Emilija Visockaitė. Apie meną mirti

Beveik tuo pačiu metu lietuviškai pasirodė trys knygos apie menininkus, kurių gyvenimai prilygsta, o gal net ir pranoksta kūrybą. Gyveno jie taip, kaip kūrė. Ir mirtis jiems buvo ne miglota ateities nuojauta, bet svarbiausia sudedamoji gyvenimo dalis, banaliai sakant, varomoji jėga. Nors dabar jie sustingę į tipažus, „ikonas", banalybės jų gyvenimuose buvo mažiausiai.

James L. Haley. „Vilkas: Jacko Londono gyvenimai". Iš anglų kalbos vertė Rita Vidugirienė. – Vilnius: „Gimtasis žodis", 2013.

Mano paauglystės dievaičių „reitinge" kapitonas Larsenas iš romano „Jūrų vilkas" prilygo ryškiausioms kino ir muzikos žvaigždėms: dvidešimt septynerių Londono su pasigėrėjimu aprašytas žvėriškos psichinės ir fizinės galios vyras, laukinis intelektualas, gyvenimą suvokiantis kaip negailestingas grumtynes, iš kurių pasitraukia užgesus sielai. Vyriškumo šlovinimas, naivus meilės moteriai vaizdavimas tame pačiame romane, intensyvi draugystė su rašytoju George'u Sterlingu, antrosios (tvirtos, vyriškos) žmonos vadinimas „Mate Woman" (primygtinai verčiamas kaip „Moteris Partnerė", tarsi lyčiai pažymėti nepakaktų galūnės) tapo pagrindu biografams kalbėti apie Londono homoseksualumą. Tačiau bent jau skaitant Haley'o veikalą matyti pritempinėjimas, kaip įrodymu remiantis netgi įrodymų nebuvimu. Bet kuriuo atveju tai tikrai nėra įdomiausia Londono biografijos dalis.

Šios, 2010-aisiais išleistos, knygos koncepcija pasirinkęs Londono (1876–1916) gyvenimo prieštaringumą, pasakojimą Haley's dėsto stebėtinai lengvai ir aiškiai, išsamiai pristatydamas istorinį, socialinį kontekstą. Ekonominis krachas, rasizmas, jokių įstatymų nesaugoma juodadarbė liaudis, dikensiška Anglija suformavo griežtai socialistines rašytojo pažiūras, komunizmo paranojos krečiamoje Amerikoje kėlusias pasipiktinimą ar bent pabrėžtinai ignoruotas.

Londono iškilimas iš žemiausio darbininkų sluoksnio į literatūros aukštumas turbūt yra jo ryškiausias skiriamasis ženklas. Visgi ankstyvas pomėgis skaityti nebuvo visai netikėtas: Jacko tėvai, nusipelnantys atskirų istorijų, –­ šešiskart vedęs garsus astrologas bei isteriška spiritistė, –­ buvo gal ir melodramiški, bet išsilavinę. Viskas būtų susiklostę paprasčiau (ir nebūtinai geriau literatūrai), jei nuo mažumės Jackui nebūtų reikėję sunkiai, už centus dirbti. Kol pasiryžo kasdien parašyti po 1000 žodžių (apie 2,5 Wordo puslapio), jis pabuvo valkata, kroviku, austrių, ruonių piratu ir, žinoma, aukso ieškotoju pragaištingoje Aliaskoje, –­ pirma gyvenimo pusė pranoksta bet kokius nuotykių romanus.

Dar jis buvo griausmingas oratorius, bokso mėgėjas, karo korespondentas Japonijos ir Rusijos kare ir, be abejo, bebaimis jūreivis, pagarsėjęs žaidimais su mirtimi. Žūti turėjo neįtikėtiną daugybę progų, bet mirė iš lėto ir tik tada, kai poreikį rašyti išstūmė pomėgis patogiai ūkininkauti nuosavoje rančoje. Alkoholizmą Haley's teisina (esą gėrė vardan vyriškos draugystės) ir daug dėmesio neskiria. Jam svarbiau poetizuoti menininko pasiryžimą išeiti laiku: „Verčiau būsiu ryškus meteoras, kurio kiekviena dalelytė žėri didingo grožio šviesa, nei būsiu mieguista, vangi amžina planeta" (p. 370). (Knygą užbaigiantys 5 puslapiai niekinių citatų iš Haley'o darbą garbstančių užsienietiškų recenzijų padaro jai meškos paslaugą.)

A. E. Hotchner. „Tėtušis Hemingvėjus: draugo atsiminimai". Iš anglų kalbos vertė Gabija Gerulaitytė. –­ Vilnius: „Gimtasis žodis", 2013.

