Ketvirtis amžiaus praėjo nuo rusų poeto, Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio (1940–1996) mirties. Šią sukaktį leidykla „Apostrofa“ pažymi dvikalbe poeto rinktine „14 eilėraščių“, kurią sudarė ir vertė ilgametis J. Brodskio bičiulis ir pašnekovas Tomas Venclova. Elegantiška žemės juodumo knyga su sidabro įspaudais viršelyje įrišta taip, kad be skaitytojo pastangų išlieka neužsivertusi ten, kur buvo atversta, – retas malonumas poezijos mėgėjui. Be 14-os J. Brodskio eilėraščių, skaitytojas ras T. Venclovos esė „Vesti sąmonę link tos ribos, už kurios įsižiebia žiburys“, rašytą 1996 m. ir atnaujintą 2020 m., bei 3 jo eilėraščius, parašytus po J. Brodskio mirties. Tai ne pirmoji rusų poeto rinktinė lietuvių kalba: 1999 m. leidykla „Vyturys“ išleido poezijos knygą „Vaizdas į jūrą“ – eilėraščius vertė Gintaras Patackas, Tomas Venclova, Markas Zingeris; 2001 m. „Baltos lankos“ publikavo Sigito Gedos sudarytą ir verstą rinktinę. Pastarąją galima lyginti su „14 eilėraščių“, nes ji taip pat kuria dviejų poetų ir poetinių sistemų akistatos situaciją, be to, S. Geda ir T. Venclova yra išvertę ir tų pačių eilėraščių, todėl galima lyginti jų vertimus.

 

Josifas Brodskis. Ugnės Žilytės piešinys

 

„Apostrofa“ pristato „14 eilėraščių“ kaip bičiulių pokalbį, ir tai, žinoma, knygai suteikia išskirtinę vertę, nors neturėtume šios metaforos interpretuoti tiesmukai. Pavyzdžiui, rinktinėje nėra T. Venclovai dedikuotų J. Brodskio eilėraščių (jie, beje, išversti S. Gedos ir G. Patacko, ir publikuoti anksčiau išleistose rinktinėse) ar T. Venclovos poetinių dedikacijų J. Brodskiui, kuriomis poetai apsikeisdavo ir kurios iš tiesų buvo jų dialogas. Rinktinėje „14 eilėraščių“ tarp poetų vykstančiu pokalbiu statomas dvikalbis idėjų ir vaizdinių rūmas, kurio reikšmę geriausiai atskleidžia kultūros tyrimuose ne kartą pasitelktas barokinis veid­rodžio ir jo šukės vaizdinys: šukė apima tą patį didelį pasaulį, kurį kadaise atspindėjo visas veidrodis, o T. Venclovos sudaryta ir versta rinktinė apima J. Brodskio kūrybos visumą, atspindėtą paties vertėjo lietuviškos poezijos ekrane.

Chronologiškai į rinktinę sudėti eilėraščiai apibrėžia kone visą J. Brodskio kūrybinį kelią: knyga pradedama 7 dešimtmečio pradžioje, dar prieš gyvenimo ir kūrybos cezūra tapusią tremtį į Šiaurę sukurtais „Nuo pakraščių į centrą“, „Didžiąja elegija Johnui Donne’ui“ ir „Sustojimu dykumoje“, o baigiama „Via Funari“ – eilėraščiu, parašytu Romoje likus pusmečiui iki mirties. Ją saulėtame mieste pranašauja „besielio kosmoso“ metaforos. Ankstyvosioms J. Brodskio eilėms būdinga ekstatiška vienatvės, išsipildančio likimo nuojauta („Ačiū Dievui, aš svetimas. / Aš nebekaltinu nieko. / (...) / ačiū Dievui, per amžius šioj žemėj likau be tėvynės,“ p. 19). Tačiau ši nuojauta neužgožia džiugaus pasaulio atradimo: vėjo perpučiamo industrinio peizažo, Peterburgo dangaus ir vandenų (eil. „Nuo pakraščių į centrą“, p. 9–13). O 1994 m. rašytame eilėraštyje „Mūsų miesto spalva“ (p. 101) atmintis prikelia visai kitokį, „suakmenėjusios degtinės spalvos“ jaunystės miestą: tarsi durpėmis apneštos sienos, pelkių ir Arkties artuma, kerėpliška apranga, netolimo karo prisiminimai, nyki buitis. Tačiau varganą praeities šešėlių procesiją vainikuoja poeziją iš kasdienybės į kito lygmens tikrovę išvedantis poetinis credo: „Rojaus paukščiai gieda – jiems nereikia stangrios šakelės“ (p. 101). Kalbos („rojaus“) stebuklu galima laikyti metafizinį barokinį daiktų ir dvasių teatrą, kurį būdamas 23-ejų J. Brodskis sukuria „Didžiojoje elegijoje Johnui Donne’ui“ – anot T. Venclovos, elegija „kompozicijos didingumu beveik prilygsta Dantei“ (p. 115). Taigi rinktinė atskleidžia mums emocinę, intonacinę, teminę J. Brodskio poezijos raidą, bet kartu liudija jau ankstyvojoje kūryboje pasiektą idėjų bei formos aukštumą, sukuriančią ne linijinės laikinės sekos, o dinamiškos erdvinės, architektūrinės ir land­šaftinės visumos įspūdį.

