Dovilė Zavedskaitė: „Vaikai apie mirtį kalba paprastai: kas numirė? kodėl? ką valgysim? kur mano batai?“

× Elvyra Milaševičiūtė

 

Dovilė Zavedskaitė (g. 1988) – teatro kritikė, rašytoja, dramaturgė, knygų vaikams autorė. Netrukus knygynuose pasirodys jos knyga „Fidelis ir kiparisas“, skirta, anot Dovilės, ne tik dabartiniams vaikams, bet ir vaikams, kuriais buvome mes. Rašytojos kūriniai jaunajai auditorijai išsiskiria filosofine žiūra į rimtas, kartais sunkiai artikuliuojamas problemas. Todėl ir kalbamės ne tik apie rašymą, filosofiją, bet ir apie vaikišką požiūrį į mirtį.

 

Dovilė Zavedskaitė:  „Vaikai apie mirtį  kalba paprastai:  kas numirė? kodėl?  ką valgysim?  kur mano batai?“
Dovilė Zavedskaitė. Monikos Dombrauskytės nuotrauka.

 

Kaip gimsta idėjos knygoms, pjesėms? Ar galima sakyti, kad kūrybos procesas yra laisvė?

Nežinau, kaip gimsta idėjos. Neužfiksuoju momento, kada jos ateina: jaučiu tik tai, kad jos jau yra ir kad su jomis jau vaikštau gatvėmis. Turbūt kaltas mano jautrumas pasauliui, kiekvienam kito žmogaus gestui, žodžiui, žvilgsniui. Niekas neprasprūsta pro akis. Kartais sunku su tuo gyventi, dažnai pykstu ant savęs dėl nesugebėjimo atsiriboti, nejausti visko taip stipriai. Bet turbūt todėl ir tų idėjų marios.

Kūryba man iš tiesų yra laisvė. Laisvė gyventi taip, kaip noriu. Leisti laiką ten, kur noriu, su tais, su kuriais jaučiu prasmę būti. Nemoku būti sistemose – arba noriu jas keisti, arba bėgu. Tūkstančius kartų esu pabėgusi. Ir po kiekvieno pabėgimo vėl pradedu kvėpuoti. Juk net laisvame kūrybiniame gyvenime ilgainiui užsisuki – staiga pajunti, kad esi sau neištikima. Rodos, freelancini, bet supranti, kad jau esi įsukta kapitalistinių meno pasaulio taisyklių. Visada stengiuosi nuo jų atsiriboti, kad galėčiau suvokti. Kiek „ne“ esu pasakiusi, iš kur tik nesu pabėgusi! Žmonės, kuriems rūpi karjera, pakrauptų. O man rūpi mano vidaus ekologija ir emocinis klimatas. Noriu, kad ten būtų švaru, būtų vietos vėjui, Fideliams ir kitoms būtybėms: fabriko jausmo fone tokie dalykai neatsiranda.

 

Ar norisi kažką taisyti, perdaryti, kai tekstas jau išspausdintas?

Daug taisymų literatūriniuose – ne dramaturginiuose – tekstuose nedarau: jie gimsta labai organiškai, todėl įsikišti būnant kitame laike, kitos nuotaikos paprastai sunku, dirbtina. O vėliau, praėjus keleriems metams, skaitau ir galvoju: čia aš taip parašiau? Kuri aš? Keista suprasti, kaip nuo tavęs nutolęs tavo paties tekstas – bet, kitaip nei tikisi vidinis kritikas, tai sukelia gerą įspūdį, nustebina.

 

Knygoje „Lietus ir skafandras“ akcentuojamas savotiškas pasaulių pliuralizmas – pasaulyje egzistuoja daugybė skirtingų pasaulių. Kaip apibūdintum savąjį pasaulį?

