Būna knygų, kurių antraštės intriguoja, nes yra kiek keistos, netaiklios (ir kartu paradoksaliai gerai nutaikytos), gal pernelyg abstrakčios, kol jų neprisijaukini. Ką gi, ir tokios antraštės autoriaus valia būna sugalvotos ir užrašytos ir jos priklauso kūriniui, tad recenzentas negali jų ignoruoti. Tik perskaitęs knygą iki pabaigos supranti, kad intrigavo būtent tas neakivaizdus, paslėptas leidinio egzistencinis modalumas. O tai jau šis tas. Taip, manau, bus nutikę ir šį kartą. Neskubėkim knygos „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“ pavadinimo supeikti, įžvelgti vien paviršutiniškų jo reikšmių. Pavyzdžiui, nemanykim, kad recenzuojamo rinkinio autorius-protagonistas – mums iki šiol dar nežinomas talentas. Arba beletristiką išbandęs ir ja nusivylęs, ją pamiršęs žurnalistas.

Viskas sudėtingiau ir kartu paprasčiau. Gintaro Visocko knygos antraštė – neatsitiktinė ir nemažai pasakanti. Žodis „anuomet“ antraštėje nėra vien praeitis, greičiausiai tai net ne laiko matmuo, o nuoroda į erdvę, būseną, rašymo būdą. Žodžiai „svajojau tapti rašytoju“ – viešai ir tvirtai išreikštas autoriaus troškimas. Šis troškimas kiek senovinis, romantinis, bet nuoširdus ir prasmingas, nors skaitytojui ne itin reikšmingas, beveik postmodernus feikas – buvęs nebuvęs. Tačiau svarbu, kad ne vien knygos pavadinimu autorius pripažįsta svajonės modalumą – jį patvirtina ir leidinio tekstu, ir jo epitekstais (įžanga, faksimilių koliažu, ankstesnių knygų fotomontažu ir anotacija viršelio ketvirtame puslapyje). Net temų iliustracijomis, kurioms panaudotos žinomo leidėjo Vytauto Visocko (tėvo) fotografijos.

 

Gintaras Visockas. „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“. – V.: „Standart Impressa“, 2022.

 

Klausimas „būti ar nebūti rašytoju“ – tik iš pirmo žvilgsnio tarytum vakardienos. Intrigą jis kelia ir ji gana šiuolaikė, nes santykinė ir daugiaveidė. Tą G. Visockui rūpimą klausimą galima pakeisti kitais, ne tokiais spekuliatyviais, todėl skaitytojui daug aktua­lesniais ir suprantamesniais. Manau, šiandien – kai rašytojo statusas daugybinis, nes žodis „rašytojas“ tapo įvairiausių žanrų tekstus rašančiojo sinonimu, kai visi tyliai sutaria, kad „kaip bepavadinsi, taip nepagadinsi“, kai sunku pasverti ar suskaičiuoti, kiek aukso smilčių vienoje novelėje ar esė, – knygos skaitytojui daug svarbesnis klausimas iš tiesų kitas ir labai paprastas: skaityti šitą žanro požiūriu nevienalytę, ne itin profesionalaus dizaino knygą, ar ne?

Kitaip tariant, domėtis šia knyga, ar ne? O jeigu domėtis, tai kokiomis jos pusėmis, moksliškai tariant, kokiais aspektais ir panašiai. Ką gi, pasvarstykim, juk knygas laisvai pasirenkam. O jų – didelis kalnas.

„Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“ patraukli būtų tiems, kurie šiandien vis dažniau vengia storų foliantų. Knygą sudaro tik pusantro šimto puslapių. Perskaityti ilgai neužtruks. Turinyje – vos septynetas trumpų pašnekesių ir tiek pat novelių. Abi šias dalis – „Pokalbius su rašytoju Petru Dirgėla“ ir „Gintaro Visocko apsakymus“ – skiria 6 puslapiai. Juose faksimilės iš autoriaus paskelbtų interviu su kitais rašytojais. Be komentarų. Pašnekovų – 12. Beveik visų, išskyrus šios recenzijos autorių, nėra tarp gyvųjų. Pagarba jiems išreikšta bendru dalies pavadinimu – „Prasmingi susitikimai“. Tiesa, ir tie šykštūs puslapiai – fotomontažas, iliustracijos – skirti ne skaityti, o prisiminti. Rinkinys labiau diptikas, negu triptikas. Viena dalis – istoriniai politiniai pašnekesiai su P. Dirgėla, 1990–1992 m. skelbti „Literatūroje ir mene“ ir „Lietuvos aide“, jaunesniųjų skaitytojų tikriausiai neperskaityti, o vyresniųjų jau primiršti. Antroji – nedrąsūs G. Visocko, galima sakyti, šiandieniai bandymai parašyti novelę.

