Kiekvienas, rimčiau besidomintis vaikų literatūra, neišvengiamai susidūrė su anglakalbių šalių tyrimuose ir įvairiuose sąrašuose sušmėžuojančia Madeleine L’Engle pavarde, o jos „Laiko vingis“ („Wrinkle in Time“) minimas kalbant apie klasika tapusią fantastinę vaikų literatūrą. Šio teksto vertimas pagaliau atsirado, akivaizdu, tik dėl to, kad „Disney“ kompanija pagal kūrinį susuko blizgantį kičinį filmą (liūdna, bet filmo plakatas virto knygos viršeliu).
Nuo pat pradžių „Laiko vingis“ sunkiai skynėsi kelią skaitytojo link. Nors M. L’Engle buvo parašiusi gana populiarią problemų prozos knygą, tačiau „Laiko vingį“ leidėjai atmetė daugiau nei 20 kartų ir rašytoja jau buvo nuleidusi rankas, bet atsitiktinė pažintis su vienu leidėju, kuris patikėjo jos idėja, davė vaisių. 1962 m. pasirodžiusi knyga greitai buvo įvertinta, pelnė svarbiausią Jungtinėse Amerikos Valstijose ir viso pasaulio vaikų leidybai įtaką darantį Newbery’o medalį, teikiamą už reikšmingiausią metų knygą vaikams, parašytą vietinių autorių.
Pagrindinė romano veikėja trylikametė Megė auga gausioje Miurių šeimoje: su padaužomis broliais dvyniais, itin protingu penkiamečiu broliuku Čarlzu Volesu (kurį galėtume pavadinti savantu) ir mama, iš visų jėgų besistengiančia suderinti mokslinį darbą su įsipareigojimais vaikams. Vaikystėje M. L’Engle – vienintelis vyresnio amžiaus tėvų vaikas – dažnai jautėsi vieniša, ir šie išgyvenimai persismelkė į jos kūrybą. „Laiko vingyje“ Megė it bjaurusis ančiukas: vieniša ir nelaiminga, nes nesijaučia graži, dėl ūmaus charakterio mokykloje nuolat prisidirba, laiko save keistuole, nerandančia vietos ir negalinčia pritapti prie bendraamžių. Gyvenimą kartina ir tėčio dingimas. Jei tik jis būtų namie, viskas būtų daug geriau – tuo tiki ne tik Megė, bet ir mama: „Atleisk, Mege. Jei tėtis būtų namie, tikriausiai tau galėtų padėti. O aš nenumanau, ką daryti – nebent pasiūlyti šiek tiek pakentėti. Po kurio laiko gyvenimas taps paprastesnis“ (p. 16).
Nors dėmesys kreipiamas į šeimos, paauglės problemas, tačiau knygos pagrindą sudaro nuotykinis turinys. Pasakojimo pradžioje Megė ir jos jaunėlis brolis susipažįsta su trimis keistomis poniomis. Jos laido užuominas apie vaikų tėtį ir tai, kad jam reikia pagalbos, o netrukus nieko dorai nepaaiškinusios pasiima Megę ir Čarlzą Volesą į tolimą kelionę po kitas planetas gelbėti tėčio. Prie ponių ir vaikų prisijungia kiek vyresnis vaikinas Kalvinas iš Megės mokyklos, sutiktas netoli ponių namo. Jis teigia, kad čia jį atvedė akstinas (p. 33), nors nesuklysime tarę, kad jo pasirodymas labiau primena deus ex machina.
Knygoje labai svarbi kitokio, nepritampančio, kažkuo ypatingo vaiko tema. Tokia yra Megė, o Čarlzas išsiskiria ne tik ypatingais protiniais gebėjimais, bet ir gali nujausti (ar net telepatiškai skaityti) kitų jausmus ir net mintis. Toks pat ir naujasis jų draugas. Jis teigia esąs nepritapėlis, tačiau geba apsimesti, kad yra normalus, visų mėgstamas mokyklos sportininkas.