Šiam knygos efektui perteikti ypač pasitarnauja J. Brodskio kūrybai būdingas, o „14-oje eilėraščių“ tiesiog dominuojantis išplėtotų geografinių nuorodų ir topografinių aprašymų tinklas, struktūruojantis erdvės ir laiko plotmes. Rinktinę rėminančių eilėraščių trejetai steigia kone simetrišką Peterburgo ir Romos (Italijos) paralelę, apimančią ir laiko reikšmes – tuomet vs. dabar, jaunystė vs. branda, pradžia vs. pabaiga. Laiko tiesėje prie Romos šliejasi J. Brodskio numylėta, jo palaikus priglaudusi Venecija – šio miesto poetinei topografijai skirtas eilėraštis „San Pietro“ ir knygą užveriantis T. Venclovos eilėraštis-meditacija Venecijos kapinėse „San Michele“. Trys miestai suartėja, tolsta ir mirga vienas kito veidrodyje dėl intensyvaus kalbančiojo poreikio megzti ir jausti kultūros istorijos sąsajas – savo gyvenimo turinį bei prasmę. J. Brodskis yra sakęs, kad Italija – vienintelė vieta, kurią galima pavadinti rojumi žemėje, nes gyvendamas ten supranti, kokia turėtų būti pasaulio tvarka ir kokia ji, matyt, buvo, galbūt senovės Romoje. Poetas juokais vadino save romėnu, teigė, jog įsivaizduodamas save romano ar filmo herojumi norėtų, kad fone būtų Venecija. Beje, ryšys su Venecija dar fundamentalesnis: anot J. Brodskio, dėl ją supančių vandenų, kaip ir gimtojo miesto atveju, „jame prabyla moliuskas“, primenantis, jog visa gyvybė žemėje atsirado iš vandens. Moliusko vaizdinys išnyra rūke paskendusios Venecijos fantasmagorijose ir galbūt provokuoja tolimas vandens, vaikystės Peterburge ir akmeninių barokinių klosčių asociacijas: „Nebbia“, – taria žiovaudamas diktorius, / ir vokai valandėlę sulimpa, sakytum / kriauklė, kada pro ją plaukia žuvis / (vyzdys neilgam nugrimzta / į savo perlamutrinę tamsybę); / ir tarpuvartė su lempa atrodo lyg vaikėzas, / paniręs į skaitymą po antklode; / antklodė visa klostėta, lyg Evangelisto apsiaustas / nišoj. Esamasis, mūsų laikas / dunkstelėjęs atšoka nuo bazilikos / parudavusių plytų, nelyginant baltas / odinis sviedinys, kurį kalte kala į jas / mokiniai po mokyklos“ (p. 69).

 

Josifas Brodskis. „14 eilėraščių“. Iš rusų kalbos vertė Tomas Venclova. Dailininkas Jokūbas Jacovskis. – V.: „Apostrofa“, 2021.

