Ką reiškia būti nufotografuotam, kaip jautiesi fotografuojamas? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuotas tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogastavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Poetas, vertėjas Dominykas Norkūnas. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Ką reiškia būti nufotografuotam, manau, geriausiai atsakytų pats fotografas, mat pozuojantysis paprastai vykdo nurodymus (atsistok ten, atsisėsk šen, iškelk ranką, panarink galvą ir t. t.) bandydamas įsivaizduoti, kaip atrodys galutinis rezultatas. Galima sakyti, pozuodamas tampi tarsi lūkesčių sklidinu indu. Ir tai neišvengiama, nors kuo toliau, tuo labiau linkstu manyti, kad tiek prieš atsiverčiant naują knygą, tiek prieš pažvelgiant į savo atvaizdą nuotraukoje, lūkesčių geriau neturėti, nes jie viso labo užtemdo akis ir trukdo įsiskaityti, įsižiūrėti.

/ / /

Jei taip, tai sielos vogimo procedūra, pasirodo, visai neskausminga, o manąją pavogė dar tada, kai buvau kokių penkių mėnesių kūdikis – tada mane fotografavo pirmą kartą. Tiesa, tuo pačiu kadru pavogta ir įamžinta prie manęs dažnai budėdavusios tėvų bokserės Dargės siela. Tai vienintelis to šaunaus ir ištikimo šuns atminimas. O šis kadras kitoks – meninis, režisūriškas.

Nors fotografijos su spektakliu nelyginčiau, nes kiek­viena nuotrauka yra srūvančio laiko ir besimainančios tikrovės atspaudas, o spektaklis – veikiau laiko tėk­mės ir realybės imitacija. Ir, žinoma, gera fotografija – bent jau kuriam laikui – mirtį įveikia šiame pasaulyje užsibūdama ilgiau nei daugelis į ją pažvelgusiųjų.

/ / /

Jei neliks teksto, neliks ir rašytojo. Vis dėlto esu įsitikinęs, jog tekstas niekur nedings, – jam nykstant, sumenktų ir kalba, gyvybinė mūsų sąmonės terpė. Esama nemažai rašytojų, iš kurių vaizdas ir teliks – viena kita nuotrauka kokioj nors svetainėj arba archyve. Varlamas Šalamovas aprašė poetą, merdintį Kolymoje, vėjo kiaurai varstomame barake. Skaitydamas pagalvojau, kad to poeto rankraščiai, be jokios abejonės, prarasti, ir vienintelis jo atminimas yra nuotrauka bylos aplanke. Taigi taip jau ne kartą yra nutikę, tik ne tokia futuristine forma.

Publikaciją parengė Daiva Kairevičiūtė

Dominyko Norkūno eilėraščiai ČIA