Ramunė Brundzaitė. „Raganos“ gurkšnojimas iš kaklelio

Apie literatūrinius saitus tarp Baltijos italų ir šiaip italų pastaraisiais mėnesiais

„Apie italų ir lietuvių ryšius galima kalbėti ilgai", – taip dažniausiai prasideda Lietuvoje vykstantys su Italija susiję renginiai. Gegužės vidury­je kalbėta net tris dienas – Valdovų rūmuose vyko tarptautinė mokslinė konferencija „LIETUVA–ITALIJA: šimtmečių ryšiai". Pranešimų temos vingiavo nuo Gintaro kelio iki Eimunto Nekrošiaus, nuo lietuvių kilmės iš romėnų legendos iki Antakalnio klebono susirašinėjimo su Romos vienuolynu.

„Strega“ premijos nugalėtojas Francesco Piccolo. Daniele’s La Malfos nuotrauka

Po poros dienų kalbėta apie literatūrą: gegužės 19 d. Italų kultūros institute pristatyta literatūrinė Acerbi premija. Premija įsteigta 1993 metais, siekiant pasaulyje garsinti Mantujos provincijos ir joje esančio Kastel Gofredo miestelio vardą. („O kur vyko premijos įteikimas?" –­ klausiau per kitą italų ir lietuvių renginį šalia atsisėdusios Lauros Sintijos Černiauskaitės. „Mažame Kastel Gofredo miestelyje, kuris žymus tuo, kad jame gimė keliautojas ir rašytojas Ačerbis. Salės ekrane rodė besikeičiančius balsavimų rezultatus, jautėmės kaip kokiame realybės šou.") Miestelis anksčiau labiausiai garsėjo kojinių pramone, net buvo pramintas „kojinių miestu". Jame gyvena dvylika su puse tūkstančių žmonių. Už premijai pateiktus kūrinius kasmet balsuoja ne tik ekspertai, bet ir 230 atrinktų skaitytojų iš vietinių bibliotekų.

Giuseppe Acerbi, kurio pavardė pasirinkta premijos pavadinimui, gyveno XVIII–XIX amžiuje. Apkeliavęs Europą, pasiekęs šiauriausią Europos tašką, savo keliones jis aprašė knygose. Tad ir premija susijusi ne tik su literatūra, bet ir siekiu pažinti kitus kraštus ir jų kultūrą. Kiekvienais metais premijai pristatomi vis kitos šalies autoriai. Šiemet dėl premijos rungiasi kinai, o 2013-aisiais – lietuviai. Grožinės literatūros kategorijoje buvo pristatytos į italų kalbą išverstos Lauros Sintijos Černiauskaitės, Sigito Parulskio ir Icchoko Mero knygos. Nugalėjo I. Mero romanas „Lygiosios trunka akimirką", už eseistiką buvo apdovanotas Leonidas Donskis, o už literatūrą vaikams – Kęstutis Kasparavičius.

Tą pačią dieną, kai italai pristatydami Acerbi premiją vaišino tradiciniais Mantujos produktais, Lietuvos rašytojų sąjungoje buvo sutiktas „Poe­zijos pavasario" almanachas. Almanache spausdinami vieno žymiausių šiuolaikinių italų poetų Valerio Magrelli eilėraščiai. Poetas, deja, susirgo ir į festivalį neatvyko. Pirmąjį poezijos rinkinį, „Ora serrata retinae" (lotyniškai – „Dantytasis tinklainės kraštelis"), V. Magrelli išleido būdamas 23-ejų, 1980-aisiais. Kitas italų poetas, režisierius Nico Naldini pasakoja knygelę gavęs dovanų iš Federico Fellinio. „Keista, nes Fellinis per daug nemėgo poezijos. Jį patraukė pavadinimas. Atradęs Magrellio knygą Federikas iškart buvo jos užvaldytas." Rinkinio pavadinimas – tikslus moks­linis terminas – patraukė ir V. Magrellio okulisto dėmesį: „Nežinojau, kad mes kolegos". V. Magrellis dėsto prancūzų literatūrą universitete, yra patyręs vertėjas. Jo poezija savireflektyvi, kalbanti apie rašymą. Kūrybos procesą autorius laiko artimu vertimui („rašyti tartum versti tai, / kas jau užrašyta kita kalba").

