Winterson J. APELSINAI – NE VIENINTELIAI VAISIAI. Romanas. Iš anglų k. vertė Marius Burokas. – Kaunas: Kitos knygos, 2013.
Visų žmonių gyvenime yra esminį poveikį padariusių knygų – laiku pakliuvusių į rankas ir atvėrusių svarbų žinojimą. 2011 m. išleistoje autobiografijoje „Kam būti laiminga, jei gali būti normali" Jeanette Winterson pasakoja istoriją apie tai, kaip būdama šešiolikos išgyveno didžiausią gyvenimo krizę – pirmą kartą įsimylėjo (tai buvo Romeo ir Džiuljetos aistra), pradėjo seksualinį gyvenimą, o tai sužinojusi motina grasino ją išvaryti iš namų, nes Jeanette pažeidė labai svarbią taisyklę – jokio sekso ir juo labiau sekso su savo lyties žmogumi, ir tarsi to dar būtų maža, Elimo evangelikų krikščionių bažnyčios bendruomenė, kuri nuo mažumės Jeanette buvo antri namai, ją atstūmė. Sėdėdama ant viešosios bibliotekos laiptų Jeanette atsivertė T. S. Elioto pjesę „Žmogžudystė katedroje". Perskaičiusi nutarė pati išeiti iš namų ir plaukti prieš srovę, tačiau savo vaga. Tai buvo geras sprendimas, nes nepaisant visų sunkumų, jai pavyko išlaikyti egzaminus ir įstoti į Oksfordo universitetą, o po kelerių metų pasirodęs pirmasis autobiografinis Winterson romanas „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai" (Oranges are not the Only Fruit) atnešė pirmojo romano Vitbredo (ne Vaitbredo, kaip rašoma lietuviškame romano vertime) premiją, tarptautinį pripažinimą ir kontraktą su BBC. Ji pati parašė scenarijų BBC serialui romano motyvais.
Kai perskaičiau pirmą savo gyvenime Jeanette Winterson knygą (tai buvo „Vyšnios lytys" arba „Vyšnios lytis" (Sexing the Cherry) – to sex reiškia nustatyti gyvulio ar paukščio lytį), man buvo gal dvidešimt šešeri, bet knyga pastūmėjo ne mažiau esminių ateities žinojimų link. Joje, kaip ir visoje Winterson kūryboje, dera talentingai parašyto teksto magija, literatūrinė išmonė, protingi intertekstai, metafizinis dvelksmas ir moters balsas. Viskas knygoje buvo nepaprasta, nauja, stebuklinga, fantastiška, o kartu poetiška, suprantama ir sava. Galima tarti, kad tai, kaip mėgsta sakyti Lietuvos kritikai, gera literatūra su moteriškos lyties žyma. Kadangi nuo to laiko tokių tekstų draugijoje leidžiu didesnę dalį gyvenimo, apsidžiaugiau romano „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai" vertimu į lietuvių kalbą (iš britų anglų kalbos vertė Marius Burokas, „Kitos knygos", 2013).
Formaliai „Apelsinai" – tai tapsmo romanas (Bildungsroman), mergaitės tapimo lesbiete (coming out) pasakojimas pirmuoju asmeniu. Kūdikystėje Džanetę įsivaikina neturtinga Elimo evangelikų krikščionių bažnyčios bendruomenei priklausanti darbininkų šeima, kurios spalvingas, Biblijos tekstais ir savotiškomis jų interpretacijomis pagrįstas gyvenimas tampa Džanetės tapatumo pasakojimo pagrindu. Britų literatūros ir Jungtinės Karalystės lesbiečių istorijoje šis romanas svarbus tuo, kad legitimizavo atvirai lesbietišką požiūrį simbolinėje geros, t. y. pripažintos, į kanoną įtrauktos literatūros erdvėje. Tokio didelio visuomenės ir kritikų susidomėjimo knyga sulaukė dėl to, kad aktualiai atitiko politinę, meninę ir intelektinę laiko dvasią.
