„Literatūros ir meno“ redaktorius uždavė kelis klausimus apie rašomą monografiją, Alfonsą Maldonį, sovietmetį... Bandau atsakyti vientisu tekstu.

Gal kai kam atrodo, kad apie Maldonį ar jo kartą daug rašyta, kad viską žinom (sovietinei sistemai tarnavę konformistai, na, dar agrarininkai, apverkinėję savo kaimus ir pan.). Bet taip nėra. Maldonis niekada nebuvo labai populiarus, visų mylimas poetas, nors sovietmečiu išleista daug jo poezijos rinkinių ir net du Valentino Sventicko monografijos „Alfonso Maldonio lyrika“ leidimai. Turiu galvoje populiarumą tarp skaitytojų. Manau, kad svarbiausios priežastys bent dvi. Viena – Maldonis buvo sovietmečio nomenklatūros figūra („Vagos“ leidyklos vyriausiasis redaktorius, Rašytojų sąjungos pirmininkas, Komunistų partijos CK narys, Aukščiausiosios tarybos deputatas. Ta narystė ir deputatystė – beveik automatiška anais laikais, jei jau esi RS pirmininkas), o tai daliai skaitytojų tarsi eliminuoja ir pačią tokio žmogaus kūrybą. Antra, jo poezijos žavesys ne iš karto pajuntamas, be to, kad ją pamėgtum, turbūt reikia ir šiek tiek nugyventų metų, kažin, ar jaunystėje ją adekvačiai perskaitai. Esama ir literatūros kritikos įdiegtų į skaitytojų sąmonę štampų: Maldonis kaimo, Dzūkijos poetas. Tai tiesa tik kalbant apie dalį poeto kūrybos, galbūt net ne pačią esmingiausią.

Rašant apie sovietmetį man visiškai neįdomus prokurorės vaidmuo, neįdomu ieškoti įkalčių, įrodančių, kas ką kada kur ne taip padarė (ar ką galima būtų taip interpretuoti). Prokurorės pozicija net ne visai etiška, ypač kai iš saugaus laiko kalbi apie gyvenusius nesaugiame – herojiško nonkonformizmo galima reikalauti tik iš savęs. Be abejo, empatija grindžiamas požiūris irgi yra ribotas, tą suprantu, bet spausdintuose ir nespausdintuose Maldonio tekstuose, pažinojusių poetą žmonių pasakojimuose norisi pamatyti ne schemą, kuriai gali priklijuoti etiketę ir padėti į kokią lentynėlę, o gyvą žmogų. Be to, reikia pasakyti, kad net literatūrologų rašiniuose apie sovietmetį nejučia dingsta literatūra, kalbama apie laikysenas, citatos iš literatūros kūrinių dažnai tampa sociologizuotų teiginių iliustracijomis, neretai visai pamirštant, kaip jos funkcionuoja kūrinio visumoje ir kokią prasmę ten turi. Tarkim, dabartiniuose debatuose apie Justiną Marcinkevičių geriausia jo poezijos dalis yra visiškai pamiršta.

Maldonio, kaip ir kitų jo kartos poetų, pasirinkimai pokario dešimtmečiu nebuvo tokie paprasti ir lengvi, kaip dabar kartais yra manoma. Mokytis, pabėgti nuo amžinojo kaimo darbų rato jis norėjo nuo pat vaikystės. O pokariu viskas klostėsi komplikuotai. Brolio, karo metais išvežto į Vokietiją darbams, likimas ilgai nebuvo žinomas, tik 7 dešimtmečio viduryje paaiškėjo, kad jis žuvo Jugoslavijoje. Sesers vyras, Lietuvos policininkas, vėliau partizanas, slapstėsi, buvo suimtas ir nuteistas 25 metams. Šitie faktai – pavojingai juodos dėmės sovietinių laikų, ypač pokario dešimtmečio, jaunuolio biografijoje. Pasirinkimams reikšmės turėjo ir šios autobiografiniame tekste minimos aplinkybės:

