John Williams. „Stouneris“. Iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – V.: „Baltos lankos“, 2016.

Daugumoje „Stounerio“ recenzijų užsienio spaudoje svarstoma, kodėl tokia puiki knyga netapo amerikiečių literatūros klasika (tiksliau tapo, bet liko mažai kam žinoma), tačiau įvykių atpasakojimas, knygos priskyrimas akademinio romano žanrui ar literatūrai apie literatūrą vargiai čia padės. Galbūt tokia ir yra knygos nepopuliarumo priežastis: ją sunku skambiai apibūdinti, kategorizuoti, sučiuopti jos esmę. Joje nepasakojama išskirtinė istorija, bet kartu ji yra apie viską, kas svarbiausia; stilius labai paprastas, bet ir nepaprastai rafinuotas, nušlifuotas, tobulas; ji lyg ir labai kukli, bet kartu ambicinga, plataus užmojo, užtikrinta savo verte; ji lyg ir yra apie literatūrą, kita vertus, ji kuo aiškiausiai yra apie gyvenimą.

Skaitytojas čia iškart pasiges: ypatingo herojaus, siužetinės intrigos, apskritai –­ siužeto įprastine prasme (užuo­mazga, augimas, kulminacija, atomazga), moralo. Knygos struktūra „elementari“ –­ biografija nuo gimimo iki mirties. O „intriga“ ta, kad pagrindinis veikėjas nelabai ką domino būdamas gyvas ir buvo pamirštas po mirties.

Galima „Stounerį“ skaityti kaip pasakojimą apie meilę literatūrai (taip skaito dauguma užsienio kritikų). Viljamas Stouneris yra dėstytojas, veltui besistengiantis žodžiais išreikšti jausmus, kuriuos jam kelia literatūra. O štai autorius (kaip ir jo personažas, dėstęs literatūrą Misūryje) sugeba mintį perteikti kuo paprasčiausiais žodžiais. Nepasakytum, jog tekstas kupinas ypatingų metaforų ar valdomas ypatingo ritmo. Stiliaus eleganciją čia sukuria, pirmiausia, mikroskopiškai atidus žvilgsnis į herojaus vidinio pasaulio niuansus ir negailestingas bet kokio žodinio balasto išmetimas.

Pirmąkart išgirdęs atviriau prabylant savo būsimą žmoną Stouneris „pažiūrėjo į ją su nuostaba, kuri niekaip neatsispindėjo jo veide“ (p. 66). O po daugelio metų iš tiesų įsimylėjęs (ne žmoną), nesusigaudo mylimosios jausmuose, o ir savo paties jausmus („Apniktas liūdesio, kurio mastas jį nustebino“, p. 225) stebi iš šalies, nepasitikėdamas, nesureikšmindamas.

Bemokslių valstiečių šeimoje gimusio Stounerio savimonė formuojasi lėtai, net senatvėje jis pripažįsta, kad jo savivokos gebėjimai gana silpni. Tačiau jos užtenka suvokti savo kitoniškumui –­ ir nuo tėvų, ir nuo neva civilizuotos, kultūringos universiteto bend­ruomenės. Universiteto užduotis jis atlikdavo taip pat kaip ir ūkio –­­ kruopščiai, sąžiningai, nejausdamas nei malonumo, nei kančios (p. 14), – jo tiesumas, prigimtinė moralė suktuose koridoriuose rodosi lyg anachronizmas.

Stouneris lieka kitas ne tik išoriniame pasaulyje, bet ir savame kailyje. Amžinai nejauku ir jam, ir skaitytojui, kuriam nori nenori darosi baisiai gaila šito doro žmogaus. Keliskart – Stouneriui susidūrus su didžiaisiais gyvenimo priešininkais (žmona ir kolega dėstytoju) – tas gailestis perauga į nepakeliamą apmaudą dėl pasaulio neteisybės.

Neįprastai stiprius jausmus kelia ir ilga Stounerio mirties artėjimo scena ar gal tiksliau ramybė, su kuria jis tos mirties laukia. Tapatintis su juo ne itin norisi: tai eilinis žmogus, be pasipiktinimo priėmęs gausybę ištikusių negandų, kantriai ištvėręs gyvenimą ir nesitikėjęs nieko daugiau. Žmogus, kurio nebuvo. Ir kartu žmogus, kuris yra visi žmonės. Stouneris yra baimė gyvenime niekuo netapti, nieko reikšmingo nenuveikti, nepatirti tikros meilės, netekti artimiausių žmonių, nerasti savo vietos, būti užmirštam. Ir kartu jis yra viltis, kad gyvenimas vis tiek yra vertas gyventi. Kad ir dėl tokių knygų kaip ši.