Ponių, savo funkcijomis primenančių angelus, tikslas – paruošti vaikus tėčio gelbėjimui ir susidūrimui su blogiu: „Ar manai, kad būtume jus čia atvedę, jei nebūtų jokios vilties? Prašome jūsų atlikti sunkią užduotį, bet esame tikros, kad tai pajėgsit“ (p. 65). Nors ponios galingos, tačiau fantastikoje magija visada turi ribas – ponios negali nei pačios kautis su blogiu, nei padėti vaikams, tačiau gali juos paskatinti, parengti, be to, suteikia jiems po dovaną: sustiprina Kalvino komunikacinius gebėjimus, Čarlzo Voleso vaikišką atsparumą. Netikėčiausias dalykas tenka Megei – ponios dar sustiprina jos trūkumus: „Kamazotse jie tau pravers“ (p. 85).
Blogio užvaldytoje planetoje Kamazotse, primenančioje totalitarinį pasaulį, Megės trūkumai gali padėti įvykdyti misiją – išgelbėti tėtį, o vėliau ir brolį. Čia nepadeda nei tėtis, kuris turėjo išspręsti visas problemas, nei Čarlzo protas ir pasitikėjimas savimi, per kurį pats pakliūva į blogio rankas, nei Kalvino gebėjimas užkalbėti dantį. Tik Megės pyktis, toks stiprus, kad užgožia net didžiausią baimę, ir meilė broliui sugeba pasipriešinti blogiui.
Katherine Schneebaum („Children’s Literature Review“, 2000, Nr. 57) pastebi, kad moterų vaizdavimas „Laiko vingyje“ knygos pasirodymo laikotarpiu buvo tikrai pažangus. Protagonistė Megė yra stipri mergaitė, nelaikanti liežuvio už dantų ir turinti išskirtinių matematinių gebėjimų, o jos mama – mokslininkė, darbą derinanti su vienišai motinai tenkančia buitimi bei vaikų priežiūra. Tačiau ši recenzentė bei kiti, į knygą žvelgę iš feministinės perspektyvos, atkreipia dėmesį, kad istorijoje vis dėlto įtvirtinamas gana tradicinis moters vaidmuo, nes galiausiai būtent meilė (globėjiška, motiniška) įveikia blogį ir išgelbsti Čarlzą.
Taip pat knygoje itin svarbi gėrio ir blogio kova. Blogis, jo regimieji pavidalai gana banalūs – tamsus šešėlis, išpampusios smegenys, vyras raudonomis akimis. Blogis siekia pavergti sielą, atimti laisvę mąstyti ir spręsti savo likimą, už tai siūlydamas gyvenimą be skausmo ir rūpesčių. Kaip stipriausi gėrio kariai, kovoję su blogiu Žemės planetoje, įvardijami reikšmingiausi menininkai, kūrėjai, mokslininkai, religinės figūros: Jėzus, Leonardo da Vinci, Ghandi, Buda, Rembrandtas, Mikołajus Kopernikas ir kt. (p. 77) Kalbėdama apie šią kovą autorė neretai pasitelkia Biblijos ištraukas, bet veikia ir mokslas, fantastinės būtybės... Dėl tokio nedoktriniško požiūrio į religiją JAV knyga vertinta prieštaringai, kai kurios konservatyvios krikščionių bendruomenės atmetė ją ir net uždraudė skaityti mokyklose. Pati rašytoja buvo tikinti, dažnai skaitydavo Bibliją, naudojosi ja kūryboje ir parašė keletą biblinių perpasakojimų.
Požiūris į žanrus, kaip ir į religiją, knygoje sinkretiškas. Nors kūrinys neretai priskiriamas mokslinei fantastikai, tačiau turi ir maginės fantastikos, pasakų, distopijų, realistinės problemų prozos elementų: tai ir šeimos drama, ir nuotykinė fantastika, ir tapsmo romanas (bildungsroman) ir kt. Kelios pasakojimo technikos susipina: netrūksta psichologinės analizės vaizduojant buitį ir paauglio problemas, tačiau persikėlus į universalesnę plotmę – gėrio ir blogio kovos naratyvą – pasitelkiami pasakoms būdingi apibendrinimai, alegorijos, veikėjai tampa plokštesni, stokojama psichologinio niuansuotumo.