Mano tėviškė buvo Naujaplentos kaimas Alovės valsčiuje, pačiame partizaninio veikimo centre, prie garsiojo Varčios miško. Buvau pažįstamas arba teko sutikti daugelį žinomų ar likusių tik artimesnių žmonių atmintyje to karo veikėjų ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Jų gyvenimus, jų likimus lig šiol atsimenu su visom baisiom nuogos realybės, neretai ir su klaikiom absurdiškom detalėm (...) vien tik mūsų kaimelyje karo ir pokario metais žuvo 16 žmonių (daugiausia – jauno amžiaus), 9 žmonės, dvi šeimos, riaumojančiais mūsų keliukais studebekeriais iškeliavo į Sibirą. Kiti bėgo, kas kur galėjo – į miestelius, miestus, į Klaipėdos kraštą, į paliktas memelenderių tėvonijas, į kokią nors užuovėją, darbus, mokslus. Visokiom spalvom buvo ir dabar yra spalvinama to laiko istorija. Man tas laikotarpis nusidažė viena – kruvina tragiška spalva.

Jaunystėje Maldonis aiškiai jautė, kad dėl netikusios bio­grafijos yra labai nesaugus, kad reikia mėtyti pėdas. Ko gero, todėl vidurinę mokyklą jis baigė ne Alytuje, kur buvo pradėjęs, bet Vilniuje. Ir čia pirmą kartą pradėtus mokslus teko mesti ir grįžti į tėviškę, gal, kaip pats yra rašęs, kad reikėjo pagalbos tėvams, gal, kaip sakoma viename jo nebaigtų eilėraščių, – nebepakėlus vargo: Jau nepajėgiu būti alkanas, / būti nereikalingas, lyg kliuvinys. Pokario kaimas niekuo negalėjo padėti mokslo siekiantiems savo vaikams. Galų gale baigė parengiamuosius kursus prie Vilniaus universiteto. Tokia pradžia. Į komjaunimą priešpaskutiniam kurse irgi įstota, pajutus kai kurių tarnybų susidomėjimą ir mokytojui patarus taip gelbėtis. Baigiant universitetą sprendimas būti oficialiu, spausdinančiu savo kūrybą sovietiniu literatu. Kiek galima spręsti iš autobiografinių tekstų –­ suvokiant sprendimo konformizmą. Keičiantis epochoms, jautėsi nesuprastas (toks turbūt ir buvo): Mes buvome tie, / Kurie, kadaise likę gyvi, / Norėjo kalbėti gyviesiems, / Nes mirties siautimo laikais / Kaip niekada norėjosi gyventi. // Sako, tai buvo / Mūsų kaltė... Tai 1996 m. eilėraštis. Net rankraštinę autobiografiją Maldonis pavadino „Išpažintis be atgailos“, jautėsi sąžiningai gyvenęs tokiu laiku, koks jam buvo skirtas. O gal tiesiog suvokė viešų parodomųjų atgailų nedidelę vertę.