Į Poetinį Druskininkų rudenį (PDR) šiemet ketina atvykti Claudio Pozzani iš Genujos (jis ir Tarptautinio Genujos poezijos festivalio organizatorius), PDR'e jau lankęsis 2005-aisiais. C. Pozzani spauda tąsyk minėjo kaip „temperamentingąjį italą" ir „skaitymus triumfališkai baigusį artistiškąjį moterų širdžių kerėtoją". Poetas ne šiaip skaito savo eiles, bet kuria poe­tinius performansus (viename vaizdo įraše internete eilėraštį jis išdainuoja daužydamas kumščiu sau į krūtinę, panašiai kaip Matthew McConaughey'o personažas filme „Volstryto vilkas").

Birželį Lietuvos rašytojų sąjungoje pristatyta svarbiausia Italijoje literatūrinė premija „Strega", skiriama už geriausią metų knygą. Į Lietuvą atvyko keturi finalininkai (su penktąja buvo susisiekta per „Skype"), o salę Sirvydo gatvėje triukšmingai užtvindė Vilniaus italai. Užduotį pristatyti nepažįstamus autorius (ir lapelius su informacija) gavę lietuvių rašytojai atrodė truputį sutrikę, tad stengdamiesi tokie neatrodyti, pasakojo apie savo ryšius su Italija. Alvydas Šlepikas sakėsi kaip tik skaitąs Umberto Eco „Prahos kapines". Taip pat guodėsi pastatęs už italų pergalę Pasaulio futbolo čempionate ir pralaimėjęs butelį. Kornelijus Platelis pasakojo ką tik grįžęs iš poezijos festivalio Genujoje. Tik Renata Šerelytė sugalvojo daugiau dėmesio atkreipti į pačią autorę, vienintelę finalo moterį, iš ekrano žvelgiančią Antonelą Cilento, klausdama, kokie šalia jos tupinčių katinų vardai, ir girdama knygą „Lizarijus arba Begalinis moterų malonumas" („Lisario o il piacere infinito delle donne"). Romano veiksmas vyksta XVII a. Neapolyje. Kurčia mergina Lizarijus (taip vyriškai vadinama Belizarija, kuri savo tikrą vardą galės naudoti tik po vestuvių) slapta skaito Servantesą ir rašo laiškus Mergelei Marijai. Kai negali pasipriešinti suaugusiesiems, ji užmiega. Taip nutinka ir tėvams ją bandant ištekinti. Keliems mėnesiams įmigusią merginą apsiima gydyti daktaras Iguelmanas, vėliau tampantis Lizarijaus vyru. Ne visai padorūs gydymo būdai pažadina miegančioje merginoje glūdintį seksualumą, su kuriuo susijusios jos baimės ir ligos, ir padeda atrasti begalinį moterų malonumą.

Kitas Vilniuje apsilankęs finalininkas Giuseppe Catozzella laimėjo „Strega" jaunimo premiją, kurios nugalėtoją rinko keturi šimtai italų vaikinų ir merginų nuo 16 iki 18 metų. Knyga „Nesakyk, kad bijai" („Non dirmi che hai paura") pasakoja apie merginą iš Somalio, trokštančią tapti profesionalia bėgike. Samija, būdama vos septyniolikos, dalyvauja Pekino olimpiadoje ir, nors atbėga paskutinė, savo pavyzdžiu įkvepia tūkstančius musulmonų moterų visame pasaulyje. Tačiau tikroji merginos svajonė – laimėti. Ji ruošiasi Olimpinėms varžyboms Londone, bet sudėtinga politinė situacija Somalyje ir draugo išdavystė neleidžia Samijai išvykti. Mergina nusprendžia 8000 kilometrų įveikti pėsčiomis.

Rašytojas Antonio Scurati premijai „Strega" nominuotas antrą kartą ir antrą kartą lieka antras. Jo knygos „Neištikimas tėvas" („Il padre infedele") pasakotojas – prabangiuose, vartotojiškumą šlovinančiuose vakarėliuose besisukiojantis keturiasdešimtmetis Milano restorano šefas, išgyvenantis santuokos ir tapatybės krizę. Romanas kalba apie šiuolaikinių keturiasdešimtmečių italų, vėlai tampančių tėvais ir išgyvenančių egzistencinę postpostmodernaus žmogaus vienatvę, kartą.

Vakaras Vilniuje buvo paskutinis viešas „Stregos" finalininkų pasirodymas prieš didžiąją ceremoniją liepos 3-iąją Romoje, viloje „Giulia", kur paskelbtas nugalėtojas. „Buonasera", –­ sveikinasi tiesioginės kanalo RAI3 laidos vedėjas. „Kaip ir kiekvieną pirmąjį liepos ketvirtadienį nuo 1947-ųjų, čia vyksta kova. Kova tarp leidėjų, rašytojų, talentų, neatskiriama nuo šlovės ir trupučio tuštybės."

