Naująjį Valdo Papievio romaną „Ankančiam pasauly“ skaičiau Paryžiuje, pasivaikščiojusi ankstesnių romanų – „Vienos vasaros emigrantai“ (2003), „Eiti“ (2010), „Odilė, arba Oro uostų vienatvė“ (2015) – veikėjų maršrutais, atpažindama tas pačias gatves, tiltus, patiltes. Minėtuosius romanus norisi apibūdinti per analogiją su Paryžiumi: rašytojo knygos primena šiame mieste dažnai matomus įvijus, sraigtiškus laiptus, tarsi be pabaigos vedžiojančius ratais, bet galiausiai iš tų ratų ir vaduojančius – vis vien kur nors užlipi, kur nors nusileidi. „Žiebtuvėliai anarchistai“ (2017), o ypač „Ėko“ (2021) ir naujasis romanas „Ankančiam pasauly“ (2025) atskleidžia jau kitokią, taupesnės raiškos, mažiau išplėtotą, lakoniškesnę prozą, kurioje vis svarbesni nutylėjimai. Pasaulis, civilizacija pastaruosiuose romanuose – trapūs, pažeidžiami, o žmonės – nesaugūs.

Valdas Papievis. „Ankančiam pasauly“, V.: „Odilė“, 2025

 

Į romaną „Ankančiam pasauly“ Paryžius įsijausti vargu ar padės, vietoje Prancūzijos sostinės čia „veikia“ Normandija, gal net iškalbingesnė už anksčiau romane „Eiti“ pasitelktą Provansą. Pasakotojas – knygą parašęs keturiasdešimtmetis, atvykęs į Normandiją prižiūrėti turtuolių vilos. Pasaulį čia tarsi atspindi vilos aukštuomenė, apimta nuobodulio, besimėgaujanti tuštokomis pramogomis, žaidžianti tapatybės žaidimus. Praradusiam akinius pasakotojui irgi daug kas nebeaišku: tas žmogus yra Mišelis ar ne Mišelis, toji moteris Mari ar ne Mari. Šalia siužeto skleidžiasi refleksinė plotmė, kur svarstoma apie galią, karą, visuotinį dekadansą ir istoriją. Autorius nesiūlo paprastų atsakymų: neužtikrintumas, abejonė leidžia žvelgti į daugiasluoksnius reiškinius kaip pasakotojui į patį save, pripažįstant – esi sau nepažinus, toks ir liksi. Žavu, kad gebama neatsieti savęs nuo aplinkos, suvokiama, kad ir „mano akyse draikos voratinkliai“ (117 p.), kad anka ne tik aplinka, bet ir tu pats. Šiuo požiūriu intriguojantis yra ir Jurgio Griškevičiaus kurtas romano viršelis, primenantis pažeistą akies rageną, o gal nykstantį pasaulio žemėlapį ar debesis.

Konkrečiau šioje nežinioje nuskamba pasakotojo asmeninė istorija, prisiminimai iš jaunystės: švelni psichiatrė, logopedė, nuolat apginantis mokyklos bičiulis, nestandartinis istorijos mokytojas. Visi jie vienaip ar kitaip nugula šalia globalesnio fono, atskleidžiamo bent jau pasvarstymų lygmenyje. Asmeninė pasakotojo jaunystės bėda – nemokėjimas apsiginti – universalizuojama, nušviečiama kaip apskritai „mūsų laikų problema“ (80 p.). Atrodo, kad galios dėsniai keičiantis laikams nesikeičia. Retrospektyvus žvilgsnis romane tampa atspara mėginant užčiuopti šiandieną. Bet vėlgi, V. Papievis abejoja – kiek išvis galime suprasti? Paslapčių čia daugiau nei atsakymų, „tarp Dievo ir karo – mįslinga jungtis“ (63 p.). Visuotinė istorija apsvarstoma kaip cikliška, iracionali, o šiai idėjai antrina romane vis pasikartojantys jūros potvyniai ir atoslūgiai. Kai kurie motyvai romane nuolat kartojami: pavyzdžiui, istorija su psichiatre, kuri vaikystėje guodė, kad per jautri pasakotojo oda dar prisitaikys prie šiurkščių šio pasaulio paviršių. Nusivylimas žmogumi, nors romane ir juntamas, nevirsta skepticizmu. Neatsitiktinai vis šmėsteli tikrumo, atjautos, pagalbos epizodai. Kartais nevengiama kalbėti ir „mes“ vardu. Tie „mes“ tampa atsakingi už tai, kokį pasaulį sukūrė.

Panašiai kaip ir „Ėko“, šiame romane svarbu tai, kas fiktyvu, tariama, įsivaizduojama. Vaizduotė pasakotojui talkina kuriant galimus, nebūtinai įvykusius scenarijus, leidžia atkreipti dėmesį į pačią save: pavyzdžiui, dekonstruojant ką tik parašytą sakinį kaip „iš tiesų neįvykusį“. Tiesa, metatekstiniai elementai nėra nuosekliau plėtojami. Romane pasirodo Fausto intertekstas: ir tiesioginis („Sustok, akimirka žavinga“), ir susietas semantiškai, nes antroje dramos dalyje Faustas apanka ir išmoksta matyti kitaip. Panašiai ir pasakotojui akių gydytojas ištaria esmingą, leitmotyvinę frazę: „Ką reiškia ankančiam pasauly apakti? Vienintelė išeitis – mokytis vaikščioti nemačiomis.“ (119 p.)

