Istorikė Enora Peronneau Saint-Jalmes tyrė seksualinius nusikaltimus Senojo režimo pabaigoje. Jos knyga nušviečia svarbią moterų istorijos dalį.

Enora Peronneau Saint-Jalmes. „Crimes sexuels et société à la fin de l’Ancien Régime“. – Paris: „Perrin“, 2021.

2021 m. pasirodžiusioje knygoje „Crimes sexuels et société à la fin de l’Ancien Régime“ („Seksualiniai nusikaltimai ir visuomenė Senojo režimo pabaigoje“) Enora Peronneau Saint-Jalmes analizuoja trisdešimt vieną seksualinio smurto bylą, vestą Osero ir Sanso miestuose 1695–1780 metais. Už šią unikalią iki šiol netirto fenomeno analizę, vainikuotą 2020 m. apgintos disertacijos, dvidešimt šešerių metų istorikė pelnė pirmąją Victoro Baubet stipendiją, įsteigtą leidyklos „Perrin“ bendradarbiaujant su Nacionaline Šartro mokykla, kuriai mokslininkė priklauso.

Seksualinio smurto tema retai sulaukia istorikų dėmesio, išskyrus kelias išimtis, tokias kaip Georges’o Vigarello veikalas „Histoire du viol“ („Seksualinio smurto istorija“; leidykla „Seuil“, 1998). Kaip tai paaiškintumėte?

Tiesa, kad, prieš pasirodant G. Vigarello darbui, šia tema beveik nesidomėta. Tačiau ir po to rašyta tik apie tam tikrus jos aspektus arba užsimenama tyrimuose, kurių objektais buvo kiti reiškiniai. Savaime suprantama, ši tema yra atstumianti. Tačiau labiausiai demotyvuoja itin didelė šaltinių stoka. Išprievartavimo bylos sudaro tik 1–2 proc. visų XVIII amžiaus bylų. Tai vadinama seksualinių nusikaltimų „juoduoju skaičiumi“, aiškintinu tuo, kad apie dalį nusikaltimų nebūdavo pranešama. Visgi rasti informacijos įmanoma. Beje, vis daugiau tyrėjų ima domėtis šiuo reiškiniu.

Kaip šia tema susidomėjote jūs?

Perskaičiusi G. Vigarello knygą supratau, kad šiame tyrimų lauke yra ką nuveikti. Taip pat asmeniškai domiuosi seksualinio smurto atgarsiais visuomenėje ir iš visos širdies palaikau feminizmo judėjimą. Be to, man visada patiko nusikaltimų istorijos. Norėjau ir pati vykdyti tyrimą, nušviečiantį svarbią moterų istorijos dalį.

Prieš pradėdama turėjau susidariusi išankstinę nuomonę apie tai, ką pavyks rasti, – trumpai tariant, apie vyraujančią „seksualinės prievartos kultūrą“. Tačiau vėliau supratau, kad turiu atsisakyti išsikeltų hipotezių ir nedaryti skubotų išvadų. Prisipažįstu, kad tyrimo rezultatai mane nustebino ir privertė atsisakyti daugelio išankstinių įsitikinimų.

Manėte, kad Senasis režimas mažų mažiausiai buvo abejingas seksualinei prievartai...

Iš pradžių atrodė, kad ši hipotezė geriausiai paaiškina archyvų skurdumą. Tačiau vėliau man pavyko atskleisti teisingumą užtikrinančių institucijų įsitraukimą į šio tipo bylų sprendimą. Tiesos ieškota aktyviai, tam naudota daug finansinių resursų. Visiškai to nesitikėjau. Seksualinė prievarta iš tiesų laikyta pasibaisėtinu nusikaltimu, už kurį turėjo būti griežtai baudžiama.

Kita vertus, stereotipai yra itin gajūs. Seksualinio smurto istorijų scenarijus dažniausiai būna panašus...

Tradicinė situacija – vyras moterį ar mergaitę užklumpa netikėtai, namuose, darbe ar einant iš mokyklos (dešimtyje mano tirtų atvejų aukos buvo mažos mergaitės). Pavyzdžiui, moteris tamsiu paros metu negali dalyvauti vakarėlyje už savo namų ribų. Vyras žūtbūt siekia lytinių santykių. Moteris atsisako, priešinasi, bet vyras prieš ją panaudoja jėgą ir po to sugniuždytą palieka.