1948 m. dvidešimt aštuonerių žurnalistas susipažino su dvidešimčia metų vyresniu literatūros meistru ir tapo vienu artimiausių jo draugų. Savo knygos, pirmą kartą išleistos dar 1966 m., tikslą Hotchneris suvokia labai aiškiai: nespekuliuoti, nefantazuoti, tik stebėti ir fiksuoti. Jis nerašo biografijos, neatlieka tyrimo, nebando sugrūsti gyvenimo į akademinį tomą. Didelę dalį užima tiesioginė Hemingway'aus (1899–1961) šneka, pokalbiai telefonu. (Vienintelė iš trijų recenzuojamų knygų ši išleista su nematytomis nuotraukomis iš autoriaus archyvo.) Apie praeitį ir istorines aplinkybes sužinome tiek, kiek „išeina iš kalbos" – Hotchneris Hemingway'aus per daug neklausinėja, nekreipia į vieną ar kitą pusę, tiesiog keliauja su juo kaip draugas su diktofonu. Tad tai nėra knyga, nuo kurios vertėtų pradėti pažintį su Hemingway'umi –­ fragmentiška, emocinga, kupina informacijos spragų (vertėja jų net nebandė užpildyti paaiškinimais, o savarankišką paiešką apsunkino redaktorė, adaptavusi visas pavardes ir net skliaustuose nepateikusi originalių, todėl daugelis tapo sunkiai atpažįstamos arba komiškos, kaip, pavyzdžiui, Marlonas Brandas, jau neminint kitų korektūros klaidų).
Tėtušis (isp. Papa) keliauja po savo mylimiausius miestus (Havaną, Pary­žių, Veneciją, Pamploną) ir po savo paties enciklopedinę atmintį. Lakoniškai piešia draugų, pažįstamų portretus (žymiausių toreadorų, Dietrich, Ingrid Bergman, Joyce'o, Picasso, Gary'o Cooperio, Fitzgeraldo). Ištikimiesiems jis atrodė dosnus, kantrus ir nepajudinamas it uola.

Hotchnerio pastangos likti milžino šešėlyje nueina niekais: Heming­way'us įtraukia jį ir į marlinų žvejybą, ir į žirgų lentynes, ir į bėgimą su buliais. Rašytojas nemėgo teatro, operos, koncertų, parduotuvės ir telefonas jam kėlė panišką baimę. Daug mieliau rinkdavosi bokso varžybas, gaidžių peštynes, medžioklę („velnioniškai daug laiko praleidžiu žudydamas gyvūnus ir žuvis tam, kad nenusižudyčiau pats", p. 162), liūtų tramdymą (laikė 30 kačių), rojų įsivaizdavo kaip koridos areną, o apie literatūrą kalbėdavo beisbolo terminais.

Ir šioje, ir Fridos Kahlo biografijoje svarbi alegria (isp. „džiaugsmas"). Hemingway'aus veržlumas, aistringas mėgavimasis gyvenimu šiandien atrodo kone archajiškas: „Vaike, – atsakė jis, – tau reikia išmokti gerti bet kokiomis aplinkybėmis, net kai į tave nukreipti deginantys žvilgsniai ar skrieja bombos" (p. 137). Tarsi generolas mūšį jis planuodavo kiekvieną dieną: nuo 6 valandos ryto disciplinuotai dirbdavo („sutrukdyti knygą rašančiojo darbą lygiai taip pat blogai, kaip trukdyti kam nors mylėtis savo lovoje", p. 170), o vakarais švęsdavo gyvenimą su geriausiu šampanu.

Ligos, traumos jam tebuvo varžybos, smagi kova su buliumi. Fizinį skausmą gerbė kaip mokslininkas savo laboratoriją, tad savižudybės priežastimi tapusi maniakinė depresija atrodo kaip likimo ironija – niekas kitas jo nebūtų pribaigęs. Visoje knygoje ryškinęs mirties ženklus, paskutinius metus Hotchneris aprašo itin detaliai: pakrinka Hemingway'aus rašysena, jis pradeda nepasitikėti savimi, o paskui ir visais aplinkiniais, paranojiškai slapstosi nuo esą jį persekiojančio FTB. Po elektros šoko seansų nuolat bando nusižudyti –­ nes nieko nebeatsimena ir nebegali rašyti. Gyventi ramų pensininko gyvenimą jam buvo ne variantas: „Ko reikia vyrui? Geros sveikatos. Produktyvaus darbo. Galimybės valgyti ir gerti su kompanija draugų. Linksmintis lovoje. Viso šito netekau. Supranti, velniai griebtų?" (p. 330)

Hayden Herrera. „Frida: Fridos Kahlo biografija". Iš anglų kalbos vertė Goda Sodeikaitė. – Kaunas: „Kitos knygos", 2013.