Skaitant archyvą, akivaizdu, kad poeto tekstai tarsi dvilypavosi. Daug ankstyvųjų eilėraščių, jaunystės dienoraštį Maldonis sunaikino, pajutęs grėsmę, kad bus suimtas, nes sovietinis saugumas juo akivaizdžiai domėjosi. Bet net ir iš likusių pačios 6 dešimtmečio pradžios eilėraščių matyti, kad kolektyvizaciją poetas priėmė anaiptol ne pakiliai optimistiškai, kaip pats rašė pirmuosiuose savo eilėraščių rinkiniuose, bet kaip kaimo įstūmimą į didelę bėdą ir vargą. Apskritai archyve lieka tai, kas mažiausiai tinka oficialiajai ideologijai. Nespausdintas 1958 m. eilėraštis liudija ankstyvą nesutapimą su „nugalėtojais“ ir dėmesį aukoms: O argi tie, kurie milijonus išgelbsti, / Neturi teisės paaukot / šimtų? (...) / O aš išgelbėtųjų negirdžiu dainos, / Girdžiu tik paaukotųjų beviltę raudą. / Aš vienus juos matau – ir širdį skauda. Šitoks dėmesys aukoms būdingas visai, įvairiu laiku parašytai Maldonio poezijai. Beje, ir spausdintuose, ir nespausdintuose Maldonio eilėraščiuose ryškėja Holokausto tema, nors iš pradžių kalbama ne apie getą, bet apie „kančių kvartalą“ (nužudyti juk, kaip teigė sovietiniai ideologai, buvo ne žydai, o nekalti tarybiniai piliečiai), vėliau archyve ryškus siekis parašyti atvirai, be sovietinių vualių. Išvarytieji ir sušaudytieji Alytaus Vidzgiryje tuose nebaigtuose tekstuose pašaukiami vardais: Jankeli, / Nochamai Šerai, / Elijau Taicai, / Kodėl jūs gyvenote čia, / Šitoje rūškanoje nykioje Lietuvoje? / Šabo žvakele pasišviesdami, / Silkę į aliejų pasidažydami. Tik vilties sužinoti tiesą Maldonio eilėraščiai nepalieka: Budeliai po žudynių / Nusiima baltus rankoraiščius, / Nusiplauna šovinių tepalo / Ir parako dūmų prisigėrusias rankas. / Uždarbiaujantys rašeivos / Po to aprašo jų herojiškus žygius. / Vėliau samdyti istorikai / Išbalina ir istoriją. / Paskui ir jie, ir visi kiti išmiršta. Tai jau pomirtinėje rinktinėje „Šviesa pro lapus“ išspausdintas eilėraštis „Lietuvių taika“.

Kuo labiau nespausdintų fragmentų datos artėja prie dabarties, tuo akivaizdesnė autoironija (Mes pigūs esame, lyg tie / rūbeliai nudėvėti, 1977 m.). Galų gale autoanalizė darosi visai negailestinga. Nebaigto eilėraščio „Anie metai“ pradžioje (2005 m. rugsėjo 28 d.): Dar nebuvome išmokę bijoti. / Buvo lanksti, jauna, patikli / Meilė, sąžinė, stuburas... / O gal tiesiog –­ norėjosi gyventi. / Pagalvodavai – / Kodėl man / Ta atsakomybė / Už viso pasaulio nuodėmes?..

Šitokia savianalizė objektyvizuota autobiografijoje: Buvome užuitos, beteisės, savo menkystę didžiuosiuose gyvenimo reikaluose aiškiai suvokiančios žemdirbėlių genties atstovai. Tam tikras konservatyvumas, atsargumas, polinkis palinkti, o ne atstatyti krūtinę, buvo kaip ir užprogramuotas. Taip ir mokė – ir tėvas, ypač – mama. Turbūt didelių iliuzijų dėl nacionalinio charakterio grožio ar taurumo skeptikas Maldonis neturėjo. Tai akivaizdu ir spausdintuose kūriniuose, kad ir cikle „Ugnies vainikas. Lietuva“, kuriame, be kita ko, ryškus siekis kalbėti apie sovietinei ideologijai nepaklūstančius dalykus ir vis dėlto šiek tiek prasimušanti socrealistinė topika, iš Vinco Mykolaičio-Putino tradicijos paveldėtas kalbėjimas gražiais žodžiais ir po truputį ryškėjantis vėlyvojo Maldonio natūralizmas.

Lyginant archyve esančius pirmuosius eilėraščio variantus su spausdintu galutiniu tekstu matyti, kaip poetas spausdinamą eilėraštį tolina nuo konkretaus įvykio ar konkrečios minties, buvusios pirmuoju jo postūmiu. Tarkime, eilėraščio „Pabudimas iš miego“ pavadinimą Maldonis konkretino (rankraštyje ir pirmosiose publikacijose „Pabudimas iš miego“, o 1989-ųjų rinktinėje atsiranda paantraštė „Galvojimas apie J. K. mirtį“), o paties pirminio teksto konkretybes, susijusias su kalbininko Jono Kazlausko mirtimi, valė. Galima, aišku, teigti, kad konk­retybės 1977 m. būtų pavertę eilėraštį nespausdintinu, bet logiškiau manyti, kad poetas tiesiog siekė universalesnės pras­mės, nenorėjo jo „pririšti“ prie konk­rečios istorijos.