„Laiko vingis“ – atmosferiška, fantaziją žadinanti ir apie amžinąsias vertybes pasakojanti pripažinta knyga. Nepaisant to, tikrai nėra šedevras. Manau, didžiausias knygos trūkumas – autorei labiau rūpėjo moralitė ir filosofiniai klausimai nei vidinė teksto logika, personažų motyvacija ar kūrinio struktūra. Pusę pasakojimo užima ekspozicija, pabaiga per staigi, daug dalykų įvyksta jau minėtu deus ex machina principu. Be to, neilgame, mažiau nei 200 puslapių pasakojime per daug temų, veikėjų, problemų, mįslių (o juk būtų įdomu atidžiau pažvelgti į kitus pasaulius, geriau pažinti ponias ir kt.). Taigi pasakojimas, nors ir spalvingas, lieka plokščias, neišbaigtas. Turbūt tai suprato ir autorė, nes po pirmosios knygos sėkmės istoriją pratęsė iki kvinteto...
Be to, Lietuvoje tai dar ir pavėluota knyga. Nesunku suvokti, kodėl sovietmečiu toks kūrinys negalėjo būti išleistas (religinė plotmė, totalitarizmo kritika), o šiandien jis jau nebenustebins, mūsų vaikams ir lietuvių vaikų literatūros procesams nesuteiks kažko naujo. Nei tradicinė gėrio ir blogio kova, nei stiprios moterys, nei vaikams skirta mokslinė fantastika nėra stebinančios naujovės. Žinoma, knygą vis tiek būtų verta skaityti... jei ne vertimas.
Taigi apie vertimą...
Vertėjas Gediminas Auškalnis sau leidžia labai laisvai interpretuoti tekstą ir jam suteikti prasmių, kurių originale nėra – kai kurios tekstui net prieštarauja. Pavyzdžiui, dėl savo išvaizdos kompleksuojančios Megės dantys „papuošti kabėmis“, nors originale ji tiesiog nešioja kabes „teeth covered with braces“. Rašoma: „Buvau taip paskendęs mintyse...“ (p. 114), tačiau iš tiesų Kalvinas buvo labai stipriai susijaudinęs, o ne užsisvajojęs („I’ve been in such swivet“).
Nors išversta „Kalvinas ėjo kartu su Mege, pirštais atsargiai liesdamas jai ranką ir suteikdamas saugumo jausmą“ (p. 37), originale nepasakoma, kaip toks poelgis veikia Megę, nurodoma tik Kalvino intencija – vos vos liesdamas jos ranką, siekė parodyti, kad nori ją apsaugoti („his fingers barely touching her arm in protective gesture“). Labai panašioje situacijoje klaida pasikartoja: „Megė pajuto, kaip guodžianti Kalvino ranka apsivijo jai aplink juosmenį“ (p. 61), nors žodis „guosti“ originale neminimas, Kalvinas tik stipriai ją apkabina („Meg felt Calvin’s arm circle her waist in secure hold“). Nieko keista, juk jie ruošiasi kilti, sėdėdami ant fantastiškos skraidančios būtybės iš kitos planetos!
Vaikai vienoje iš planetų gėrisi fantastiškomis būtybėmis. Apie jas rašoma: „Buvo girdėti tarsi daina, bet ji sklido ne tiems skraidūnams iš gerklės, jos garsus skleidė didžiuliai plasnojantys sparnai“ (p. 58). Tačiau dainą (o gal tiksliau – melodiją?) skleidė ne tik sparnai – ji sklido ir iš gerklių („They were making music, music that came not only from their throats but from the movement of their great wings as well“).
Dar keli panašaus vertimo pavyzdžiai. Teigiama, jog vaikai atvyko į vieną iš planetų („Juk atvykome čia“, p. 89), bet originale jie buvo atgabenti („We’ve been brought here“). Lietuviškame vertime Megė piktinasi nemalonia kelione laiku: „Tada jam reikėjo palikti mane ten, – susiraukė ji, – kol išmoksiu teseruoti geriau“ (p. 143). Tačiau iš tiesų Megė nemoka keliauti laiku, ją gali pergabenti kiti, tad šioje situacijoje ji apeliuoja ne į savo, o į tėčio gebėjimus („Until he learned to do it better“).
Kartais nukertamos sakinių dalys, pavyzdžiui, ponios vaikams sako: „Bet jūs mūsų nematysit ir negalėsit paprašyti pagalbos“ (p. 84). Tačiau angliškai jos dar prideda: „...and we will not be able to come to you.“ Taigi „ir negalėsime pas jus atvykti“. Gal tai ir pasikartojimas, bet ne vertėjui jį taisyti.
