Elžbieta Banytė. Ubi leones: naujoji graikų literatūra

Agnės Alijauskaitės nuotrauka

Šis straipsnelis nebus „sunkioji mokslo artilerija", veikiau lakoniškas Lietuvoje vis dar retai iškylančio objekto – naujosios graikų literatūros – pristatymas. Neišvengiamai tenka imtis literatūros istoriko užduoties – papasakoti, kas, kur ir kodėl. Anot mano mylimo P. Ricoeuro, istoriją žinome tik per pasakojimus, kurie yra nepatikimi kaip ir bet koks diskursas, gal netgi dar labiau. Tad, mieli skaitytojai, atsipalaiduokite ir –­ gero skrydžio, kaip sako oro linijų darbuotojai.

Kodėl toks pasakojimas gali būti įdomus ar reikalingas lietuviškai? Naujoji graikų literatūra mums – „ubi leones", kaip sakė Cz. Miłoszas apie Rytų Europą amerikiečiams. Tačiau tai –­ Europos valstybė, kurios literatūroje savitai reiškėsi visi didieji europiniai judėjimai: realizmas, natūralizmas, romantizmas, neoklasicizmas, modernizmas, postmodernizmas. Dabar, kai Vakarų kanonas po truputį kliba, Konstantinas Kavafis (1863–1933) dažnai pristatomas kaip vienas modernizmo tėvų, modernus iki modernizmo. Lordas Byronas mirė Graikijoje, jo širdis palaidota Mesolonguose. Apie Nobelio premijos laureatus Giorgą Seferį ir Odisėją Elitį gražiai yra rašęs Antanas Vaičiulaitis, greta minėdamas ir kitus –­ Kostį Palamą, Dionisą Solomą, Niką Kazantzakį. Bibliotekose, knygynuose ir periodikoje vertimų rasti nesunku: turime išverstų Kazantzakio, Stračio Mirivilio, Rėjos Galanaki, Jakovo Kambanelio, Joanos Karystiani romanų, Kavafio poezijos (kai kurie tekstai versti net tris kartus), Seferio, Eličio tekstų. Vilniaus universitete studijas pradėjo jau trečioji neohelėnistų laida.

Lygiai kaip ir Lietuvoje, Graikijoje poezija yra prestižiškesnė, svarbesnė nei romanas; poetai, kaip ir Lietuvoje, buvo „tautos sąžinės" ir „pranašai". Jei manęs kas paprašytų vienu žodžiu apibūdinti graikų tapatybę, sakyčiau, kad ji – filologinė (geresnę atmintį turintys gali prisiminti Pauliaus Suba­čiaus kritinę recenziją apie Antano Baranausko rinktinę „Filologinė keliavedžio tapatybė"). Graikai itin jautrūs viskam, kas susiję su kalba – metadiskursas kasdieniuose pokalbiuose toks pat natūralus, kaip liežuvavimas apie kaimynus ar bendradarbius: „Kaip jūs tai sakote šiaurėje?"; „Mes Kretoje tam turime posakį..." Atėnuose girdėjau svarbų vyriausybės pareigūną tvirtinant, kad arabų kalboje yra daug graikiškų žodžių. Šitas kalbinis sąmoningumas, kartais įgaunantis fanatizmo bruožų, primena mūsų požiūrį į lietuvių kalbą kaip nejudinamą šventenybę ir tobulybę, kurią visas išori­nis pasaulis siekia sugriauti. Taigi ir literatūra svarbi ne tik kaip vienas iš menų, bet ir kaip savasties įtvirtinimo ir išbandymo vieta, kur kiekvienąkart gręžiamasi į kalbos ribas, jos pamatus. Turbūt todėl didelė dalis graikų prozos yra poetinė, lygiai kaip lietuvių.

Pradžioje reikia apibrėžti, ką vadiname naująja graikų literatūra. Paprastai užsienyje Bizantijos imperijos kultūra ir naujoji graikų kultūra suplakamos į vieną. Graikijoje tai jau seniai dvi skirtingos tyrimų sritys. Kartais galima rasti frazę „viduramžių graikų filologija" ar „viduramžių graikų literatūra". Šio objekto chronologinės ribos apytikriai atitinka Bizantijos imperijos gyvavimo ribas: 324–1453 m. Tuo metu rašyti tekstai trimis kalbos atmainomis: senąja (bizantine) graikų kalba, vadinamąja koinė, Aleksandro Makedoniečio IV a. pr. Kr. įvesta bendrine kalba ir šnekamąja liaudies kalba. Į Bizantijos literatūros akiratį tradiciškai pakliūva pirmosiomis dviem atmainomis parašyti tekstai.