„Pavergto proto“, tikėjimo galimu socializmo „žmogišku veidu“ žymių Maldonio poezijoje, be abejo, rastume ir turbūt ne visada tai, kaip, tarkime, ankstyvųjų rinkinių sovietizmai, yra tik konjunktūra. „Grūto parko lyrikos“ sudarytojai iš jo poe­zijos išsirinko du eilėraščius: „Revoliucija“ (1970) ir „Pamink­las revoliucijai“ (1977). Vis dėlto jie nėra dogmatiški, galbūt net polemizuojantys su oficialiąja nuomone, nors, be abejo, polemizuojantys leistinose ribose, ieškant minėtojo socializmo ar revoliucijos „žmogiško veido“: Ne, tu nereikalauji odžių, / Aukštos paminklų atminties, / Tau darbo reikia, o ne žodžių. Paminklų tema ironizuoti Maldonis ėmė anksti, dar 1965 m. išleisto rinkinio „Auga medžiai“ eilėraštyje rašoma: Stovi jie ant kalno lyg priaugę, / Saulės pareigas akliems eina... / O paskui juos traktoriais nutraukia / Ligi jūros lygio – / Arba net dugnan...

Dauguma Maldonio, kaip Rašytojų sąjungos pirmininko, kokiame viešame renginyje pasakytų kalbų turbūt visiškai atitinka ano meto tokių kalbų „kanoną“, nesunku surasti ir nuotrauką jo, taisyklingai kostiumuoto, kokio nors lenino fone sakančio prakalbą. Iš tiesų Maldonis tą kanoną turbūt atitiko tik išoriškai, nes ne vienas Maldonį pažinęs mano kalbintas žmogus sakė, kad būtent nuo Maldonio pirmininkavimo Rašytojų sąjungoje prasidėjo jos „humanizacija“, o Vytautas Martinkus teigė šitaip: „Jo požiūris į oficialius pareigūnus buvo labai kritiškas. Tas kriticizmas buvo užslėptas, ironiškas. Jo laikysena yra atsakinga, suvokianti visų vaidmenų, kuriuos esi priverstas vaidinti, reliatyvumą, sąlygiškumą.“

Nežinau, kas iš Maldonio kūrybos liks ta „neabejotina vertybe“, ateitį prognozuoti rizikinga. Skaitytojai turbūt visada bus įvairūs. Mano kalbinta profesorė Vanda Zaborskaitė prisipažino nesanti Maldonio lyrikos gerbėja, bet ironiškieji poeto eilėraščiai jai patinką. Man irgi jie patinka, bet turbūt labiau vis dėlto tie, kuriuose jaučiu minčių, jausmų, gamtos spalvų pustonius ir būties vertikalę, brėžiamą turbūt/galbūt agnostiko ranka: Žmogaus ir žemės vienišumas, danguose / Klaiki kitų pasaulių begalybė, / Vaizduotėje nutrūkstanti bematant / tarsi sutręšęs medvilninis siūlas. / Yra viena tiesa ir netiesa – /Buvimo prisitaikymas prie nebuvimo. Ir labai nebesinori, kad kaip sovietmečiu apie rašytojus būtų sakoma: „...tačiau jis nesuprato, kad...; rašė ne apie tai..., bet apie...“ Kiekvienas, o ypač kuriantis žmogus, įdomus tada, kai jo neskaidome į dalis ir neteisiame. Po rinkinyje „Mūs baltas ratas“ išspausdintu eilėraščiu „Stiklo karstas“ dviguba data: 1980–1992. Paskutinės jo strofos tokios:

Ak, žinoma, mirgėjo visos varsos,
Kol mūs gyvybės saulė švito, kilo, raičiojos žeme,
Bet stingo ten dvasia, ir stiklo karstas
Buvo dangus. Ir visas mūs gyvenimas – jame.

Ko šitaip mokomi išmokom, ką praradom?
Koks bus niekšelio lobis permainų klyksme?
Tau jau vis vien. Ir tarsi duona mirusiam iš bado
Kojūgalyje stovi atleidimas ir bausmė

Tai viena iš poetinių Maldonio savojo gyvenimo reziumė, yra jų ir daugiau, bet iš esmės tai – variacijos.