Jungtinėje Karalystėje romanas išėjo 1985 metais, tečerizmo epochos pradžioje, dominuojant agresyviam valdančiųjų konservatorių diskursui, kuris nuverstuosius leiboristus ir septintojo dešimtmečio seksualinę revoliuciją (įskaitant ir gėjų bei lesbiečių judėjimą) kaltino sukėlus daugelį to meto britų visuomenės negalių, taip pat ir tradicinės šeimos bei moralinių vertybių nykimą. Šis romanas drąsiai įsijungė į politinį diskursą teigdamas, kad tradicinės šeĩmos, tokios, kaip pagrindinės romano veikėjos Džanetės (ir pačios romano autorės) šeima, gali būti neįsivaizduojamai neveiksmingos ir destruktyvios, o tradicinių vertybių prasmės jų propaguotojai dažnai ir patys dorai nesuvokia. Romano įžangoje autorė rašo: „Apelsinai" – grėsmingas romanas. Jis apnuogina šeimos gyvenimo šventumą kaip klastotę, imitaciją ir pavyzdžiais parodo, kad tai, ką bažnyčia vadina meile, iš tiesų yra psichozė; knyga drįsta teigti, kad homoseksualams gyvenimą sunkina ne jų pačių, o kitų žmonių iškrypimas" (p. 11).
Tradicinių lyčių vaidmenų atžvilgiu Džanetės šeima tradicinė tik tuo, kad kūdikiui atkeliavus į namus, motina meta darbą ir, galimas dalykas, dėl to suserga depresija, o tėvas toliau dirba gamykloje. Visais kitais atžvilgiais ta šeima paneigia britų visuomenėje tuomet eskaluojamus lyčių vaidmenų stereotipus: tėvas joje neturi nei autoriteto, nei balso (romane jis neištaria nė vieno sakinio), o Džanetės motina yra visa apimantis fizinės ir simbolinės galios šaltinis – ji nustato šeimos gyvenimo taisykles, dirba visus darbus – nuo valgio gaminimo iki vonios įrenginėjimo, skiria bausmes Džanetei ir savo vyrui, bet į šeimyninę lovą gulasi tik tuomet, kai joje neguli jos vyras. Ir tai ne vienintelė romano užuomina apie galimai užgniaužtą tikrąjį Džanetės motinos seksualinį tapatumą. Taigi šiuo požiūriu šeima taip pat netradicinė. Todėl Džanetė nesuvokia, kodėl jos santykiams su kita bažnyčios bendruomenei priklausiančia mergina Melane iškilus į viešumą, jų homoseksualumas paskelbiamas apsėdimu. „Visa tai, regis, turėjo, vienintelę priežastį – aš mylėjau ne tuos žmones. Tinkamus ir gerus visais požiūriais, išskyrus vieną – meilė kitai moteriai yra nuodėmė.
– Beždžioniauji vyrus, – pasakė pasibjaurėjusi motina.
Jeigu aš beždžioniauju vyrus, tai ji jau turi priežastį manimi bjaurėtis. Kiek man buvo žinoma, vyrai – kažkas, kas laikoma namuose, ne itin įdomūs, bet nekenksmingi. Niekada nesu jiems pajutusi nė menkiausio jausmo ir, išskyrus tai, kad niekad nesegiu sijono, tarp mūsų nemačiau nieko bendra" (p. 135–136). Tai, kad motina namuose atlieka tradiciškai vyro vaidmenį ir nedaro to, kas derėtų žmonai, nei motinos, nei bažnyčios bendruomenės nuomone, neturi neigiamų konotacijų, o tai, kad Džanetė dėvi kelnes ir geidžia moterų – taip. Nors ji ne vienintelė bendruomenės lesbietė, tačiau kitos geriau įgudusios slėptis. Be to, pastorius Finčas aiškina, kad problema glūdi Džanetėje, neva tai ji santykiuose su Melane nenatūraliai prisiimanti vyro vaidmenį, tarsi geismas apskritai būtų būdingas tik vyrams. Moters geismas automatiškai suvokiamas kaip subversyvus ir todėl pavojingas. Taigi, „Apelsinai – ne vieninteliai vaisiai" yra politinė, feministiškai ir antihomofobiškai angažuota knyga, nors tai nesumažina nei meninės jos vertės, nei egzistencinio prasminio svorio.