Senąja graikų kalba po antikos pabaigos buvo rašomi laiškai, sutartys, poezija, kronikos, proza, kitaip tariant, egzistuoja didžiulis bizantinių tekstų korpusas. Tai buvo turtingųjų ir galingųjų užsiėmimas, o teksto kokybė rėmėsi dviem kriterijais: kaip gerai autorius valdo kalbą ir kaip gerai imituoja antikos tekstus.

Koinė (gr. κοινή – bendras) įvedė Aleksandras Makedonietis, kai jo didžiulei imperijai prireikė bendros kalbos. Po imperatoriaus mirties reformai daug kas priešinosi ir skatino grįžti prie „tikrosios" graikų kalbos –­ Atikos dialekto, kuriuo rašė Herodotas, Platonas ir kt. Iš čia ir kilo minėtoji tendencija archaizuoti, dirbtinai naudoti Atikos tarmės ypatybes prestižiniame „aukštosios" kalbos va­riante. Tačiau Naujasis Testamentas buvo parašytas koinė, nes jį rašė ne išsilavinę graikai ar romėnai, o periferijos gyventojai žydai, kuriems graikų kalba buvo kanceliarinė, o ne gimtoji – jie mokėjo ją kaip bendrinę imperijos rytų pakraščio kalbą. Galų gale dėl Šv. Rašto ir Bažnyčios Tėvų įtakos ir vėliau susiklostė tradicija Bažnyčios raštuose ar religinio turinio tekstuose vartoti koinė ar jos pagrindu suformuotą kalbą, o ne senąjį Atikos dialektą, nors kai kurios retorinės antikos figūros išsaugotos ir puoselėtos.

Kaip tikriausiai aišku iš šio minimalistinio punktyro, kultūrai labai svarbu buvo prototipas, sektinas idealas, tradicija. Dvare egzistavo net laiškų kanonas: rinkinys pavyzdinių laiškų, kuriais turėjo būti sekama, kuriant naujus. Todėl dvikalbystė ar net trikalbystė (jei bažnytinę ir bizantinę dvaro kalbas atskirsime) neturėtų stebinti: tai buvo tradicijos dalis. Žinoma, nereikia manyti, kad daugiau nei tūkstantį metų Bizantijos kultūra nesikeitė: ji išgyveno savo pakilimus, nuosmukius, renesansus, islamo, žydų, Vakarų ir kultūros įtakas, religinius debatus ir kovas. Be to, jos paveldas itin svarbus moderniajai Graikijai – ortodoksų tikėjimas yra akivaizdžiausiai matomas ženklas, tačiau mokslininkai Bizantijos pėdsakų randa ir kur kas gilesniuose savimonės, visuomenės sąrangos, o ir literatūros sluoksniuose.

Būtent tradicijos, prototipo nebuvimu aiškinčiau pradžioje žemesnį statusą šnekamąja liaudiška kalba rašytos literatūros, kurią tradiciškai ir vadiname „naująja graikų literatūra". Svarbu pabrėžti, kad ribos tarp aptartų „literatūrų" sutartinės. Naujoji literatūra daug ką perėmė iš liaudies dainų, Bizantijos tekstų, antikos tradicijos, galų gale, ją veikė ir Vakarų tendencijos, ypač italų ir prancūzų. Sakyti, kad naujoji graikų literatūra yra parašyta šnekamąja kalba, irgi netikslu: iš pradžių tai veikiau tam tikri šnekamosios kalbos bruožai –­ laisvesnė sintaksė, liaudies dainų metras, liaudiški posakiai ar formos. Autoritetingiausios graikų literatūros istorijos autorius Linas Politis teigia, kad naujosios graikų literatūros šaknų reikėtų ieškoti liaudies dainose ir vėlyvuosiuose Bizantijos tekstuose, rašytuose po Konstantinopolio žlugimo1. Taigi naujosios graikų literatūros pradžia sutampa su moderniosios Graikijos istorijos pradžia2.