„Šiandieniai“, bet yra išimtis. Pirmoji novelė „Traukiniai važiuoja į niekur“ sukurta ir paskelbta senokai, 1988 metais. Jos ir novele vadinti negalima, greičiau tai tik pradedančiojo literato trumposios prozos bandymas – vaizdelis, fragmentas, etiudas. Jo siužetas trumpai: svečioje šalyje, tramvajuje, vyriškis išgirsta lietuviškai kalbant berniuką ir mergaitę. Pašnekinęs tėvynainius sužino, kad tiedu su tėvais tuoj grįš į gimtinę. Susijaudinęs apdovanoja juos nusisegtu nuo rankos laikrodžiu, mainais dovanų iš mergaitės gauna gintarinę gėlytę... Protagonisto sentimentai vaikystei, užuomina į Mykolo Kleopo Oginskio muzikos garsus. Paprasta ir skaidru, lyg laimingo vaiko sapne. Tai autentiškas laiko ženklas žurnalisto kelyje, kai, matyt, pradėjo svajoti apie rašytojo karjerą.

Aišku, kad tokiu kūriniu skaitytojo šiandien nesuviliosi. Jis galėjo likti autoriaus stalčiuje.

Didžioji vilionė yra pašnekesiai su Petru Dirgėla (1947–2015) – visuomenės veikėju, publicistu, eseistu ir novelistu, istorinių romanų „Kūlgrinda“ (1985), „Joldijos jūra, Anciliaus ežeras“ (1987–1988) ir istorinių veikalų „Karalystė: Žemės keleivių epas“ (1997–2004) autoriumi. Po to, kai 2016 m. išėjo filosofo Viliaus Bart­ninko parengta pašnekesių su rašytoju knyga „Apie Karalystę“, šį talentingą ir titaniškus istorinius grožinius veikalus parašiusį prozininką, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatą (2003) prisimename, deja, retai. Tiesa, pakabinome atminimo lentą prie namo Žirmūnuose, kur jo ilgai gyventa. O G. Visockas prisimena ir tekstais įrodo, kad P. Dirgėlos politinės, kultūrinės, istorinės ir literatūrinės įžvalgos, užrašytos 1990–1992 m., tebėra įdomios ir gyvos, aktualios.

Rengdamas spaudai knygą autorius ne tik pri(si)pažino, kad mėgsta P. Dirgėlos eseistiką ir prozą, žavisi kūrėjo asmenybe, bet ir kad norėjo, o galbūt tebenori sekti jo literatūrinės kūrybos pėdomis. Gyvenimas juodu suvedė „anuomet“, kai jaunas žurnalistas, dar studentas nedrąsiai svajojo tapti rašytoju. Nutiko tai apie 1990-uosius, dabar jau vadinamus istoriniais. Nuo rašytojo vardo anuomet, lūžio metais, dar nebuvo nuplėšta tiesos pranašo, paslaptingo mistiko, Dangaus, Dievo apdovanoto genijaus ir panašios aureolės. Bet permainos atėjo: literatūra išsilaisvino iš suvaržymų, politinės cenzūros, praturtėjo naujais vardais ir kūriniais, tapo marga kaip kasdienybė. Kiti populiarūs švyturiai veda rašytojus ir skaitytojus. Tačiau, kaip ir kadaise, rašytojo, ypač mažiau žinomo, biografija, jo kelias į literatūrą vis dar gali sudominti skaitytoją.

G. Visockas yra profesionalus žurnalistas, 1991 m. baigęs Vilniaus universitetą – jo vardas jau 30 metų matomas lietuviškoje žiniasklaidoje. Be to, G. Visocko biografija netipiška, išskirtinė. Žurnalisto karjerą pradėjo Sąjūdžio ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais. Dirbo „Literatūroje ir mene“, „Atgimime“, „Respublikoje“, „Valstiečių laikraštyje“, „Lietuvos aide“, „XXI amžiuje“. Daug rašė apie Lietuvos partizanų kovas, organizavo tokių tyrimų leidybą. Dėmesys visuomeniniams politiniams įvykiams G. Visocką nuvedė iki Ičkerijos ir Kalnų Karabacho. 1994–1995 m. rašydamas iš ten reportažus turbūt teisėtai vadino save „karo žurnalistu“. Dvejus metus praleido gyvendamas ir dirbdamas Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Grįžęs į Lietuvą įsteigė visuomeninį politinį tinklaraštį Slaptai.lt. Jame ir tebedirba. Vienas! Tiesa jam teberūpi. Rašo principingas ir provokatyvias, bet argumentuotas politines įžvalgas.

G. Visocko išleistų rinkinių sąraše – šešetas knygų. Net 4 jų – apie „Juodąjį sodą“, kitaip Kalnų Karabachą, jo istorinę lemtį. Autobiografinė knyga „Ieškau kelrodės žvaigždės. Žurnalisto išpažintis“ (2021) buvo akivaizdus bandymas trinti ribą tarp dokumentikos, publicistikos ir beletristikos. Priešpaskutinė knyga „Ilga kelionė į Hankendį“ (2022) – dar platesnis ir ryžtingesnis žingsnis į grožinės kūrybos pusę. Autobiografiniai faktai, autentiškos patirtys čia yra tik šaltinis, bet ne rašymo tikslas. Taip žingsnis po žingsnio buvo artėjama prie novelistikos, kuri sudėta į recenzuojamą rinkinį.