„Kaip sekasi?" – klausia laidos vedėjas, kalbindamas vieną finalininkų Francesco Pecoraro. „Rodos, esu trečias", – nesmagiai sako rašytojas. „Bet vis dėlto, patekimas į „Strega" premijos finalą – patirtis, kuri pakeičia gyvenimą", – entuziazmu plūsta vedėjas. „Nemanau, – nesutinka autorius, – na, gal mėnesiui ir pakeičia". F. Pecoraro knygos „Gyvenimas taikos metu" („La vita in tempo di pace") veiksmas prasideda 2015-aisiais. Piktas, nusivylęs inžinierius dirba slaptame projekte, siekiančiame išsaugoti dėl užterštumo mirštančią Raudonąją jūrą, ir prisimena, kokia buvo ir kaip keitėsi Italija per 69-erius jo nugyventus taikos metus. Beje, šiai knygai savo balsą skyrė Italų kultūros centras Vilniuje.

„Strega" apdovanojimą yra nuraškę tokie autoriai, kaip Alberto Moravia, Umberto Eco, Dino Buzzati, Niccolò Ammaniti. Nors pati premija nėra didelė (5000 eurų), tačiau pergalė finansiškai svarbi: po jos gerokai šokteli knygos pardavimai, su užsienio leidyklomis pasirašomi kontraktai dėl vertimų. Šiemet laimėjęs Francesco Piccolo romanas „Noras būti tokiam, kaip visi" („Il desiderio di essere come tutti") laikytas ryškiu lyderiu. Dar prieš paskelbiant rezultatus nupirkta 42 000 knygos egzemp­liorių (kitų autorių: G. Catozzellos –­ 20 000, A. Scurati – 8200, F. Pecoraro – 4500 ir A. Cilento – 3800). Kairiųjų pažiūrų rašytojo romanas remiasi autobiografija. 1974-aisiais devynmetis Frančeskas, stebėdamas, kaip Pasaulio futbolo čempionate Rytų Vokietija įmuša įvartį Vakarų Vokietijai, nusprendžia tapti komunistu, kovoti už vargingiausiuosius, marginalus, atstumtuosius. Tačiau vaikino tėvas nenustoja kartoti, kad koks gi jis komunistas su tėčio mašina, o studijų draugai kairieji sako, kad kai prasidės revoliucija, tokie buržua, kaip jis, dings pirmieji. Pasitelkdamas švelnų humorą autorius pasakoja apie politinį šalies gyvenimą, Italijos komunistų partiją, Berluskonio valdymo dvidešimtmetį ir apie norą pritapti, pasijusti visa ko dalimi, kartu neprarandant savęs.

Premijos „Strega" apdovanojimo iškilmės primena politinių rinkimų naktį, tik čia viskas vyksta elegantiškiau, dolce vita stiliumi. Istorinė vila „Giulia", vyną gurkšnojantys ir aršiai prie stalelių diskutuojantys kultūros žmonės, padavėjai su frakais, du tūkstančiai sėdimų vietų ir dar daugiau stovimų. Kas keliasdešimt minučių skelbiami ir ant istorinės lentos užrašomi balsavimo rezultatai. Prie lentos, priekyje, sėdi balsų skaičiavimo komisija, vienas jos narių nuolat papsi cigarą. „Strega" laimėtojas išrenkamas kelių šimtų literatūrai nusipelniusių asmenybių (dauguma jų sėdi prie staliukų ir balsuoja vakaro metu), 60 atrinktų bibliotekų skaitytojų ir 15 kolektyvinių balsų, skiriamų italų kultūros centrų užsienyje.

Premijos pavadinimas (ital. strega –­­ ragana) kilo nuo žolelių trauktinės „Strega", kuris renginį remia iki šiol. Laureatas dovanų tradiciškai gauna „Stregos" butelį, iš kurio blyksint fotografams turi tuoj pat ir išgerti (į galvą lenda mintis apie tai, ką tokiu atveju darytų nebegeriantys lietuvių rašytojai). Tiesiai iš kaklelio begurkšnojančio rašytojo vaizdu tiesioginė transliacija ir baigiasi. F. Piccolo dabar laukia literatūrinių renginių maratonas, o besidominčiųjų itališkais renginiais Vilniuje – atostogos (tikėtina, su knyga).