Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

 

Užmaršties upės bliuzas

 

mylių mylios plaukti lig vidurnakčio –

jis švyti kitapus dubens,

iš kurio šunys lyžteli kraujo,

kitapus mano šešėlio,

ištįstančio ties balto molio krantais

 

kai veržli srovė

mane plukdo

Čikagon

 

sutręšę telegrafo stulpai

virsta upėn,

tempdamiesi

skeldintį skiemenį,

baikštų sausą kosulį

tuščiame bute,

kažkieno dainavimą

kepant maistą virtuvėje,

alsulį, tipenantį

žvaigždžių parketu,

aš žiaukčioju

lyg mailius,

suvyniotas į naktinį dangų,

čežantį ir šniokščiantį

per griūvančią užtvanką

 

akmenuota senvage

plūstantį ir griaudžiantį Čikagon

 

krabų žnyplės čekšėjo

galvoje ir plaučiuose,

pabudau kiek išpurtęs

nežinomo miesto prieplaukoj,

kur mano kūnas

išbuvo gerą

savaitę

 

ir mano žiaunos košė

sudergtą vandenį,

tekantį Čikagon

 

 

Diedulio mirties dienai

 

Man buvo septyneri

Kai stovėjau priešais

Atidengtą karstą

Paglostyk jo ranką, atsisveikink –

Pasakė kažkas

Persisvėriau per laidotuvių vainikus

Ir mano pirštai pajuto nebylų šaltį –

Jo rankos buvo naujai išklotas tunelis

Į masinę kapavietę

Į neužsitraukiančią žaizdą

Į ledinio vabzdžio

Sparnų plazdesį

Į šachtą smingančią gilyn –

Kur leisdavaus naktimis

Iškasti užsimerkusių akių inkliuzą

 

Jis bedieviškai gėrė

Šešiolikos buvo ištremtas

Grįžęs susirado žmogų kuris jį įskundė

Mirė sanatorijoj per antrą širdies smūgį

Gali būti kad lytinio akto metu

 

Spintelėje liko sputnik skustuvai

Kuriais gremžė savo smakrą

Kaip bergždžią mėnulio paviršių

Nutvieskusį bėgius

Palei kuriuos eidavau

Valandų valandas

Netyčia lipindamas

Be žinios dingusius veidus

Nepažįstamiems praeiviams

 

 

Penki mozaikos gabaliukai

 

                                   – įkritę į šulinį Romoje –

 

I

 

Akmeninė kaukolė

panyra

į vilkės pieną,

 

kuris yra

skaisti akis,

 

telkšanti

kupolo viršūnėje.

 

II

 

Du kūdikiai,

ištepti krauju,

 

krykštauja kriptose.

 

Visi žvėrys jų prisibijo.

 

III

 

Septynios kalvos

yra

septynios kaukolės,

iš lėto

kramsnojančios kolonas.

 

IV

 

                                   quadratum ellipticis

 

Nesuvokėm stovintys

elipsės pakrašty

todėl

 

obeliskas, žuvėdra

ir kažkuri

mėnulio fazė

 

buvo trys

praregėjimo adatos

įnertos

į Helijaus rainelę.

 

V

 

                                    palatino

 

Kiaurą popietę vaikiausi tave nuogą kolonadoje

išsekusi tu priguli ant sutrūkusio smiltainio laiptų

 

suimu tave per liemenį

ir vėstančias lūpas spaudžiu prie tavųjų

– – – –

tribunolas mus pasmerkė myriop

ir tavo aimana buvo vienintelis

oro gurkšnis, kuriuo ligšiol

kvėpuoja mano griaučiai

– – – –

 

du kūnai,

susiviję

kaukolės burnoje.

 

 

Pasvarstymai apie šviesos angelą

 

I

 

Šviesos angelas nešvyti nei kaip žvaigždė, nei kometa, nei kaip gležnutis spindulių pluoštas,

duriantis kiaurai skylėtus skliautus. Jis buvo panardintas į liepsnas, kurios atima viską, kurios išgeria kraujo akivarus ir išspjauna tuščiavidures būtybių išnaras. Jis šliaužia kloakomis. Jis springsta smala. Jis kosėja nuodėguliais –

 

sutraiškytas

nusvilęs

naujagimis

 

200 netyrų angelų, sangulavusių

su Enocho genties moterimis,

žvelgia į jį su gailesčiu

 

II

 

Kai negaliu užmigti,

penkios beveidės būtybės

nulipdo save

iš mėlynos

ugnies

 

Jos sustoja ratu,

jos įsuka Saturno žiedus,

jos įsuka mane

kaip geležinį vilkelį,

kaip mažytę

užgesusią

saulės sistemą

 

Esu juoda piramidė,

spengianti erdvėje

 

Esu juoda piramidė,

ant kurios smaigalio

stovi šviesos angelas

 

Visų pelenų karalius

 

III

 

Dar prieš angelų atsiradimą kasryt aš nubusdavau urgzdamas, ir mano veidas buvo dievo veidas, išraižytas medyje. Sėlindavau savo sapno laukymėje, pasirengęs nudobt raudonakį žvėrį, tykantį tank­mėj – raudonakį žvėrį, nūnai užrakintą mano rūsyje; pasirengęs nudurt mėlyngalvę gyvatę, išnyrančią iš krūmų – mėlyngalvę gyvatę, nūnai susirangiusią mano kriauklės skylėj.

 

Stovėdavau priešais

akmens apskritimą,

dar netapusį laužaviete

 

Aš laukiau šviesos angelo

 

 

Ikaras sklendžia tuštumoje

 

Buvau šnaranti

klegesio šmėkla,

gerianti ašaras

iš miegančio paukščio akių,

purvinų Visatos rieškučių,

buvau medis,

išdygęs beorėj antarkty,

buvau medis

iš žalio marmuro,

mano sėkla – sugniaužtas kumštis;

į miestą plūdo barbarai,

miestas plūdo

į pragarmę,

aš gėriau

drumzliną vandenį,

nubloškusį laivą

į krantą uolėtą,

aš išskleidžiau sparnus,

kildamas į gomurį ugnies,

aš mačiau, kaip nušluotas miestas

apsirėdo šešėliais,

kaip degančios plunksnos

leidžias į dužusių amforų ertmes.