Kokia „Anuomet, kai svajojau tapti rašytoju“ novelių meninė vertė? Apie „Traukiniai važiuoja į niekur“ jau prasitarta – novelės vietą rinkinyje įteisina ir pateisina tik knygos antraštės semantikoje paslėptas kelio į svajonę algoritmas. Aukso smilčių joje nėra. Kitos penkios išlaiko gerokai didesnius išbandymus grožiniams tekstams. Paisoma gerai novelei būdingų „vieno įvykio“, netikėtos pabaigos, psichologinio realistinio įtaigumo reikalavimų. Vertinama asmeninė patirtis, stiliaus vaizdingumas. Iš ankstesnių knygų bent į porą novelių („Lūžusi ranka“, „Miūrivahės gatvės paslaptis“) persikėlęs pasakotojas Mikis yra akivaizdus autoriaus žurnalisto alter ego – fabulos autobiografinės, neišgalvotos, pagrįstos autentiškais įvykiais, mokyklos laikų ar sovietinės armijos „rekrūto“ išgyvenimais. Kitose novelėse („Čečėniška rožė“, „Sodyba Voronių kaime“, „Kruvina korida Barselonoje“, „Pastumdėlis“) pasakotojų vardai keičiasi (tampa Tomu ir Giedriumi), bet protagonistai nenutolsta nuo autoriaus patirčių, jo gyvenimo faktų. Tikrovė čia įvairesnė, daugiau antrojo plano veikėjų.

Bene labiausiai patiko paskutinė rinkinio novelė „Pastumdėlis“. Tai istorija apie studentą Tomą, pradėjusį dirbti literatūriniame savaitraštyje, niekur nespėjantį, besiblaškantį tarp paskaitų ir darbovietės, atliekantį pirmąsias redaktoriaus užduotis. Deja, redakcijos senbuviai Tomą stumdo – „įprašo“ tai išplauti puodelius po rytinės kavos su tikrais rašytojais, tai parnešti bandelių iš „Alumnato“ kavinės kolegoms. Fabula ir siužetas gana vykusiai, prasmingai supinti, tad parengia skaitytoją pagrindiniam įvykiui ir pasakojimo pabaigai: paskutinę valandą redaktorius gauna Tomo interviu su žinomu rašytoju, nes tas rašytojas patalkina žaliam korespondentui – atneša surašytą atsakymų į Tomo klausimus tekstą. Ištinka „blyksnis“, visa „pastumdėlio“ istorija ir jos detalės suprantamos naujai, be to, skaitytojas, pradėjęs skaityti knygą nuo dokumentinių autoriaus pašnekesių su P. Dirgėla, suvokia, kodėl ir kaip anuomet prasidėjo jauno žurnalisto ir patyrusio prozininko bičiulystė.

Kokie patarimai ar išvados? Yra priežasčių skaitytojui šią knygą pastebėti ir atsiversti. Kita tiesa: kol kas autorių gelbsti senas jo bičiulis, mokytojas a. a. P. Dirgėla. Interviu – visuomet auksinis žanras. Ar verta stengtis, toliau rašyti novelistiką? Manau, verta. Išspausdintose novelėse likę abstraktaus, skuboto, žurnalistiniam pasakojimui būdingo vaizdo pėdsakų. Pasiektam stiliaus paprastumui ir aiškumui labiau turėtų talkinti vaizdingesnė kalba, retesnės, įspūdingesnės detalės, gilesnės potekstės, perkeltinės vaizdų ir žodžių reikšmės, t. y. metaforos, visa senoji, klasikinė novelės amunicija. Postmodernių vėjų ieškoti nereikia, jie patys įsiverš ne pro duris, o pro langus.

Ne naujiena, kad rašytojo plunksna, pasirodo, nėra ta pati, kokia rašo žurnalistas. Svajonė tapti rašytoju gali išsipildyti vaikystėje, bet gali užtrukti 30 metų ir ilgiau. Novelės prabą nustato ne autorius ir net ne redaktorius, o skaitytojas. Ypač geros, klasikinės novelės aukso praba įrašoma ne skaičiais, o vardais. Yra Žemaitės, Vaičiulaičio, Apučio ar Vilimaitės novelė – sulydyta iš aukso grūdelių, pri(si)rinktų iš kalno (gyvenimo) smėlio. G. Visocko novelės kelias iki vardinės prabos, matyt, bus kiek ilgesnis negu autoriaus jau nueitas. Arba pakiš koją žurnalisto pagundos. Bet linkėčiau nesustoti.

Vytautas Martinkus – literatūrologas, prozininkas, meno filosofas.