Apskritai daugelis Lietuvoje mano, kad Bizantijos imperija žlugo 1453 m., kai į Konstantinopolį įsiveržė turkai. Tai buvo tik teatro užsklanda: jau 1192 m. kryžiuočiai Kipre įkūrė savo valstybę, o 1204 m. nusiaubė Konstantinopolį ir buvusioje Bizantijos imperijos valstybėje steigė Vakarų krikščionių valstybes. Kai 1261 m. Bizantija atsikūrė, ji atgavo tik mažą dalį savo buvusių žemių. Šie plotai artimiausius du šimtmečius tik mažėjo iki lemiamos 1453 m. apgulties ir visiško žlugimo. Nepaisant to, vėlyvosios Bizantijos dvasinis gyvenimas pasižymi didžiuliu intensyvumu, tekstų buvo rašoma nepaprastai daug ir įvairių3.

Jau pirmųjų kataklizmų metu pasirodo du šnekamosios kalbos ypatybių turintys tekstai, vėliau tapsiantys prototipais kitiems: herojinis epas „Digenis Akritas" ir satyrinės eilės „Prodromika". Žinoma, toliau rašomi bizantiniai tekstai – laiškai, rūmų poezija, kronikos, istorijos ir kt. Vis dėlto po ketvirtojo kryžiaus žygio daug išsilavinusių graikų, bijodami mirties ir plėšimų, išvyko į Vakarus. Kartais teigiama, kad Renesanso idėjas į Italiją atnešė būtent bizantiečiai4. Vėliau, po Konstantinopolio žlugimo, žemyninėje Graikijoje ir Konstantinopolyje (Stambule) kultūrinė padėtis taip suprastėjo, kad literatūros ten, galima sakyti, nebeliko. Graikų kultūros židiniai persikėlė į buvusią periferiją, salas, kurios buvo užimtos Venecijos – Kretą ir Kiprą. Čia kuriama literatūra atitinkamai Kretos ir Kipro dialektais, labiausiai suklestėjusi XVI a., prieš pat šių salų okupaciją. Žinomiausi tekstai –­ „Erotokritas" ir „Kipro kronika" –­ iki šiol yra populiarūs: skaitomi, dainuojami, pagal juos statomi spektakliai. Daugybėje graikiškų meilės eilėraščių iki šiol randame intertekstinių nuorodų į Kretos literatūrą.

XVII–XVIII a. pr. – juodžiausi laikai graikų literatūrai. Osmanų imperija neskyrė dėmesio graikų švietimui, taigi graikiškai rašančiųjų skaičius sumažėjo. Inteligentija susibūrė Konstantinopolio Fanari rajone prie patriarchijos. Iš čia ir Konstantinopolio intelektualų, padariusių didžiausią įtaką nacionalinio išsivadavimo judėjimui ir suformavusių tam tikrą literatūros stilių, pavadinimas – fanarjočiai. Jie stengėsi rašyti archaizuotu kalbos variantu, kūrė gamtos, meilės romantinę lyriką. Dažnai užėmė aukštas pareigas Otomanų imperijoje, todėl galėjo studijuoti Vakarų Europoje, ypač žavėjosi prancūzų Apšvieta.

Kita graikų Apšvietos ir preromantizmo tekstų grupė itin gausi: laiškai, atsišaukimai, tautiškumą skatinančios brošiūros, senųjų tekstų leidimai, vadovėliai. Vargiai galėtume tai laikyti literatūra, veikiau tiktų „raštijos" terminas. Šiuo metu tarp akademikų susidomėjimas XVIII a. literatūra menkas: linkstama tyrinėti arba Bizantiją, arba Kretos ir Kipro „aukso amžių", arba XIX a. pab.–XX a. tekstus.

Kitas kultūros centras – Jonijos salos (Eptanisa), kurios niekada nebuvo okupuotos Otomanų imperijos ir priklausė Venecijai. Čia kultūros padėtis buvo kur kas geresnė, išsilavinimas lengviau prieinamas, nesunkiai leidžiamos graikiškos knygos. Nenuosta­bu, kad du bene žinomiausi XIX a. pr. poetai – dabartinio Graikijos himno autorius Dionisas Solomas ir populiarių klasicistinių odžių autorius Andrėjas Kalvas – buvo kilę iš Jonijos. Zakinte gimė ir vienas svarbiausių XVIII a. pab.–XIX a. pr. Italijos poe­tų Ugo Foscolo, kurio gimtoji kalba buvo graikų5.