Iliustracijų beveik nepasigedau – ir Fridos paveikslai, ir pagal šią 1983 m. pasirodžiusią biografiją sukurtas filmas stovi prieš akis. Vizualumo trūkumą kompensavo ir taktilika – nuos­tabus minimalistinis viršelis (dailininkė S. Chlebinskaitė) ir šilkinio švelnumo popierius.

Solidus, akademiškas veikalas (kur kas kruopščiau suredaguotas nei du anksčiau recenzuotieji) neprailgsta ir neapsunksta tik dėl pačios neįtikėtinos Fridos (1907–1954). Autorė išsamiai aprašo moderniosios Meksikos istoriją: naujas švietimo ministras, teisininkas ir filosofas, pradėjo raštingumo kampaniją, steigė bibliotekas, meno mokyklas, įsakė įperkamai išleisti klasikos kūrinius, skatino meną, šlovinantį šalies istoriją ir kultūrą. Frida buvo viena pirmųjų mergaičių Nacionalinėje gimnazijoje, kur ne tik pagarsėjo kaip nesuvaldoma chuliganė, bet ir laisvalaikiu skaitė Hegelį, Kantą bei Marxą.

Moters emancipacija, savivoka, savarankiškumas yra kita ryški tema. Į vieną suaugę antakiai, nežymūs ūsiukai, juodas humoras, atviras seksualumas, įspūdingi tautiniai drabužiai („barbariškumo ir elegancijos derinys") ją pavertė vyriško, smarkaus moteriškumo ikona. Ištekėjusi už dvidešimčia metų vyresnio Diego Riveros, vieno garsiausių Meksikos menininkų, Frida prisiėmė namų tvarkytojos, vyro rėmėjos ir globėjos vaidmenį. Tapė priešokiais, tingėdama, ir tik Diego, vertinusio protingas, nepriklausomas moteris, skatinama antroje trumpo gyvenimo pusėje pradėjo intensyviau kurti.

Bandymai ją sieti su siurrealizmo judėjimu, pažintys su JAV bei Paryžiaus menininkais tik išryškino Fridos savitumą: „Jie tokie velniškai „intelektualūs" ir perpuvę, kad nebegaliu jų pakęsti. To tikrai per daug mano būdui. Verčiau sėdėsiu ant žemės Tolukos turguje ir pardavinėsiu tortilijas, negu turėsiu ką nors bendra su tom „meniškom" Paryžiaus kalėm. Valandų valandas jie sėdi „kavinėse", šildo savo brangias sėdynes ir be perstojo kalba apie „kultūrą", „meną", „revoliuciją" ir taip toliau, ir taip toliau, mano esą pasaulio viešpačiai, pliauškia visiškas nesąmones ir teršia orą gausybe teorijų, kurios niekada nepasitvirtina. O rytą jų namuose nėra ko valgyti, nes nė vienas nedirba, jie gyvena kaip parazitai išlaikomi tunto turtingų kalių, kurios žavisi „menininkų genijumi" (p. 245).

Laiškai dokumentuoja legenda tapusį Fridos temperamentą, sarkazmą, įprotį nešvankiai keiktis ir dėmesio troškimą. Gausybę ašaromis nulaistytų laiškų išsaugojo ir jos pirmoji meilė Alejandro, ir kiti mylėti vyrai. Tiesmuka, fontanu trykštanti meilės raiška lietuviui gali pasirodyti stačiai neįtikima ir drauge – meno kūrinys: „jei neturi man ką pasakyti, atsiųsk 2 tuščius lapus arba parašyk tą patį 50 kartų" (p. 47), „myliu tave labiau nei save ir tu, nors galbūt nemyli manęs tiek pat, vis tiek kaip nors myli" (p. 187).

Nepaisant romanų su vyrais ir moterimis, Frida visą gyvenimą praleido su Diego ar šalia jo, bičiuliavosi su jo meilužėmis, palaikė jo kovą už komunizmą, trapi ir ligota, rūpinosi šituo Rabelais milžinu kaip motina: „Galbūt jie tikisi, kad aš „dejuosiu", jog „tikra kančia" gyventi su tokiu žmogumi kaip Diego. Bet aš nemanau, kad upės krantai kenčia, leisdami vandeniui tekėti" (p. 360).

Po kraupios avarijos aštuoniolikmetė Frida buvo „surinkta iš gabalėlių", visą likusį gyvenimą ištvėrė kaip atvira žaizda – ir emociškai, ir fiziškai. Kaip ir Hemingway'aus, jos alegria kilo iš grumtynių su mirtimi (gal iš niekur kitur ji ir negali kilti). Invalidumas buvo esminė jos savivokos dalis, su pasimėgavimu ji demonstruodavo savo irstantį kūną ir ligoninę pavertė fiesta: „Su savo naujuoju kaulu, – sušuko ji, –­ jaučiuosi taip, kad galėčiau kulkomis prasiskinti kelią iš ligoninės ir pati pradėti revoliuciją" (p. 379).

Draugai