Emilija Visockaitė

 

*

Geriau vėliau negu niekada – prancūzų rašytojai Annai Gavaldai išvertus, Johno Williamso „Stouneris“ 2013 m. netikėtai tapo bestseleriu Europoje. Maždaug kas dešimtmetį tokie kaip aš mėgina tą patį padaryti JAV parašydami aukštinantį straipsnį apie šį nuostabų, bet deramai neįvertintą amerikiečių romaną. Ir vis tiek jis lieka neatrastas savoje šalyje, garbinamas tik literatūros žinovų, o jo autorius Williamsas nurašytas į nepavydėtinai kilnią kategoriją kartu su Richardu Yatesu ir Jamesu Salteriu – kaip rašytojų rašytojas.

„Stouneris“ – neabejotinai puiki knyga, bet suprantu, kodėl ji nėra mylima gimtojoje šalyje. Ją net galima pavadinti „antiGetsbiu“. Nujaučiu, jog „Getsbis“ tapo klasika todėl, kad, nepaisant apgaulingų jo iliuzijų ir liūdnos pabaigos, visi paslapčia laikome Getsbį labai kietu. Amerikiečiams jis neatrodo antiherojus ar tragiška figūra – panašiai kaip charizmatiški gangsteriai neatrodo niekšai. „Getsbis“ yra sėkmės istorija: jis turi krūvas pinigų, atrodo kaip kino žvaigždė, rengia grandiozinius vakarėlius ir net gauna savo svajonių merginą, tegu ir trumpam.

„Stounerio“ protagonistas – neįspūdingas, sunkiai dirbantis akademikas, nelaimingai vedęs, atplėštas nuo savo vaiko, nusikamavęs karjeros akligatvyje ir galiausiai užmirštas: žodžiu, visiška nesėkmė. Knygos veiksmas vyksta ne svajonių mieste, o pilkoje Misūrio valstijoje. Tai neva akademinis romanas – žanras, suprantama, dominantis tik pačius akademikus. Jo vertybės atrodo senamadiškos, prieškarinės (tai turbūt viena iš priežasčių, kodėl pasakojimas plėtojamas pora dešimtmečių anksčiau, nei romanas parašytas), didžiausia gyvenimo dorybe ir atpildu laikomas sąžiningas darbas. O ir pati proza, lyginant su Fitzgeraldo energingu art-nouveau lyrizmu, – asketiška, santūri ir preciziška; jos rafinuotumas ne taip rėžia akį lyg nupoliruoto medžio spindesys; jos struktūra tobula lyg tų namų, kokių dabar niekas nebemoka pastatyti.

„Stouneris“ pradedamas trumpu prologu, glaustai, nekrologine maniera nusakančiu nemylėto anglų literatūros docento provincijos universitete gyvenimą ir mirtį. Minima, kad vienintelis likęs jo egzistencijos įrodymas yra viduramžių rankraštis, jo vardu kolegų padovanotas bibliotekai. Prologas baigiamas taip: Netyčia užėjęs tą pavardę, atsitiktinis studentas galbūt tingiai pasvarstys, kas gi buvo tas Viljamas Stouneris, bet vargiai jo smalsumas sieks bent kiek toliau. O Stounerio kolegos, ne itin jį gerbę, kai buvo gyvas, dabar retai kada jį beprisimena; vyresniesiems jo pavardė skamba kaip priminimas, kad visų jų laukia vienoda pabaiga, jaunesniesiems ji – vien tik garsas, nieko nesakantis apie praeitį, neprimenantis jokio žmogaus, į kurį jie galėtų lygiuotis kaip į asmenybę arba dėstytoją (p. 7).

