Perskaičiusi naujausią Valdo Papievio romaną „Ėko“ pagalvojau, kad jame užfiksuotas visų mūsų patirtas laikas – ir konkrečios pandemijos, karantino, izoliacijos laikas, ir praėjusio laiko nostalgija. Ši kūrinyje perteikiama vienu sakiniu, perimtu iš kito V. Papievio romano „Eiti“: „Kad gyvenom laimingus laikus, mes suprantam tik jiems pasibaigus“ (p. 11). Esu tik­ra – jei knyga būtų pasirodžiusi per pandemiją, jos poveikis būtų dar stipresnis. Ne todėl, kad „Ėko“ vaikosi aktua­lijų, o dėl aštresnio skaitytojo pagaulumo perteikiamai stingulio atmosferai.

 

Valdas Papievis. „Ėko“. Dailininkas Jurgis Griškevičius. – V.: „Odilė“, 2021.

 

Keista, bet apie šį trumputį, vos 134 puslapių V. Papievio kūrinį kalbėti sunku. Nors sustyguoti temų gausą nelabai sudėtinga, nesinori visų jų vienodai akcentuoti. Dalis „Ėko“ recenzentų pabrėžė pauzės reikšmę, kiti labiau susitelkė ties socialine problematika, atsakomybe kitam. Man naujausias prozininko kūrinys pirmiausia kalbėjo apie praradimus, neįmanomybės ilgesį ir egzistencinę, beveik šunišką vienatvę. O sunku apie „Ėko“ kalbėti, nes tokiame ploname kūrinyje visko kiek per daug: griūvančiame Paryžiuje plėtojamos socialinės, ekologinės, kone visos civilizacijos egzistencinės bėdos. Kiek daugiau dėmesio skiriama kultūros tvarumui, atidumui kitam ir gal kiek mažiau jo tenka Paryžiui, konkrečiai kartografijai – šįsyk V. Papieviui svarbesnis ne tiek pats miestas, kiek jo griūties pasiglemžiamas, jame išgyventas laikas. Fizines protagonisto klajones, ėjimo, kaip tikrųjų namų, temą dažniau keičia mentaliniai maršrutai ar yrančių, kadaise reikšmingų Paryžiaus vietų lankymas.

Lyginant su ankstesniais prozininko romanais, išryškėja ir daugiau pokyčių, pavyzdžiui, išplėtotų papieviškų refleksijų stoka arba miesto „paaukojimas“ gamtai. Gal ne veltui „Ėko“ norisi aptarti greta V. Papievio „Vienos vasaros emigrantų“: pastarajame romane protagonistas, siekdamas įminti Paryžiaus paslaptį, mėgina įveikti ir savąją, o „Ėko“ griūvant Paryžiui ima griūti ir čia įsigyvenusio protagonisto praeitis, o su ja – ir tapatumas. Šiuo aspektu miestas tebėra reikšmingas V. Papievio romanų veikėjas.

Netipiška romano pradžios situacija: Paryžius griūva, tuštėja, jį veržiasi atsiimti gamta, iš laukėjančio miesto sprunka gyventojai. Benamystė, ankstesniuose autoriaus kūriniuose vaizduota veikiau kaip egzistencinė būsena, „Ėko“ tampa protagonisto rea­lybe. Paryžius izoliuojamas nuo pasaulio, jame lieka neturintys kur išvažiuoti ir paribių žmonės – vargetos, imigrantai, pabėgėliai, simboliškai apsigyvenę aptvertoje teritorijoje. Protagonistas ir nauja mylimoji Emi apsistoja kartu su šiais marginalais: kartais padeda tiems, kuriems reikia pagalbos, užmezga ryšį su pabėgėliu berniuku Karimu, pradeda jį mokyti rašto. Ir nors autorius į šias geradarystes nevengia pažvelgti skeptiškai („nemanykit, kad buvom kokie nors davatkiškai naivūs šventeivos, kuriems kiekvieną dieną reikia gerais darbais įprasminti“, p. 101), empatija kitam – ryški, reikšminga ir artumo paieškas pabrėžianti romano linija. Be to, nors ir taupiai, V. Papievis atskleidžia pabėgėlių išgyvenimus – kelių personažų lūpomis tariami žodžiai tarsi universalizuoja visų patirtis. Svarbu, kad pabėgėlių stovykloje rasės ir tautybės netenka reikšmės, įsigali beveik ideali santvarka – vyksta mainai, nelieka socialinės nelygybės. Prisiminus kritišką V. Papievio požiūrį į materializmą, kapitalistinį vartotojiškumą, tokį Paryžių tiksliai apibūdina protagonisto pastebėjimas: „Distopijoje išsipildęs vieno vakaro utopinis miestas“ (p. 67).