Tik nuo sukilimo 1821 m. „Įvadą į naująją graikų literatūrą" pradeda Roderickas Beatonas. Jis teigia, kad literatūra nuo sukilimo iki dabarties sudaro atskirą branduolį, kurį galima tyrinėti neaprašant prieš tai buvusių epochų. Be to, valstybingumas vystosi lygiagrečiai su literatūra: dėl „kalbos klausimo" ar „kalbos kovų" literatūra tampa ir politiniu, ideologiniu, tautiniu klausimu6.

„Kalbos klausimu" įprasta vadinti diskusijas dėl oficialiosios graikų kalbos varianto XVIII a. pab.–XIX a., tačiau diglosija šalyje, kaip matėme, radosi dar prieš Kristų. Būtent fanarjočiai – graikų intelektualai – siekdami išsaugoti antikos tradicijas ir skatinti tautiškumą, gręžėsi į senąją graikų kalbą. Tai buvo svarbi problema: kokia kalba reikia „šviesti tautą"? Vieni siūlė senąją graikų kaip „tikrąją", rafinuotąją kalbą – nepaisant to, kad ja niekas nebekalbėjo. Tuo tarpu kita grupė intelektualų gręžėsi į liaudišką šnekamąją kalbą ir bandė ją paversti bendrine. Jų norminama kalba vadinama demotika, o jie patys – „demotikistais".

Svarbus asmuo šiuose ginčuose –­ Adamandijas Korajis, kuris XVIII a. pab.–XIX a. pr. siūlė rinktis „vidurio kelią" ir šnekamąją kalbą „papuošti" senosios kalbos „tobulumais"7. Jį puolė abi pusės – vieni už tai, kad pagrindu neėmė senosios graikų kalbos, kiti – už kalbos natūralumo žalojimą. Vėliau „koraizmo" pagrindu intelektualai sukūrė dirbtinį kalbos variantą, vadinamąją katarevusą (gr. καθαρός – švarus). Jai būdinga naujosios graikų kalbos sintaksė, tačiau senosios graikų kalbos žodynas ir morfologija. Kadangi katarevusa oficialiai sunorminta niekada nebuvo, kiekvienas rašė tokiu jos variantu, kokiu sugebėjo, kokį jam diktavo išsilavinimas ir aplinka.

Žinoma, kad oficialioji kalba buvo itin svarbi literatams. XIX a. antroje pusėje nusistovėjo tradicija prozą rašyti katarevusa, o poeziją – demotika (nors fanarjočiai ir Atėnų romantizmo mokykla XIX a. pirmoje pusėje rašė poeziją katarevusa). Ši padėtis, kai, pvz., oficialioje situacijoje žuvis vadinama ἰχθύς (ichthis), o šnekamojoje kalboje ψάρι (psari), tęsėsi iki 1976 m. švietimo reformos, kai katarevusos oficialiai atsisakyta ir demotika įvesta visose kalbos vartojimo srityse. Matyt, dėl pačių literatūros kritikų „demotikistinio" nusiteikimo iki šiol akademinėje terpėje daugiau kalbama apie demotika rašytus tekstus, ypač apie poeziją. Archaizuota kalba rašę fanarjočiai ir Atėnų mokykla dabar mažai aptarinėjama, literatūros istorijoje jie paminimi probėgšmais, kaip romantinės gamtos lyrikos kūrėjai.

Pabaiga kitame numeryje

1 Λίνος Πολίτης, „Ιστορία της Νεοελληνικής Λογοτεχνίας", ΣΤ' έκδοση, Αθήνα: Μορφωτικό Ίδρυμα Εθνικής Τραπέζης, 1991, σ. 2.
2 Mario Vitti, „Ιστορία της Νεοελληνικής Λογοτεχνίας", Αθήνα: Εκδόσεις Οδυσσέα, 2003, σ. 11.
3 Žr. Simona Makselienė, „Intelektualinis vėlyvosios Bizantijos gyvenimas", Vilnius : Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007.
4 Jerry Brotton, „Renaissance: A Very Short Introduction", New York: Oxford University Press Ltd., 2006, p. 28.
5 Roderick Beaton, „Εισαγωγή στη Νεότερη Ελληνική Λογοτεχνία", Αθήνα: Εκδόσεις Νεφέλη, 1996, p. 56.
6 Op. cit., p. 9-36.
7 Λίνος Πολίτης, op. cit., p. 100.

Draugai