Tiesiai šviesiai sakant, gerokai apmaudu. Tokia nepretenzinga, bet rizikinga įžanga sugriauna įtempto pasakojimo lūkesčius, paneigia bet kokią katarsinės tragedijos galimybę. Williamsas verčia mus nuogąstauti: tai apie ką šita knyga? Jo prisiimtas iššūkis – pabrėžtinis temos kuklumas: kaip Updike’o „Triušio“ tetralogija, tai tebus – nei daugiau, nei mažiau – gyvenimo istorija. Bet net tose pirmosiose pastraipose esama nepamaiviško užtikrintumo, lyg virtuozo švelniai sugrotos pirmosios natos ar atsainūs pirmieji menininko gestai, įspėjantys, kad susidūrėme ne šiaip su puikiu rašytoju, bet su kai kuo daugiau – autoriumi, kuris išmano gyvenimą, gal netgi jį supranta. Tą patį jaučiu skaitydamas Jamesą Salterį: išmintį. O išmintis, žinoma, visada nemadinga.

Nepaisant prozos skaidrumo, „Stounerio“ lengvai neperskaitysi: tekstas ne tirštas ar painus, bet skausmingas. Buvau knygą metams ar dvejiem metęs, kai maždaug viduryje Stounerio žmona Edita ėmėsi tyčinio, bet ne visai sąmoningo sumanymo atitolinti jį nuo dukters – vienintelio žmogaus, kurį jis iš tiesų mylėjo. Vėliau, jau netekęs ryšio su dukra, Stouneris patiria tikrą meilę su jauna, intelektualia studente – ir vėl priešas pasistengia jo laimę sugriauti. Williamsas įsigudrina iš savo herojaus atimti bet kokį džiaugsmą – santuoką, dukrą, mylimąją, net pašaukimą. Ir visa tai rodosi taip slegiančiai neišvengiama lyg gniuždanti Euripido dievų užgaida.

Antagonistai yra problemiškiausias romano aspektas: šiais įrankiais pasaulis gniuždo ir dusina viską, ką tik Viljamas Stouneris pamilsta. Du iš jų yra luoši: vienas, Holis Lomaksas, Stounerio kolega ir priešas, – kuprotas, o kito, Čarlzo Volkerio, Lomakso protežė, nesveikos ranka ir koja. Toks blogio žymėjimas XXI a. skaitytojui gali pasirodyti nesubtilus, jau nekalbant apie politinį nekorektiškumą, primenantį stebuklines pasakas ar „Diką Treisį“*. Bet kitaip nei melodramų piktadariai, šie personažai iš tiesų gyvi. (...)

Ir Lomaksui, ir Stouneriui pašaukimą atskleidė toks pats apreiškimas, kai „žodžiai padėjo patirti tam tikrą virsmą, praregėjimą, kurio neišreikši jokiais žodžiais“ (p. 118). (Beje, ši gudrybė naudojama ir pačiame romane: tomis nepaprastomis akimirkomis pašiurpsta rankos, nors negalėtum įvardyti kodėl, ir tamsią žiemos naktį pro kabineto langą blyksteli amžinybė.) (...)

Gali būti, kad „Stouneris“ pasmerktas būti skaitomas vien kritikų, akademikų ir rašytojų, nes jo centre – būtent juos kamuojantis fetišas: Literatūros, kalbos meilę, meilę proto ir širdies paslapčių, pasireiškiančių tiksliomis, keistomis ir netikėtomis raidžių ir žodžių kombinacijomis, išspausdintomis pačiais juodžiausiais ir šalčiausiais dažais (p. 134).

Vaikystėje Lomaksą sukrėtęs literatūros atradimas pavadinamas „tam tikru virsmu“ (angl. conversion – virsmas, atsivertimas), o universitetas lyginamas su vienuolynu, prieglobsčiu tiems, kurie netinka gyventi pasaulyje. Bet netikti – nieko bloga, nes tasai pasaulis anapus universiteto yra kvailas ir žiaurus (nugirstame tik tolimus pasaulinių karų ir Depresijos aidus).

Išoriškai dramatiškiausiame epizode Viljamas Stouneris, atsisakęs parašyti teigiamą pažymį nesąžiningam Volkeriui, sako, kad tai jis pats ir į jį panašūs yra tikrieji luošiai, įkalinti saugiame Akademijos prieglobstyje, o Volkeris –­ pasaulio įsikūnijimas, elementarų savos srities neišmanymą dangstantis įmantria retorika, žodžiu, niekdarys. Jis yra ryškesnis kontrastas Stouneriui nei Lomaksas, ne priešininkas, o apsimetėlis. Pats parašęs knygą Stouneris, „pagalvojęs apie jos autorystę, visada nustebdavo, ir negalėdavo patikėti, kad išdrįso ją išleisti ir prisiimti tokią atsakomybę“ (p. 122). Literatūra yra tikroji „Stounerio“ religija, būtent ji atperka Stounerio gyvenimą.