Vis dėlto nebūtų prasminga aptarti romaną kaip priklausantį distopijos žanrui. V. Papievis Paryžiui tiesiog suteikė kelis distopinius bruožus ir įgyvendino jame asmeninę utopiją, suformuluotą dar romane „Vienos vasaros emigrantai“: „Ir kad kaip savo pačių svorio nebeišlaiką bokštai griūtų visos hierarchijos, subyrėtų visos struktūros, kad visa į pirminius elementus ir ryšius išsiskaidytų, kad ugnis sudegintų visas sąskaitas ir ataskaitas, visus gimimo liudijimus ir pasus... (...) kad iširtų visos ekonominės – politinės – socialinės – finansinės – kultūrinės – religinės – tautinės – bendruomeninės – gimininės – šeimyninės siūlės, kad šis miestas, staiga iš civilizacijos drabužio išniręs, nuogas ir bejėgis it kūdikis būtų atblokštas į pirmykštės jūros pakrantę“ (p. 330).

Apokaliptiniame, į pirmapradį būvį grįžtančiame Paryžiuje išlikti padeda žmonių bendrumas, atida, atjauta vienas kitam. Atrodo, V. Papievio protagonistas žengia pasaulio link – kitaip tariant, nuo savęs artėja kito link. Turbūt skaitytojas romane atkreips dėmesį ir į kitus svarbius pokyčius: papieviški mėginimai įminti pasaulio ir žmogaus paslaptis retesni, trūkčiojantys, kaip ir iš mažų atkarpėlių sulipdyta fragmentiška kūrinio struktūra. Gaila, nes pritrūksta tokių mintijimų kaip šis: „Jei iš tiesų sumanyčiau imtis traktato apie kartojimąsi, galbūt rašyčiau, kad rutina – tai, tarkime, rūdys, užkertančios velenus ir krump­liaračius, arba kad ji yra kalkės, vamzdžius užakijančios tiek, kad reikia santechniką kviestis (...). Beje, gal pažįsti, Emi, kokį santechniką, kuris mano prarūkytas gyvenimo arterijas atkimštų?“ (p. 76) Tik prasidėję personažo monologai greitai baigiasi daugtaškiais, mylimosios Emi įsiterpimais. Kam autoriui prireikė tokių stabčiojimų? Gal atsakymas yra šioje protagonisto mintyje: „...susivokiau: viskas, niekada čia nebegrįšiu – man geriau klaidžioti po pasaulį savęs nepažįstant“ (p. 22). O gal svarbus ne vien susitaikymas su žmogiškosios misterijos nepažinumu, bet ir minėtas atsigręžimas į pasaulį nusisukant nuo savojo ego? Ne, V. Papievio protagonistas vis dar kovoja dėl savo, o drauge ir miesto tapatumo: tebelanko jųdviejų praeitį saugančias vietas, fenomenologiškai medituoja Senos upės vandenis. Vis dėlto tuo pat metu žengia link susitaikymo, suvokimo, kad praeitis nesugrąžinama.

Romanas persmelktas pabaigos jausmo, nostalgijos, rutinos, nežinomybės, vienatvės, nerimo – visos šios būsenos ir nuotaikos kuriamos itin tolygiai, nuosekliai. „Ėko“ laikau vienu slogiausių autoriaus kūrinių, kuriame greta tykios poetiškos melancholijos vyrauja nepaneigiama, neišgydoma būties vienatvė, tuštuma. Gelbėdamasis nuo jos protagonistas išsigalvoja šunį Ėko (pranc. écho – aidas), kuris suteikia galimybę užmegzti dialogą su savimi praeityje. Tačiau ši galimybė laikina, kūrinio pabaigoje tenka prisipažinti, kad viskas galiausiai veda link vienatvės, tuštumos: „Kai sakau vienatvė, tai sakau – Ėko žvilgsnis į niekur. Kai sakau vienatvė – tai sakau – akių tinklainės, kuriomis driekiasi gatvės be mašinų ir be praeivių į niekur“ (p. 134). Šuo Ėko nėra vienintelis tariamas personažas: pamažu aiškėja, kad autorius mezga fikcijos fikcijoje drabužį – užsimenama, kad ir Emi susikurta (tiksliau, tebekuriama). Intertekstualiame romane išnyra ir ankstesnių V. Papievio romanų personažų pamėklės Melanie, Odilė, klošarė, Annie, Elisabeth ir kt. Šios pamėklės čia veikia kaip savarankiški personažai, nors protagonistas vis abejoja jų realumu. Atskiros recenzijos vertas klausimas, kiek ši fikcija fikcijoje išplėtota, nes mezgama nenuosekliai ir ne visuomet įtikinamai. Atrodo, intertekstai padeda prisišaukti praėjusį laiką, įprasmintą ir įkalintą paties autoriaus romanuose. Kai (jei) „Ėko“ skaitytojui kils klausimas apie „tiesos“ problematiką, galbūt jis (kaip ir aš) atsivers knygos pradžią ir atras pražiūrėtą frazę: „Klausydamasis platanų ošimo, žiūrėdamas į Senos vandens raibuliavimą, lengvai pasiduodavau vaizduotės žaismėms...“ (p. 9) Tad gal Paryžiaus griuvimas taip pat tebuvo protagonisto fantazija?