Tai standartinė scena su iš anksto apibrėžtais veikėjais, kurią randame literatūroje ir dramaturgijoje. Šis scenarijus svarbus ir vykdant teisinį tyrimą. Jei kažkuri jo dalis neatitinka, aukos žodžiais gali būti netikima. Visgi teisėsaugos institucijos nebuvo suparalyžiuotos šių schemų. Galėtume manyti, kad, su­abejojus moters liudijimu, tyrimą greitai nutraukdavo, bet iš tiesų dažniausiai jis būdavo pabaigiamas, o bausmės įvykdomos.

Jūsų darbo rezultatai kontrastingi. Viena vertus, aprašote itin patriarchalinę visuomenę, kurioje gaji mizoginija. Kita vertus, esama galimybių priešintis...

Iš tiesų, mizoginija yra neginčijama. Provokuojamai apsirengusi ar neištikima moteris nepripažįstama auka. Be to, socialinėse reprezentacijose, pavyzdžiui, literatūroje, esama seksualinio smurto kultūros elementų. Jau nekalbant apie Markizą de Sadą, Choderlos de Laclos įkvėpti siužetai, kai vyras naudojasi mergina, įskaitant per prievartą, yra iškalbingi.

Bet ar tokia buvo realybė? Remiantis mano tyrimo rezultatais, visa tai kontrastavo su bylų sprendimo praktika. Pavyzdžiui, tirtuoju laikotarpiu vis dar buvo gaji nekaltybės atėmimo teisės legenda*, todėl netrūko tarnaičių išnaudojimo atvejų. Tačiau tai netoleruota. Tokie nusikaltimai sukeldavo visuomenės pasipiktinimą ir už juos būdavo baudžiama, kaip ir už bet kokius kitus.

Mano surinkta medžiaga liudija, kad to meto moterims nestigo tvirtumo. Jos niekieno neatstovaujamos dalyvaudavo teismo procese, galėdavo už jį susimokėti, imdavosi iniciatyvos, rašydavo skundus. Tai buvo aktyvios moterys, kurios nesileido stumdomos.

/ / /

Išprievartavimas – įvairialypis socialinis reiškinys

„Šis nusikaltimas netoleruotinas, neatleistinas ir nepamirštinas“, – savo skunde teismui 1731 metais rašė Jeanne Roussel. Jauna moteris buvo užpulta grupės kareivių kelyje, jungiančiame Oserą su Dižonu. Mažiausiai vienas iš jų, vėliau teismo identifikuotas kaip François Bardot, ją išprievartavo. Vyrui skirta mirties bausmė. Nežinoma, ar buvo išpildytas nukentėjusiosios noras prievartautoją pakarti priešais jos namų duris, „kad galėtų atsiginti nuo piktųjų dvasių priekaištų dėl to, kas jai atsitiko“. Tačiau akivaizdu, kad už šį nusikaltimą neatleista, o Jeanne Roussel gyvenimas tęsėsi. Po kelerių metų ji susituokė ir susilaukė mažiausiai vieno vaiko – mergaitės.

Pasirinkusi tirti nedidelį kiekį kriminalinių bylų ribotoje teritorijoje, Enora Peronneau Saint-Jalmes puikiai išnaudoja archyvuose rastą medžiagą. Kaip geriau suprasti moterų išgyventą seksualinį smurtą Senojo režimo pabaigoje? Atidus istorikės žvilgsnis ir pasirinktas metodas jai leido į tai pažvelgti iš socia­linės, kultūrinės, teismo, seksualumo, lyties bei, žinoma, moterų istorijos perspektyvos. Anot autorės, „nusikaltimo sukelta banga paliečia visą bendruomenę“. Jos knygos stiprybė glūdi tame, kad seksualinį smurtą ji paverčia daug įvairialypiškesniu ir kompleksiškesniu socialiniu reiškiniu, nei įprasta manyti kalbant apie nagrinėjamą epochą. Kruopšti analizė, retas interpretacinis tikslumas ir atsargumas, mažai tyrinėta tema yra tarsi manifestas istorijos sudėtingumui ir nenuspėjamumui.

 

* Pasak šios legendos, šeimininkas turėjo teisę užsiimti lytiniais santykiais su savo pavaldinio žmona jų vestuvių naktį. Nors kai kurie savo galia piktnaudžiaujantys valdininkai iš tikrųjų užsiėmė tokia praktika, ji niekada nebuvo legaliai įteisinta.

 

Publikuota 2021 m. gruodžio 1 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Ieva Vaitkevičiūtė