(...) Paskutinėmis gyvenimo sekundėmis Stouneris nuo stalelio paima savo knygą – nutrintą traktatą apie lotyniškosios poezijos įtaką viduramžių lyrikai –­ ir liesdamas jos puslapius pajunta, kaip užlieja „gerai pažįstamas jaudulys, dabar toks panašus į siaubą“ (p. 327). Šitą pagarbią baimę Stouneris pirmąkart patyrė pradėjęs studijuoti anglų literatūrą ir sujaudintas Šekspyro 73-iojo soneto ramybės: Įkypa šviesa krito pro langą ant jo studijų draugų veidų taip, jog atrodė, kad spinduliai sklinda iš jų vidaus ir atsitrenkia į dumsą; vienas studentas sumirksėjo, ant jo skruosto, kurio apačia buvo nutvieksta saulės, krito plonytis šešėlis (p. 19). Stouneris pažvelgia į savo keistas žemdirbio rankas ir pamato jas naujai – keistas ir nuostabias.

Dabar, mirties patale, grabaliojant knygos, Stounerį darkart sujaudina stebuklingas jo pirštų veikimas – abu kartus Williamsas rašo „stebėjosi“ (angl. marvel – stebuklas) – lyg Žodis būtų suteikęs kūnui dvasią. Pabaigoje vėl „pro langą įspindęs saulės spindulys nutvieskė puslapį, ir jis nematė, kas jame parašyta“ (p. 327). Taigi nepaisydamas juvelyrinio savo paties prozos grožio autorius teigia, kad žodžiai nesvarbūs: literatūra, kaip ir pats Stouneris, tėra netobulas tos pro langą krintančios šviesos atspindys.

Dalis „Stounerio“ didybės yra tai, kad jame matomas visas gyvenimas, toks, koks yra, be iliuzijų, tačiau ir be nevilties. Stouneris galiausiai suvokia tai, ko ieškojo, radęs universitete: pras­mė yra ne pačios knygos, o jų studijavimas ir meilė joms, ne miglotas akademinis Gralis, o jo siekis. Jis neiššvaistė gyvenimo vidutiniškumui ir tamsumui, neišskirtinė jo karjera buvo ne priverstinis darbas, o atsidavimo aktas. Jis buvo literatūros dvasininkas, ką tik galėjęs, viską paaukojęs šiai meilei. Knygos išvada – nežinau, raminanti ar gąsdinanti – yra ta, kad nieko geresnio gyvenime ir nėra. Jam buvo nesvarbu, kad ta knyga jau pamiršta ir niekam nereikalinga; jam visada atrodė kone banalu svarstyti apie jos vertę (p. 326), – tai lyg paties romano epitafija. Romaną užbaigia vaizdas, kai knyga iš negyvų pirštų išslysta į tylą.

Richardo Yateso romanas „Revolutionary Road“ – panašiai aukštinamas ir panašiai mažai skaitomas – sulaukė pavėluoto populiarumo, kai buvo perleistas pasirodžius Samo Mendeso ekranizacijai („Nerimo dienos“, 2008). Sunku įsivaizduoti sėkmingą filmą, pastatytą pagal „Stounerį“, nes jis pasakoja apie nesutapimą tarp išorinio gyvenimo – menko ar gėdingo, juokingo ar niekam nereikalingo – ir vidinio gyvenimo, persisunkusio meile ir prasme. Esama žmonijos karų, pralaimėjimų ir pergalių, kurie nėra karai tiesiogine to žodžio reikšme ir nebūna atspindėti istorijos metraščiuose (p. 47), – sako Stounerio mokytojas Arčeris Slounas, atskleidęs jam literatūros galią. Romanas pats įkūnija vertybes, kurias aukština ir kurios jį, kaip ir pagrindinį herojų, nustumia į amžiną šešėlį. Bet nei ši knyga, nei profesorius Viljamas Stouneris nesiekia laimėti populiarumo konkursų. Jie spindi iš vidaus.

 

Tim Kreider

Iš anglų kalbos vertė E. V.

„The New Yorker“, 2013-10-20

* Amerikiečių popkultūros herojus policijos detektyvas ir pagal komiksą pastatytas veiksmo filmas (1990).