Pagrindinė šio romano sėkmės priežastis literatūros kritikos bei akademinėje erdvėse – meninių sprendimų aktualumas („Apelsinai" ir Jean-François Lyotard'o teksto „Postmodernus būvis" vertimas į anglų kalbą pasirodė beveik tuo pačiu metu). Kaip ir kiti Winterson kūriniai, „Apelsinai" – struktūriškai ir idėjiškai postmodernus. Jame, kaip minėjau, sumaniai dekonstruojamos dominuojančios mąstymo schemos – patriarchalistinės vertybės ir jų valdoma bažnyčios institucija, atsisakoma vienos tiesos ir centro sąvokos, gausu ironijos, grotesko, abejojama didžiaisiais pasakojimais, pvz., Senojo Testamento tiesomis, sumaniai žaidžiama intertekstais. Svarbiausias romano intertekstas, žinoma, Biblija, tačiau yra daugelis kitų, pvz., Charlotte Brontë romanas „Džeinė Eir". Tai mėgstamiausia Džanetės motinos knyga, kurią ji mergaitei skaito ne iki galo ir sako, kad pabaigoje Džeinė Eir išteka už religingo ir nuobodaus Sent Džono Riverso. Tai Džanetės motinos ir jos pačios santuokos iš patogumo istorija, bet Džanetė žino, kaip baigiasi romanas, kad Džeinė išteka už prieštaringo, tačiau seksualiai patrauklaus Ročesterio ir siekia, kad ir netradicinių, prieštaringų, tačiau tikrų jausmų ir seksualinio pasitenkinimo.
Nors pagrindinis pasakojimas realistinis, jo eiliškumas suardytas ir pasakojimas vystomas spirale, be to, jį nuolat pertraukia trumpi fantastiniai intarpai – pasakos, Karaliaus Artūro mitu grindžiamos miniatiūros, sapnų nuotrupos, kurios tekste veikia kaip Džanetės vidinio monologo ir savęs ieškojimo proceso sudedamosios dalys. O kartais padeda interpretuoti pagrindinį pasakojimą. Vienoje gražiausių romano istorijų apie burtininką (Džanetės motinos simbolį) ir Vinetę, jos sąjungininkas varnas atryja ir jai į ranką numeta graublėtą rudą akmenuką.
„– Ačiū, – tarė Vinetė. – Kas tai?
– Mano širdis.
– Bet ji akmeninė.
– Žinau, – liūdnai atsakė varnas. – Supranti, prieš daugelį metų pasirinkau pasilikti ir – et! – mano širdis sužiedėjo iš sielvarto, o galiausiai suakmenėjo. Tai primins tau, kas gali nutikti" (p. 155).
Ir Vinetė, ir Džanetė, įveikusios nežinios ir netikrumo baimę bei prisirišimo liūdesį, išvyksta, leidžiasi savo gyvenimo keliais. Džanetei mėginant atsigauti po bažnyčios bendruomenės narių surengto egzorcizmo seanso ją aplanko įdomiausias romano personažas – oranžinis demonas, kuris sako: „Nepamiršk, tu pasirinkai ir kelio atgal nėra" (p. 122). Nors Džanetė nesijaučia pasirinkusi, ji pagauna jo metamą graublėtą rudą akmenuką. Kadangi realistiniame Džanetės naratyve daugiau nuorodų į akmenuką nėra, jo prasmė iššifruojama tik per pasakišką intarpą. Rudas akmenukas simbolizuoja tolesnio Džanetės gyvenimo suakmenėjimą, stagnaciją gimtajame Akrigtone.
Postmodernizmo paradigma dažnai ir pagrįstai siejama ne tik su vertybių sistemos dekonstrukcija, bet ir su visišku jos nebuvimu. Tai, kas amžina, tikra, tvaru postmodernizmo epochoje pakeičiama nuolatine kaita, žaismu ir paviršutiniškumu, bet šis romanas, kaip visa Winterson kūryba ir postmodernistinė moterų kūryba apskritai šį požiūrį įtikinamai paneigia. Winterson kūrybos pasaulyje nieko nėra atsitiktina, nemotyvuota ir egzistenciškai nepagrįsta, net groteskiškiausi, fantastiškiausi, labiausiai nežaboti jos kūrybinės išmonės, literatūrinės fantazijos pavidalai ir teksto eksperimentai tvirtai remiasi patirtimi ir yra susiję realybe. Mano manymu, tai ir yra svarbiausias jos kūrybos kokybės matas.