 

Italija, kurioje būtojo laiko „žymiai daugiau / negu dabarties. Daugiau tūkstantmečių / nekaip glotnių automobilių“, ir tik žmonės bei paminklai „yra pastovūs dydžiai“ (p. 85), šioje rinktinėje iškyla kaip logiškas J. Brodskio geo(bio)grafijos posūkis, nupasakotas nedidelėje poemoje „Vertumnas“: jos herojus („aš“) snieguotame Peterburgo Vasaros sode susitinka su romėniška metamorfozių dievybe Vertumnu, pradeda su juo pokalbį ir persikelia debesimis į Italiją, įkūnijamą bičiulio ir vertėjo Gianni’o Butafavos figūros. Vertimo nutiestu keliu, kurį, anot J. Brodskio, taip pat globoja metamorfozių dievas, poetas įžengia į džiaugsmingą Italijos peizažą: „Ir aš įsikūriau pasauly, kur tavo gestas ir žodis / buvo neginčijami. (...) Tenai aš pramokau meno / sutapti su gamta. (...) / Be to, aš lioviausi dairytis. (...) / Mentėmis, tartum skersvėjo gūsį, / juntu, kad už mano pečių irgi / driekiasi gatvė, užžėlusi kolonadom, / kad jos tolimajam gale taip pat mėlynuoja / Adrijos vilnys“ (p. 87–89).

Klasikinio Peterburgo bei Italijos kultūros sąšauką programuoja ir miesto kaip teatro scenos motyvas. Tai sena rusų literatūros tema: Peterburgo stilistinis vientisumas, Pietų Europos architektūros ir šiaurinio peizažo kontrastas, prieštaringa akmens ir upės sąjunga, vandens paviršių bei jų atspindžių gausa – visa tai, kas, anot J. Brodskio, turi šiokį tokį pamišimo atspalvį, – puoselėja miesto, kaip milžiniškos dekoracijos, pojūtį. Žvilgsniu sub specie theatri remiasi J. Brodskio istoriosofinė meditacija eilėraštyje „Sustojimas dykumoje“, pasakojančiame apie graikų bažnyčios nugriovimą ir jos vietoje atsirandančią properšą (radikalus kontrastas amžinajai Romai): „Ir sykį, jau vėlai, / sėdėjau, kur anksčiau apsidės būta. / Naktis žiojėjo pro altoriaus duobę. / Ir pro skyles altoriuje mačiau, / kaip tilto linkui ritasi tramvajai, / (...) / Ir visa tai, ko bažnyčioj nesutiksi, / dabar regėjau pro bažnyčios prizmę“ (p. 37). Tačiau bene teatriškiausia Peterburgo savastis (nors pats miestas neminimas) šioje knygoje atsiskleidžia iš eilėraščių „Pakeliui į Skirą“, „Didonė ir Enėjas“, „Odisėjas Telemachui“, „Praesentatio Domini“ – juos galima perskaityti tarsi alegorines barokinio teatro tragedijas, J. Brodskio pastatytas jaunystės mieste.

Šie keturi eilėraščiai ir „Postscriptum“, kaip atskiras blokas užimantys centrinį naujosios rinktinės trečdalį, yra iš vienintelės paties J. Brodskio sudarytos poezijos knygos „Naujieji stansai Augustai (Eilės M. B., 1961–1982)“, kurią 1983 m. išleido „Ardis“ ir kurią poetas laikė „kone svarbiausiu gyvenimo reikalu“. Tai beveik 20 metų rašyta meilės lyrika – eilėraščiai, anot J. Brodskio, turi daugmaž vieną adresatą bei siužetą, greičiau prozinį nei kokį kitokį, ir jis paslapčia tikisi, kad skaitytojas tai supras. Pavadinimas „Naujieji stansai Augustai“ – nuoroda į George’o Byrono „Stansus Augustai“, kuriuos garsusis romantikas, palikdamas visiems laikams Angliją, parašė seseriai Augustai Leigh. 1972 m. iš Sovietų Sąjungos ištremtas J. Brodskis, matyt, jautė savo likimo analogiją baironiškajam.