O kartais apskritai nepaisoma originalo, sukuriama nebūtų dalykų: „Vyrai juodais chalatais ramiai, bet mikliai sučiupo Čarlzą“ (p. 104), tačiau iš tiesų vyrai tik prisiartino prie berniuko („The men in dark smocks moved smoothly but with swiftness to Charles“). Kitoje vietoje Megė skundžiasi: „Kodėl jam leidai mane pasiglemžti“ (p. 143), nors Megės tik vos vos nepasiglemžė („Why did you let it almost get me?“).
Labiausiai prajuokinęs vertimo perliukas įdomus dėl elementarumo. Knygos pradžioje Kalvinas užduoda Megei klausimų iš įvairiausių disciplinų. Į sudėtingus matematikos, fizikos klausimus mergaitė atsako teisingai, o į visus kitus – klaidingai arba prisipažįsta nežinanti. Tai charakterizuoja veikėją – ji gabi tik vienoje srityje. O kaip atrodo vertimas?
– Kokia yra Niujorko sostinė?
– Niujorkas yra miestas, savaime suprantama. (p. 41)
Iš vertimo gabaliuko mažiau žinių turintis skaitytojas susidarys nuomonę, kad Megė į suktą klausimą atsakė teisingai: Niujorkas yra miestas, o ne valstija, todėl negali turėti sostinės. Bet taip nėra. Žvilgtelėkime, kaip atrodo šis dialogas angliškai:
– What’s the capital of New York? / Kas yra Niujorko sostinė?
– Well, New York city, of course! / Na, aišku, kad Niujorko miestas!
Taigi vertėjas ne tik nesuprato situacijos konteksto, bet net nesugebėjo adekvačiai išversti elementarios konstrukcijos. Beje, Niujorko valstijos sostinė iš tiesų nėra Niujorko miestas. Aišku, daug kas, kaip ir Megė, to gali nežinoti, todėl būtų pravertusi išnaša (kad ir kaip jų vengiama vaikų literatūros vertimuose).
Kitur tekstas pernelyg sušvelninamas. Pavyzdžiui, vertėjas neatpažino gana garsios W. Shakespeare’o parafrazės iš „Hamleto“, todėl ji prarado dalį savo jėgos: „Kamazotse išties dedasi kažkas negero“ (p. 107). Tačiau originalus tekstas skamba štai taip: „There is something rotten in the state of Camazotz.“ W. Shakespeare’o eilutėje M. L’Engle pakeičia tik vietovardį. Galime palyginti, kaip šią eilutę vertė „Hamleto“ vertėjai: „Kažkas papuvę danų karalystėj“ (A. Churginas), „Kažkas pašvinkę Danijos valstybėj“ (A. Nyka-Nyliūnas).
Ne visada pavyksta posakių, frazeologizmų vertimas. „Not flesh, nor fowl, nor good red herring“ išverstas kaip „Nei velnias, nei gegutė, nei rūkyta silkė“ (p. 45). Taigi vertėjas rado tinkamą lietuvišką frazeologizmą, bet nežinia kodėl paliko nieko nereiškiančią „rūkytą silkę“. Kitur išversta: „Bjauriai išsiviepė žiūrėdamas į Kalviną ir parodė jam nosį“ (p. 128). Šiuo atveju net neieškota adekvataus frazeologizmo. Be to, liko neaiški tikroji poelgio reikšmė, nes „parodyti nosį“ mums nieko nesako. Frazeologizmas „thumb his nose“ vartojamas, kai kažkas rodo nepagarbą, panieką ir pan. Frazė taip pat reiškia ir paniekinamą gestą, kai žmogus prie savo nosies prideda nykštį ir išskečia delną, kartais dar ir pamakaluoja pirštais. Beje, būtent tai Čarlzas ir padaro.