Nors V. Papievis viename interviu teigė, kad griūvantis Paryžius yra mūsų vidinio griuvimo metafora, jau nuo pirmųjų „Ėko“ puslapių akivaizdu, kad fizinio Paryžiaus griuvimui skiriama nepakankamai dėmesio – trupantys laiptai, užželiantys fontanai, stovintis vanduo ir pritilęs miestas vis dėlto nepasirodo, nepasigirsta, nesileidžia užuodžiami. Gal taip nutinka, nes daug kas romane įvyksta per greitai: per greitai nutyla klaidžiojančio protagonisto refleksijos, per greitai nustoja griūti Paryžius, per greitai (nors ir netiesmukai) skubama aktualizuoti visas temas. Manau, išorinis pasaulis, jo vaizdai V. Papieviui buvo (yra) svarbūs tik tiek, kiek gali nuvesti vidaus link (sunku paneigti – kartais nuveda labai toli). Gal todėl skaitant vis labiau atrodo, kad protagonistas „griūva“ atskirai nuo jam gyvybiškai svarbaus Paryžiaus. Tačiau įtikina monotoniškai slenkančios pagrindinio veikėjo ir Emi dienos, paženklintos stagnacijos, visiško neveik­lumo – jas pagrindžia autoriaus mintis, kad lėkimas, skubėjimas, veiksmas galbūt pervertinami, kad nieko baisaus kartais nekontroliuoti laiko. V. Papievis per knygų mugėje vykusį „Ėko“ pristatymą užsiminė dalį romano rašęs pandemijos metu: šis faktas gan akivaizdžiai atsispindi protagonisto išgyvenimuose – skaitytojas nesunkiai atpažins sustojusį laiką, vaiduokliškas gatves.

Grįžkime prie intertekstualumo. Tarp nuorodų į Marcelį Proustą, Pieterį Bruegelį vyresnįjį ir aibės kitų reikšmingiausias man yra Arthuro Schopenhauerio veikalo „Pasaulis kaip valia ir vaizdinys“ paminėjimas. Protagonistui stebintis, kodėl griūvančiame mieste gatvių šlavėjas tebedirba savo darbą, šis atsako: „Toks mano darbas. Valia ir vaizdinys, argi neskaitėte?“ (p. 35) Šis veikalas (beje, V. Papievio romane minimas ne sykį) tartum apibendrina, išryškina „Ėko“ sumanymą: pasaulis ir ypač žmogus yra iracionalūs, lekia nežinia kur ir kodėl, tačiau tebegrindžia savo veiksmus tariama logika. Romano veikėjai tampa šios iracionalios galios įkaitais – jie laukia nežinia ko, turi tik šiandieną ir buities vargus, jų likimai nulemti. Skaitant neapleidžia įspūdis, kad romane perteikiamas susitaikymas su nepažinumu, neišvengiamumu, tačiau visų pirma „Ėko“ yra apie artėjančią pabaigą ir mėginimą ją prisijaukinti ar bent jau priimti. Nesinori dramatiškai teigti, kad vaizduojama pasaulio pabaiga (nors iš personažų kalbų taip gali pasirodyti) – tai pabaiga to, kas brangu, ir savojo aš – tebeieškomo, bet ir slopinamo, nebesugrąžinamo – pabaiga. Perskaičiau „Ėko“ ir kaip liudijimą apie spengiančią vienat­vę be išeities. Ši vienatvė kitokia nei ankstesniuose V. Papievio kūriniuose – slogesnė, desperatiškesnė, visa apimanti. Gal tai lemia visišką apleistį išgyvenantis protagonistas: griūva jo miestas, nyksta praeitis, aiškėja, kad ir tapatybė, ir draugai besą išsigalvoti.

Nors „Ėko“ gali kelti erzulį dėl tematinio ir kt. pertekliaus, ne visada nuosekliai plėtojamų meninių sprendimų, bet nuo pirmųjų puslapių lydi stipri, įtraukianti atmosfera – sunkus slogulys neišsisklaidys net užvertus knygą. Nors slogulio dozė stipresnė nei ankstesnėje V. Papievio prozoje, tačiau šis slogulys suvaldytas, tikras, be sentimentalumo ar naikinančio nihilizmo. Mąstau, kaip tai žmogiška. Ribiška, būtiška, pastovu. „Ėko“ – tai saviapgaulės ir ironijos šarvų nusimetimas, atsiribojimas nuo lengvų paviršių. Naujausias kūrinys patvirtina, kad V. Papievis nemindžikuoja vietoje: šįsyk jis labiau pasiduoda fantazijai, yra fragmentiškesnis, tačiau būdingi kūrybos bruožai niekur nedingsta – subtiliausi žmogaus skauduliai vaizduojami meistriškai pasitelkiant kalbą, laviruojant tarp niūrumo ir įprasto papieviško švelnumo.

Eglė Mikulskaitė – literatūros, antropologijos entuziastė. Realių, menamų, literatūrinių, įsivaizduojamų vietų tyrinėtoja, VDU literatūros studijų magistrė.

 

Daivos Kairevičiūtės nuotraukos