Į lietuvišką rinktinę iš „Naujųjų stansų“ patekusių eilėraščių kontekstas pakitęs: T. Venclovos rašytai mokytai poezijai (poesis docta) artimi kūriniai įrėminami architektūrinių Peterburgo ir Venecijos scenų, kurioms ypač tinka klasikiniai herojai ir siužetai, aso­ciacijos su tapybos ir muzikos (ypač operos) veikalais, taip pat barokinis teatrališkumas – eilėraščiuose begalės klosčių, išraiškingų gestų, dramatiškų finalų aprašymų. Nors kūriniai spausdinami ne J. Brodskio numatyta tvarka, be to, į jų seką chronologiškai įsiterpia eilėraštis „1939 metų rugsėjo 1“ (vienintelis atvejis, kai chronologinis rinkinio principas, mano manymu, nepasiteisina), kūrinių visuma leidžia rekonstruoti pagrindinį meilės siužetą ir jo kulminacinį momentą – mylimųjų atsisveikinimą bei herojaus pasitraukimą. Įvairiais rakursais rodomas išėjimas yra mažas poetines dramas primenančių kūrinių bendras vardiklis (šis aspektas tinka netgi religiniam „Praesentatio Domini“). Visų tekstų veikėjas ir kalbantysis („aš“) yra tas, kurio būtis neįgijo „nelygstamos vertės“ ir kuris „neišmoko pavaduot / savim pasaulio“ (p. 49). Eilėraštyje „Pakeliui į Skirą“ šis veikėjas palygina save su klasikiniu personažu („aš (...) kaip Tesėjas“, p. 43) ir to užtenka, kad įvyktų šiuolaikinio siužeto metamorfozė į antikinį mitologinį, nors šiuolaikiška balso intonacija nepakinta. Atvirkštinis virsmas – iš antikos į dabartį – įvyksta eilėraščio finale, kuriame nuskamba atvira asociacija su pirmuoju rinktinės tekstu „Nuo pakraščių į centrą“ ir jo industriniu XX a. peizažu, atvėrusiu jaunatviškas nuojautas ir pranašystes – dabar jos pasitvirtina: „Po daugel metų man reikės pareiti. / Atgal. Namo. (...) / Duok Dieve, kad tada aš neturėčiau / šio dviašmenio kalavijo: tiems, / kurie mieste gyvena, jo pradžia, / kiek suprantu, yra centrinės miesto aikštės / ir bokštai. / O klajūnui – pakraščiai“ (p. 45).

Gerbdamas J. Brodskio valią nepainioti kūrybos su biografijos faktais (toks požiūris poeziją neišvengiamai susiaurina) T. Venclova komentuoja tik antikines ir biblines šių keturių eilėraščių nuorodas (p. 107). Visgi žinojimas, jog skaitome pagrindiniu J. Brodskio gyvenimo mitu tapusios meilės istorijos liudijimus, manau, ne siaurintų, o tik pagilintų supratimą apie „gyvenimo“ ir poezijos santykį, apie jausmo, kurį vadiname meile ir kurį J. Brodskis laikė tokia pačia kūrybinga stichija kaip poezija, galimybes atverti giliausius sąmonės, patirties ir kultūros atminties sluoksnius. Išskirtinis šiuo požiūriu yra „Praesentatio Domini“: anot T. Venclovos, tai „vienas geriausių bet kada parašytų religinių eilėraščių“ (p. 115), dėstantis epizodą iš Evangelijos pagal Luką apie senolį Simeo­ną, kuriam buvo išpranašauta, kad mirs pamatęs Viešpaties Mesiją. Taip ir įvyksta: Simeonas atpažįsta Jėzų ir supranta, kad atėjo laikas iškeliauti. Poetas nuosek­liai atkuria Evangelijos pasakojimą, tačiau papildo jį išplėtotu Simeono ėjimo iš šventyklos ir kartu iš gyvenimo epizodu, užimančiu trečdalį eilėraščio. Iš esmės tai mirties momento, kaip jį įsivaizduoja ir išgirsta poetas, aprašymas. Siekiu žodžiais apčiuopti mirties („atsibudimo iš laiko srovės“) akimirką pradedamas ir T. Venclovos eilėraštis „Viduržiemio kvintos ir tercijos...“, parašytas 1996 m. mirus J. Brodskiui. Kūrinyje pasitelkiamos „Viešpaties gausmo“, kurtumo bei nebylumo („nevirpa membranos“) metaforos atliepia J. Brodskio „Praesentatio Domini“ mirties temos (lietuvišką) garso takelį – „gyvasties gausmą“, o vėliau absoliučią tylą, „kurčią, nebylią visatos pakrantę“ (p. 63).

