirtis vėlgi veikia su atmintimi, knyginis pažinimas išjudina vaizduotę ir kitaip skatina vertinti gyvenimo patirtis. Skaitymas apgaubia sąmonę ir pildo atmintį kitų patirtimis, kurios tampa savomis. Metaforiškai nurodytas savo ribų peržengimas – „išskridau iš savo kiemo kaip paukštis" – išties reiškia ir savo mąstymo plėtimą, tobulėjimą.

Literatūros žmogui net kalbėjimas tampa natūraliai metaforiškas, vaizdinis. Atrodytų, klišinę metaforą –­ dienos kaip knygų puslapiai – jis paverčia patraukliu palyginimu, natūraliai įėjusiu į tekstą: „Pavasaris pats yra kaip neskaityta knyga. Kiekviena diena – tai naujas puslapis, kuriame parašyta tiek įdomaus, tiek neregėto, tiek negirdėto, ir negali net trumpam užmerkti akių, nes liksi ko nors nepamatęs: paukščio, žiedo, sprogstančio lapo, išneršusios lydekos, kuri užsnūdo seklioj įlankėlėj, vos vos judindama pelekus ir rainai mirguliuodama po vandeniu" („Virginėlė", p. 24). Šioje ištraukoje aiškiai justi ir nesumeluotas santykis su gamta, toks atviras ir net gaivališkas, vaikiškai nesuvaržytas. Šio lakumo nelieka tekstuose, kuriuose dingsta vaiko sąmonė, subjektyvų jutimą pakeičia stebėjimas ir vertinimo atsisakymas.

Atminties unikalumo apmąstymas neapleidžiamas ir esė „Žodžio paglostymas", kur atviriau, laisviau prabylama apie atminties klystkelius, apie kuriuos tik puse lūpų buvo užsiminta apysakoje: „Gal gerai, o gal ir nelabai, kad mūsų atmintyje niekas nesudėliota tvarkingai. Ką tik prisiminei vaikystės šunelio ištikimybę, o po minutės – rusų kalbos pamoką septintoj klasėj" (p. 139). R. Granauskas taikliai užčiuopia atminties nepastovumą ir nenumatomą jos judesį. Atmintis ne tik sujungia su kitais, leidžia grįžti į buvusį laiką, bet ir apgaulingai (pozityviąja prasme) nukreipia asociatyviniu tinklu kiton pusėn. Psichologiškai intymus, bet sentimentalumo ar didelio hermetiškumo išvengęs pasakojimas atskleidžia, kaip atmintis nevalingai šokinėja per laiką ir nuslūgsta tam tikrose zonose.

R. Granausko „Žodžio paglostymas" – lyg visos kūrybinės programos, apie kurią pats autorius akivaizdžiai nekalbėdavo, santalka. Ši esė kartu yra ir gyvenimo būdo modelis, pagal kurį verta gyventi – būti taip, kad spėtum visą laiką, atsakingai saugoti prisiminimus, išgyventi jausmus ir patirtis. Autorius, gražiai vesdamas mintį, išgrynina universalią idėją: atmintis mus skiria vienus nuo kitų. Žmogus gali prisiminti tik savo gyvenimą. Kiti gali žinoti faktus, biografines detales, tačiau tik tau vienam paskirta užrašyti savo gyvenimą. Tas užrašymas nebūtinai reiškia verbalizavimą ar kūrybinį aktą – R. Granauskas tokios kartelės netaiko. Gyvenimo užrašymas vėlgi siejasi tam tikrais kampais su tuo trečiu – sąmonės –­ gyvenimu, kuris vyksta ir auga iš nežinomybės. Nežinomybę autorius apibrėžia kaip varomąją jėgą, o būties nepastovumas yra natūraliai mums skirtas gyvybės pamatas. Be abejo, rašytojas dėmesį sutelkia į mentalinį lygmenį, apmąstydamas būtį kaip pirmiausia minties darbą, o tik paskui empirinį ko nors veikimą. Pats R. Granauskas išsipildė kaip rašytojas, tai save aiškiai suvokiantis autorius, kuris neprikišamai, be kalbėjimo iš aukšto, liko socialinių, istorinių įvykių nuošalyje, nepretenduodamas į Mokytojo ar šauklio vaidmenį.

