Ką reiškia būti nufotografuotai, kaip jautiesi fotografuojama? Esama įsitikinimo, kad taip „pavagiama“ žmogaus siela... Tai turbūt retorinis klausimas. Kaip tau šis kadras? Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personažu, kuris gyvena jau atskirą gyvenimą?

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto (tradicine prasme) greitai apskritai neliks. O galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

 

Daiva Kairevičiūtė. Prozininkė Jurga Tumasonytė (2019 12 29). Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Priklauso nuo to, kas fotografuoja – esu Daivos Kairevičiūtės gerbėja. Todėl pasitikėjau jos sugalvotu scenarijumi ir klusniai, nors buvo nejauku, laikiau priglaudusi prie savo veido kito žmogaus kaukolę. Mirkiau rankas šaltame piene ir prakaitavau po ilgų plaukų peruku. Dabartiniame kontekste ši nuotrauka įgauna naujų reikšmių.

Šiuo atveju čia bendromis pastangomis sukurtas personažas. Mano veido bruožai tiko tam meksikietiškos mergelės su kaukole įvaizdžiui. Beje, vaikystėje močiutė su draugėmis negalėdavo atsistebėti, kad esu tokia panaši į kažkurią iš jos mėgstamų muilo operų aktorių. Prisiminiau – sakydavo, kad primenu Victorią Ruffo. Daiva puikiai tą panašumą įžvelgė ir panaudojo susikurtam scenarijui.

Ne, nemanau, kad iš rašytojo liks tik vaizdas. Karo kontekste atsiranda kitas klausimas: kas liks iš tylinčio arba agresoriui pritariančio rašytojo? Kol kas esu labai suglumusi.

Publikaciją parengė Daiva Kairevičiūtė