„Praesentatio Domini“ užveria penkių J. Brodskio eilėraščių iš „Naujųjų stansų Augustai“ seką. Laikantis paties poeto numatytos tvarkos, šioje pozicijoje turėtų būti „Odisėjas Telemachui“ – atsisveikinimo laiškas sūnui, „išvaduotam nuo Edipo aistrų“ (p. 57). Keisdamas originalią seką T. Venclova eilėraštyje „Praesentatio Domini“ ryškina pirmosios krikščioniškos mirties prasmę ir patirtį, apibendrintą šviesos „nesimo namuos“ atradimu: „...take į anapus, kurio aklumos / dar niekas anksčiau prasklaidyt nemokėjo. / Žibintas žėrėjo, ir takas platėjo“ (p. 63). Dėl šio akcento eilėraštis atsiskiria nuo antikinių siužetų prisodrinto meilės ciklo ir pradeda naują ratą, nušviečiamą jo žibinto-amžinosios šviesos vilties. Ši šviesa užlieja visą tolesnę patirtį – susitikimą su Italija (eil. „San Pietro“, „Vertumnas“), sutaikantį vyresnio amžiaus dovanojamą žvilgsnį į gyvenimą (eil. „Kalba Sorbonoje“). Amžinosios šviesos atradimu pradėtą ciklą užveria paskutinis atsisveikinimas Romoje, kurios scenoje herojus pakeičia dienos aky prie pažįstamų durų susitinkantys kosminiai kūnai: „Ką gi, nеpasimatėme. Bijau, kad dabar negreitai / pasitaikys proga matytis. Galimas daiktas, niekad. / Neliūdėk: nemanau, kad aš tau įstengčiau / pasakyti ką nors daugiau, nei Sirijui – Kanopas“ (p. 103–105).

Mirties temą šioje rinktinėje pratęsia ir užbaigia trys T. Venclovos eilėraščiai, parašyti po J. Brodskio mirties. Jie sudaro vientisą triptichą, kurio pirmieji du noktiurnai veda link trečiojo eilėraščio anapusybės paveikslo, prasimušančio pro saulės užlietų San Mikelės kapinių vaizdą ir identifikuojamo pagal pažįstamas garsines metaforas: „Ir štai klajūnas klausosi nustėręs, / kaip virš krūmynų kaupiasi tyla, / kaip dusliai sferai atsiliepia sferos“ (p. 124). Švytinčiame šių eilėraščių ekrane pasirodo J. Brodskio poetinių valdų reginiai ir garsai – jo miestai (Niujorkas, Peterburgas, Venecija), jo vandenų peizažas (East River sąsiauris, „šiaurietiška lagūna“, bangos, skalaujančios San Mikeles salos klintis). Ir žodžiai – tiesioginė citata iš J. Brodskio eilėraščio „Odisėjas Telemachui“: „Žolė ir akmens. Ta pati sala“ (p. 55; cituojamas eilėraštis „San Michele“ tarsi patikslina J. Brodskio-Odisėjo laiško sūnui rašymo vietą). Arba padriki žodžiai ženklai: „...(naktis vandenynas plaštakė sudievu žvaigždė) / kad liktų bent siūlas. Kad būtų į ką įsitverti“ (p. 120).

Anot T. Venclovos, „[p]oetai nemiršta – su jais vyksta kažkas kita. Brodskis tiesiog išėjo ten, kur susitiks Achmatovą ir Audeną, Eliotą ir Donne’ą, Ovidijų ir Propercijų – tuos, su kuriais jis kalbėjosi kaip lygus su lygiais dar būdamas gyvas“ (p. 111). Poezijoje apie tai pasakoma lakoniškiau: „Į Letą įžengiama dukart“ (p. 120): kai miršta žmogus ir kai pamirštama jo poezija. Kol kas sunku įsivaizduoti pasaulį, kuriame ši antroji mirtis įvyktų.