Pasaulio apakimas romane yra vertybinis: galia, netikrumas ir abejingumas, apgaulė, tuščiavidurė prabanga. Autorius tai mėgina perteikti subtiliai, vos keliais fragmentiškais epizodais (aukštuomenės puota su nuobodulio žaidimais, neaiškūs sandoriai, apgaulės) arba per jau minėtus prisiminimus, apmąstymus. Tačiau fiksuodamas visa tai autorius gręžiasi į žmogų, atsakymą mato jame: pasaulio pakeisti gal ir negalima, bet galima keisti save, atsigręžti į vidinę, intuityviąją regą. Toks neapibrėžtas buvimo būdas, kartu ir papieviškas, skaitytojui pažįstamas braižas: priimti, atviru nervu išbūti lūžines, nepatogias, skausmingas patirtis ir tiesas.

Nors į šiandieną reaguojantys pasvarstymai ypač aktualūs, vaizdavimo plotmėje stokojama šiuolaikybės ženklų, atpažįstamų epochos bruožų. Keliais gan kasdieniškais epizodais (pajūryje sutiktas žmogus, aukštuomenės puota ar pokalbiai apie pasakotojo išleistą knygą) tarsi nesuspėjama reikšmingiau papildyti apmąstymų plotmės. Romanas per dažnai remiasi rezgama intriga, užuominomis, nutylėjimais ar mįslėmis. Tarsi neišbaigti siužeto vingiai kartais palieka iliustracijos, bet ne istorijos įspūdį. Neapleidžia pojūtis, kad ir vyksmas kartais dirbtinai dramatinamas: tokį efektą kuria, pavyzdžiui, rašymas po vieną sakinį vis atskiroje pastraipoje. Pauzių atskirti ar intrigą kurstantys sakiniai suskamba nenatūraliai, tarsi kiekvienas jų būtų vienodai reikšmingas, vienodai vertas apmąstymo, stabtelėjimo. Tiesa, skaitymas šitaip lėtėja, tačiau kartu lėtėja ir skaitymo dinamika, skandinami svarbesni akcentai.

Iki atviro nervo įsižiūrima ir į Normandijos peizažus, kuriuos laikyčiau stipriausia romano puse. Tapybiški, gyvi, judrūs, melancholiški – jie nėra tik dekoracijos, o kuria savarankišką turinį. Neramios jūros, Juodųjų uolų, akmeningų pakrančių kraštovaizdyje pasakotojas nyksta, tampa nebesvarbus. Ir tiesiogiai, ir metaforiškai kraštovaizdis sugeria, ištirpdo. Įkūnija jėgą, stichijas, neišvengiamus pasikartojimus, bet kartu yra konkrečiausias, apčiuopiamiausias romano „kūnas“, lėtinantis skaitymą labiau nei paskirų pastraipų vieniši sakiniai ar tušti puslapiai. Tokie vaizdai sudaro ir esminę romano atmosferą, jie yra literatūriškiausi momentai, diktuojantys bendrą romano nuotaiką, kalbančiojo intonaciją: „Smulkaus lapkričio lietaus merkiama, ji [jūra – E. M.] man pasirodė kaip didžiulis gyvūnas [...], it būtų šuo, kurio akyse džiaugsmo jau nebelikę. To didžiulio šuns neaprėpiamas kailis vilnija...“ (120 p.) Kraštovaizdis įasmeninamas, išgyvenamas, neretai būna poetiškas: „Jūros amžinybė – ne kasdienybės kišenė.“ (96 p.) V. Papievis anksčiau yra sakęs, esą „kraštovaizdžiai iš dalies yra mūsų sielovaizdžiai“. Jeigu taip, tai pasakotojo sielovaizdį šio romano peizažai atskleidžia ganėtinai subtiliai, įvairiopai. Knygoje „Ėko“ merdintis, gamtos atsiimamas Paryžiaus kraštovaizdis atitiko ir veikėjo prarandamą tapatybę. „Ankančiam pasauly“ gamta įgyja dar daugiau savarankiškumo, nureikšminančio žmogų.

Taigi, autorius sėkmingai tęsia, ką puikiai geba, tačiau kartu išbando naujas formas, reaguoja į svarbius šių laikų rūpesčius ir nerimus, jų nesupaprastina. Kitaip tariant, už įvykių įžvelgia procesus, universalijas. Tiek, kiek jie išvis gali būti pamatyti. Apmąstydamas savo laikmetį ir jo išklibusias vertybes, V. Papievis gręžiasi į gilesnio, jautresnio buvimo svarbą. Romane toks buvimas bene labiausiai atsiskleidžia per žmogaus ir kraštovaizdžio darną, susikalbėjimą. Apskritai rašytojui daug kas pavyksta nepametant geriausių savo kūrybos bruožų – lėto įsižiūrėjimo, impresijos ir vaizdo poetikos svarbos. Tačiau ne viskas „Ankančiam pasauly“ atrodo išpildyta, pagrįsta, įtikima, o gal ir ne viskam, kas mėginta pasakyti, pakako vietos nedidelėje, 150-ies puslapių knygoje.