Kartais tekstas skamba labai nenatūraliai. „Luktelėk, jaunuole“ (p. 46), – sako Megei šiek tiek vyresnis Kalvinas, nors originale kreipiamasi „kid“. Taigi labiau tiktų versti: „Luktelėk, vaike“. Kai kurie vertimo liapsusai apskritai nepaaiškinami. Pavyzdžiui, kam reikėjo šakas pakeisti lapais? Išversta „kūnas atrodė išmargintas lapų šešėlių raštais“ (p. 45), nors originale kalbama būtent apie šakas („branches“). Kartais nerandama tinkamų sąvokų, terminų. Teigiama, jog „jums nebūtina su manimi kalbėti garsiai“ (p. 103), tačiau epizode iš tiesų kalbama ne apie decibelus, o apie tai, jog veikėjai gali susišnekėti telepatiškai („You don’t need to vocalize verbally with me“). Nuolat vartojamas šiurkščiai skambantis žodis „apribas“ (LKŽ pateikiamas tik kaip daugiskaitinis daiktavardis – apribai), kai veikėjui materializuojantis po truputį ryškėja, aiškėja jo kontūras. Ausiai malonesnis ir įprastesnis žodis šiuo atveju galėtų būti, pavyzdžiui, siluetas.
Vertime nepaisoma ir grafinių išskyrimų. Aukščiausia biurokratijos institucija vienoje iš veikėjų aplankytų planetų lietuviškai vadinama „Centriniu centrinės žvalgybos centru“ (p. 91), nors angliškai tai yra „CENTRAL Central Inteligence“. Pirmojo dėmens išskyrimas kursyvu nekliūtų, jei kursyvas nebūtų vartojamas nuolatos visai kitais tikslais. Be to, originale tik du žodžiai rašomi vien didžiomis raidėmis – CENTRINIS ir TAI, nes abu šie reiškiniai susiję. Taip pat vertime žodis „tėvas“ nerašomas iš didžiosios raidės, kaip originale, nors tai suteikia erdvės interpretacijoms. Pavyzdžiui, funkcionuoja kaip nuoroda į religinį kontekstą.
Nesilaikant grafinių išskyrimų, iškraipomi ir veikėjų charakterių apibūdinimai. „Miegojo net Čarlzas Volesas, kvailas mažasis brolis“ (p. 10). Tačiau originale įžeidimas rašomas kabutėse implikuojant, kad tai ne pačios Megės, o vieno iš berniukų, kurie ankstesniame epizode taip išvadino Čarlzą, mintis. Be to, kartais originale naudojamas kursyvas vertime pamirštamas arba uždedamas ne ant to žodžio...
Pastabų turiu ne tik vertėjui, bet ir redaktoriui Dainiui Račiūnui bei korektorei Marijonai Treigienei. Korektūros klaidų netrūksta: ant viršelio rašoma „Niūberio medaliu“, o knygos anotacijoje – „Niuberio medaliu“ (p. 175). Atidumo pritrūksta dažnai: „Aš tau padėsi“ (p. 21); „Megės rašysena neįskaitoma (...). Gerokai paplušėjusi galiu jį iššifruoti“ (p. 41); „Turime prašymą į jus“ (p. 103), „Bet jei daugiau nieko nemanėt, tai mums vienintelė išeitis“ (p. 156) ir pan. Dalį logikos spragų atidus redaktorius ir be originalo turėtų atpažinti. Pavyzdžiui, vertėjas pasirinko pagrindinę žodžio „feeling“ (jausmas) reikšmę („Buvo viena įstrigusi nebūties pakraštyje. Be šviesos, be garso, be jausmų. Kur prapuolė jos kūnas? Apimta panikos“, p. 51), bet šiame kontekste Megė, keliaujanti erdve ir laiku, laikinai praranda tik pojūčius. Tačiau tikrai nepraranda jausmų – dar toje pačioje pastraipoje sakoma, kad ją apėmė panika.
Ir tai tik dalelė pastabų apie šį vertimą...
2018 m. kovo pabaigoje teko dalyvauti vertėjos Eugenijos Stravinskienės 90-mečiui skirtame vakare, kuriame prisiminimais dalijosi ir jos kolegės – redaktorės, vertėjos. Nebijau būti banali, bet salė susižavėjusi klausėsi, su kokia pagarba ir atidumu jos linkdavo (ir tebelinksta) prie teksto. Stengtasi, kad redaktorius mokėtų kalbą, iš kurios verstą tekstą redaguoja, patikrintų, įsitikintų vertimo adekvatumu. O šiandien? Šiandien turim vaikų literatūros klasikos vertimą, kurio skaityti lietuviškai negalima.