Turbūt taip pat pliuralistiškai. Esu chaotiškas žmogus, man reikia kasdienių pokyčių. Neseniai supratau, kad kiekvieną rytą nesąmoningai pradedu vis kitaip: jei vakar pirmiausia meditavau, šiandien pirmiausia eisiu su šuniu, o rytoj pirmiausia išgersiu kavos. Taip pat ir veiklos, darbai: prisiimu jų daugybę – skirtingų, įvairių žanrų, kažką vaikams, kažką kritinio, analitinio, o naktims pasilieku dramaturgiją. Kaita, įvairūs žmonės, erd­vės mane įkvepia. Žmogus yra visoks, ir man patinka šią idėją eksploatuoti kūryboje. Tiesa, esu bandžiusi keturis mėnesius sėdėti viename biure ant vienos kėdės, galvojau, numirsiu – gal beveik ir numiriau.

 

Tavo kūriniuose akcentuojamas ypatingas ryšys su gamta. Ar gamtos motyvus renkiesi sąmoningai?

Nors esu betono, miesto pilkumos ir daugiabučių žmogus, gamta mane žavi tuo, kad niekas ten neapsimetinėja, nemėgina įtikti, nereikalauja dėmesio. Tuo pat metu ji neklusni, galinga, žinanti savo vertę. Žmogui, kaip rūšiai, nebūdingas saiko jausmas, miestuose labai daug tiek akustinio, tiek vizualinio triukšmo, mes daug kalbame ir patys retai klausomės. O gamtoje atsitrenki į saiką, tylą. Gal dėl to nuo pat vaikystės gamta man buvo pabėgimas. Nuvažiavusi prie jūros niekada nepriėmiau klaidingo sprendimo. O būdama mieste ir ką nors spręsdama klydau daug kartų – čia sunkiau išgirsti vidų.

 

Ar yra temų, kurių imtis norėtum, bet save stabdai?

Turiu drąsos kalbėti atvirai. Mane domina, kodėl žmonės bijo kai kurių temų, nuo ko žmonės bėga panirdami į technologijas, kodėl nemoka normaliai atsakyti į klausimą „Kaip jautiesi?“ Kiek daug turime gynybinių mechanizmų! Visada smalsu, apie ką žmonės tyli.

Kūryboje neriu į nepatogias, jautrias temas. Ne tik todėl, kad jos man labai įdomios, bet ir dėl to, kad norisi pamatyti žmonių reakcijas: ar labai pasišiauš kailiai, kokias emocijas mano tekstai sukels. Kol kas kalbėdama sunkiomis temomis visada laimėdavau: po kūrinių apie mamos savižudybę, apie vaiką, dealinantį su mirtimi, apie depresiją ir nerimą pasipildavo laiškai, susitikimai, interviu bei pokalbiai apie tai, kas iš tikro šiame gyvenime su mumis vyksta. Bet aš turiu ginklų, nukenksminančių šias temas – kalbu apie ironiją, absurdą. Šie įrankiai tiek teatre, tiek literatūroje labai gelbsti.

 

Ar galima teigti, jog rašymas turi terapinį poveikį?

Prieštarauju šiai minčiai. Galbūt kūryba gali turėti terapinį poveikį, kai esi pradedantysis kūrėjas. Vėliau pasikeičia terapinio poveikio adresatas – svarbus esi ne tu pats, o kiti. Kuo daugiau rašai, tuo mažiau kūriniuose sprendi savo paties klausimus, žinoma, nebent užsiimi autobiografijos žanru, kuris mane taip pat labai domina. Bet apskritai profesionalus rašymas yra naujo pasaulio konstravimas, o ne sielos žaizdų valymas. Būtent todėl rašančiam žmogui vertinga lankyti terapiją ar rašyti dienoraščius, kuriuose pasiliktų visos tos kraujosruvos.

Nors, jaučiu, po kokio dešimtmečio atsiimsiu šiuos savo žodžius: kuo toliau, tuo aiškiau, kad kiek­vienas naujas mano kūrinys bando susisiekti su tuo mažu vaiku, kurio susidūrimas su pasauliu nebuvo sėk­mingas.

 

Rašytojas Julius Keleras yra sakęs, kad kūrybai reikalinga nostalgiška nuotaika, kad nereikia vengti skaudžių momentų. Kaip manai, ar skaudūs išgyvenimai – būtina kūrybos sąlyga? Ar jie kūrinį paverčia svaresniu?