Į lietuvių kalbą romanas išverstas sklandžiai. Jį lengva skaityti, beveik nesijaučia vertimuose dažnai įkyraus anglų kalbos vertinių gaudesio. O kartais vertimo kokybė iš tiesų užima kvapą: „That walls should fall is the consequence of blowing your own trumpet" nuostabiai išversta: „Sienos turi griūti – tokia jų prigimtis. Jos griūva, kai pripažįstame savo pergales ir apie jas pranešame kitiems" (p. 121). Tačiau galbūt siekiant teksto skambumo lietuvių kalba, kai kur, manau, ne visai pagrįstai prarandami paveikūs įvaizdžiai. Pvz., Džanetės šeima ilgą laiką teturėjo lauko tualetą, kuriame ir ji, ir tėvas slėpdavosi nuo blogos motinos nuotaikos pliūpsnių. Originale rašoma: „My dad and me always seemed to be in the toilet, me sitting on my hands and humming, and him standing up, I supposed. My mother got very angry." Vertime: „Mes su tėčiu nuolat ten tūnodavom – aš nieko neveikdama niūniuodavau, tėtis, manau, irgi neatsilikdavo. Mama labai pykdavo" (p. 30). Tarsi nieko labai blogo, esmė lyg ir perteikta, bet originale mergaitė vaizduojama sėdinti po kojomis pasikišusi delnus, o tėvą Džanetė mano stovint. Man regisi, kad tai juokinga ir iškalbingai lyčių skirtumus vaizduojanti detalė, visai scenai suteikianti emocinį krūvį. Kitame puslapyje pajutusi artėjančią mamos pykčio audrą Džanetė bėga į tualetą pasėdėti po kojomis pasikišusi rankas: „I whizzed into the toilet and sat on my hands", vertime: „Nušvilpiau į tualetą, kad pabūčiau viena" (p. 31) Nors kitais atvejais humoras perteiktas išmoningai. Daugiausia vertimo netikslumai nutrina romane sodrius socialinės satyros elementus. Pvz., „Public school" Jungtinėje Karalystėje yra ne Valstybinė, o privati mokykla (p. 60), „pudding" – ne pudingas (p. 149), o bet koks desertas, „Brownies" – nei užkandinė (p. 19), nei – numylėtiniai (p. 60), o jauniausių mergaičių skaučių grupės pavadinimas. Per mokyklos kelionę autobuse valgomi „curried eggs" lietuviškame tekste tampa kiaušiniai ne su kario, o šiaip su padažu (p. 46), kišas – karštu apkepu su įdaru (p. 157) ir t. t. Šios detalės ne atsitiktinės, kario padažas skleidžia aštrų kvapą ir todėl valgomas autobuse turi juokingų konotacijų, kišas – tradicinis prancūzų lengvas užkandis, per gedulingus pietus Akringtone tiekiamas kaip prašmatnus antras patiekalas, tai sukelia komišką efektą ir komentuoja socialinę veikėjų realybę. Eiliuoti teksto fragmentai išversti labai gražiai, nors nesuprantu, kodėl kai kurių dainų ir giesmių pavadinimai verčiami į lietuvių kalbą, o kai kurių – ne. Trisdešimtame vertimo puslapyje trūksta visos, kad ir nedidelės, pastraipos. Kaip minėjau, romane labai daug intertekstų, ypač Biblijos, kuriuos vertėjas beveik visus įspūdingai atpažino ir kruopščiai pacitavo iš jau esamų vertimų, o dažnai ir itin adekvačiai pakomentavo. Todėl galima pasidžiaugti, kad šio vertimo privalumai toli pranoksta trūkumus ir tuo, kad lietuviškai turime dar vieną kompetentingai išverstą kanoninį šiuolaikinės britų literatūros tekstą.