Rašytojo kalbėjimas lengvai atpažįstamas dėl savo rupaus, dialektizmais praturtinto žodyno. Galima pastebėti ir kitą įdomų reiškinį R. Granausko prozoje – jis dažnai kuria tariamai sinkopišką kalbėjimą, t. y. derina ilgus ir trumpus sakinius, kurie sustiprina veiksmo eigos įspūdį, skaitytojas gali sekundei stabtelėti, kartu nurimti su pasakotojo tono pažemėjimu. Be abejo, išskirtinis autoriaus talentas – gebėjimas taikliai intonuoti – kurti stilistiškai skirtingus portretus, suteikiant jiems galią gyvai įkūnyti veikėjus, kurie susiburia į mišrų, bet vieningą chorą. Svarbus ir pasvertas dialogų ir pasakotojo monologo santykis, aprašymų dermė su bendra teksto struktūra. R. Granauskas yra išgryninęs šiuos matmenis ir suvokęs jų vietą. Tekstai veikiausiai ir įsirašo į klasiką dėl to, kad visa yra pasakyta laiku ir vietoje, deramai. Vieni tai laikytų sustabarėjimu, nekintančiu matu, kuris veikiausiai nereikalingas ir tik apsunkina literatūros procesą, tačiau kita vertus – jei nėra stabilaus rodiklio – nuo ko atsispirti, kas yra kitaip, kaip vertinti, ar tai pratęsia klasiką (tradiciją), ar sulaužo tam tikras pasiūlytas formas?.. R. Granausko atveju pasiūloma išties labai daug –­ apysaka „Trečias gyvenimas" sujungia daugelį svarbių autoriaus kūrybos momentų –­­ nuo stilistikos iki pačios kūrybinės psichologijos. Jis vienoje apysakos dalių užsimena apie tai, kas labai gražiai įrašyta apsakymų rinkinio „Išvarytieji" nugarėlėje: „Kam nieko negaila – tas nieko ir nerašo" („Poe­zija ir melodija", p. 62). Ankstesnėje knygoje liudijami kitų gyvenimai, tačiau istorijų įrašymas, įspaudimas puslapiuose nėra iš gailesčio –­ tarsi, štai, man gaila jų, tegu skaitytojas jaučia empatiją, virkčioja dėl nesusiklosčiusių gyvenimų. Autorius lieka su tam tikru vidiniu lūkesčiu ir nujaučiama galimybe: „Kartais atrodo, kad už mane viską rašo gailestis: to, kas buvo, to, ko nebuvo, to, kas galėjo būti..." –­ rašoma „Išvarytųjų" ketvirtajame viršelyje.

Vis dėlto šviesa prasispindi pro tamsą ir lieka išeitimi, teisinga kryptimi. Net ir baimė, kuri seka iš paskos, apgaubia gyvenantįjį permainingame istoriniame laike, nėra ramstis, o tik pereinamasis etapas. Nerimas ir nežinia R. Granausko tekste suskamba metaforiškai, į tai nekrintama kaip į duobę, iš kurios neišlipsi: gyvatė ant peties, ištaria jaunas Granauskas, o paskui pratęsdamas įvykį, išplečia pras­mę: gyvenimas su gyvate ant peties –­ pokario baimė. Tiesa, ne tik stilistika, kūrimo principai jungia autoriaus tekstus. Kad ir metafora „gyvatė ant peties" asociatyviniais tinklais pritraukia jo kitą apysaką „Su peteliške ant lūpų", kurioje taip pat aiškiai suvokiama situacija – miręs tėvas –­ jo nesugrąžinsi, bet plazdanti dvasia, įsikūnijusi drugelyje, lieka.

Nors rašytojui žodis yra įrankis, R. Granauskas nemosuoja juo lyg kardu. Autoriui kalba yra daug daugiau –­ tai suteikta galia kalbėti už tuos, kurie negali arba nebegali prabilti. Esė „Žodžio paglostymas" – ypač intymi ir skaudi susidūrimo su šiuolaikiniu pasauliu refleksija. Visas tekstas nuskamba kaip šviesus savo kūrybos palydėjimas ir linkėjimas – esame atsakingi už tai, kas esame ir kuo norime būti. Sujungus šią mintį su „Trečiuoju gyvenimu", galima teigti, jog knygoje tiesiogiai prabylama apie pamatuotą pagarbą Žodžiui, kuris leidžia pasakyti gyvenimus. Nepretenduodamas į visažinio vaidmenį, R. Granauskas viltingai išsako mintį, jog pagarbus santykis su pamatinėmis vertybėmis išsaugo žmogiškumą.

Draugai