Esu įsitikinusi, kad menas negimsta iš didelės laimės. Turi būti šiame pasaulyje nepatogu, liūdna ar sunku, kad norėtum jį pakeisti. Juk kūryba – tai pasaulio tvarkymas pagal save. Pati jaučiu, kaip po nelengvų laikotarpių pasipila nauji kūriniai. Beje, jaučiu esminį skirtumą: jei buvo labai sunku, rašysiu teatrui. Jei labai gera – vaikams. O jei viskas normaliai – būsiu normali teatro kritikė.

 

Ar pačios kūryboje galima rasti autobiografinių motyvų? Kokiuose kūriniuose ir kaip jie pasireiškia?

Autobiografijos žanrą tyrinėju kaip teoretikė – ši sritis be galo įdomi. Visų pirma, reikia suprasti, kad mums būdinga selektyvi ir labai kūrybiška atmintis: tai, ką rašome autobiografijose, niekada neįvyko, nes jas kuriame remdamiesi emocine prisiminimo atmosfera, t. y. ne tuo, kas buvo, o tuo, ką apie tai pagalvojome. Operuojama ne išorine realybe, bet žmogaus gyvenimu jo vidinėje erdvėje. Iškalbinga detalė – autobiografija yra meninis, su vaizduote susijęs, o ne istorinis tikrovės žanras. Taigi autobiografija yra savęs konstravimas, prisiminimų dizaino sfera.

Kadangi ši tema man labai įdomi, ypač teatre, skiriu jai nemažai dėmesio. Gausiausiai autobiografiniai motyvai plėtoti teatro pjesėse „Mums nieko neatsitiko“ ir naujausioje „I Am Insomnia“. O mano prozoje autobiografiškumo beveik nėra, nors tam tikri bendro pasaulio jausmo ūkai, žinoma, giliai autobiografiški. Esu tikra, kad mano tekstus geriausi draugai atpažintų net nežinodami, kas juos parašė, – vis dėlto kūriniuose gyvename mes patys, juos rašiusieji.

 

„Fidelio ir kipariso“ pagrindinė veikėja mergaitė Anika susiduria su mirtimi kaip neišvengiama gyvenimo sąlyga. Kuo ypatingas vaikiškas žvilgsnis į mirtį?

Vaikai puikiai moka dramatizuoti trumpalaikėje perspektyvoje, pavyzdžiui, dėl saldainio, kurio nėra. Bet vaikų dramos neturi ilgalaikio galiojimo, todėl į mirtį jie žvelgia paprastai. Klausimai apie mirtį jiems susipina su kasdieniniais klausimais: kas numirė? kodėl numirė? ką reiškia numirti? ką valgysim? kur mano batai? Jie gyvena tuo, kas yra aplink, o ne tuo, ko nėra. Jie nesėdi ir nefantazuoja, kaip dabar be to kažko, kas sugalvojo ir pasimirė, gyvensime: vaikai gyvena realiu laiku su gyvais žmonėmis ir objektais, kurie yra jų erdvėje. Tai fantastiška savybė, kasdien mokausi jos iš savo dukters.

 

Kas tavo pasaulyje pasikeičia parašius ar išleidus kūrinį? Kaip rašymas keičia rašytojo asmenybę, charakterį?

Nežinau, ar kas pasikeičia: išleidi kūrinį, prasideda nauja diena, rašai kažką nauja. Kaskart jaučiuosi naujokė pasaulyje, rašymo naujokė. Kiekvienas kūrinys atsineša savo logiką ir taisykles, nesu tikra, ar kada galėsiu pasakyti, kad jau žinau, kaip parašyti knygą. Turbūt ne.

O pats rašymas man tarsi kažkoks absoliutas: jame aš esu visateisė, abiem kojomis ant žemės stovinti būtybė, kuriai šiaip jau gyvenime to tvirto stovėjimo labai trūksta. Vis kažkur pabėgu.

 

Dovilė Zavedskaitė: „Visiems mums kažkas kažkada atsitiko“ ČIA

Draugai