Francisco Brines: „Poetas yra poezijos instrumentas“

Sužinojęs, kad bus apdovanotas ispaniškuoju literatūros Nobeliu vadinama Cervanteso premija, ispanų rašytojas, poetas, literatūros kritikas, akademikas Francisco Brinesas (g. 1932 m. Olivoje, Valensijos regione) prisipažino nustebęs. Poeto teigimu, šis laimėjimas patvirtina, jog atsidėdamas poezijai pasielgė teisingai, tačiau premijos visų pirma skirtos skaitytojams.

Poezija F. Brinesui – šaltinis, suteikiantis žinių apie save ir supantį pasaulį. Tai įstabi dovana. Vis dėlto kalbėti apie savo poeziją yra „tas pats, kas prašyti chirurgo atlikti operaciją sau pačiam“.

2020 m. duotame interviu Nacionalinės literatūros, Karalienės Sofijos ir Cervanteso premijų laureatas sakė: „Man 88-eri. Ateities jau neturiu. Ji yra dabarties tęsinys. Daug turiu tik praeities.“ Dabar rašytojas baigia naują knygą „Kur miršta mirtis“, kurioje poezija susipina su proza.

 

Francisco Brines: „Poetas yra poezijos instrumentas“
Francisco Brinesas. Magazelkos nuotrauka iš „Vikipedijos“

 

Pirmąją knygą išleidote būdamas brandus poetas.

Tuo metu buvau 26-erių, gal 25-erių, o rašiau nuo 14-os. Tai, kas buvo prieš knygą, priešistorė ir mokymasis. Vėliau paaiškėjo, kad visose mano knygose tos pačios vertybės. Susidomėjimas kildavo bandant įminti mįsles. Poezija domina kaip būdas pažinti žmogaus prigimtį ir gyvenimo paslaptį, o tam tikrais momentais tampa išsigelbėjimu. Poetas geba nustebti. Tik pasitelkęs šį gebėjimą, jis gali rašyti. 

 

Kas įkvepia Brinesą, kaip poetą?

Poezijoje atsispiriu nuo savęs paties ir nuo supančios aplinkos, rašydamas bandau pažinti tikrovę, kurioje gyvenu ir kurios dar nepažinau. Kartais remiuosi konkrečia patirtimi, ir jos tikroji prasmė atsiskleidžia berašant.

 

Religijos arba veikiau mistikos tema buvo tarsi atradimas, vėliau dingęs iš jūsų kūrybos, o paskui vėl atsiradęs.

Vienu metu visas pasaulis, rodos, slydo iš po kojų. Tuomet religingumą pakeitė man likęs nekaltumas ir stiprus gyvenimo instinktas. Taip pat darbas, kuris buvo šventas ir kurio buvau ką tik pradėjęs mokytis, – poezija. Kadangi poezija man lyg šventenybė, rašyti nereikėjo kitų, išorinių stimulų. 

Poezija apgina individą ir žmogaus individualybę. Skaitytojas poezijoje ieško ne savęs, o kito tiesos. Jei skaitydamas, ką parašė kone tavo priešingybė, dėl estetinės emocijos pritari tam, kas rašoma, gimsta šis tas labai svarbaus – tolerancija. Jei tikintįjį sukrečia agnostinis eilėraštis, jis tampa tolerantiškas nors akimirkai. Taip pat ir ateistas, skaitydamas šv. Kryžiaus Joną*, patikės žmogumi, kuris remiasi mistika, net jei pats mistika netiki.

 

Kaip apibūdintumėte savo santykį su poezija?

Poetas yra poezijos instrumentas. Pradėjęs rašyti kaskart viliasi, kad sukurs geriausią savo eilėraštį. Iš pradžių jis – tyrinėtojas ir remiasi intuicija. Paskui reikia išbraukti, pridėti, pakeisti. Tam būtinas mąstymas ir praktinės žinios, kurių semiamasi skaitant poeziją ir gerus straipsnius apie ją, taip pat kalbantis su draugais poetais.

 

Ką manote apie šiandienę, jaunimo kuriamą poeziją?

Teko būti vienos premijos, skiriamos jaunesniems nei 35-erių poetams, žiuri nariu Malagoje. Eilėraščiai priminė kryžiažodžius. Vieno autoriaus paklausiau, ką nori pasakyti savo kūryba, ir jis man paaiškino. Jie žino, ką rašo, gali tai įrodyti, bet skaitytojas be referencijų pasiklysta, paskęsta lyg plaukti nemokantis, į jūrą išmestas žmogus. Ar kryžiažodis suteikia estetinį malonumą? Ne, estetiškai jis lygus nuliui. Tamsioje poezijoje, kurią rašo kai kurie šio amžiaus poetai, daug niekio.

 

Papasakokite apie savo mamą.

Ji buvo valdinga, bet turėjo tam priežasčių. Todėl išmokau gyventi pagal tam tikrą tvarką. Ir ji, ir tėvas gerbė mano literatūrinį pašaukimą, nors tėvas labiau norėjo, kad pasirinkčiau kitą kelią. Galiausiai susitaikė. Tėvai matė, kad man šis darbas iš tiesų svarbus. Jie džiaugtųsi šia premija.

 

Koks buvo jūsų tėvas?

Materialine gyvenimo puse besidomintis, apelsinų prekybai atsidėjęs žmogus, bet itin gerbė dvasios gyvenimą. Leido man pačiam pasirinkti savo kelią. Suvokė, jog mano pasirinkimas – poezija, ir tai man teikia didžiausią laimę. 

 

Tai buvo bado, pokario dienos. Ar tėvų negąsdino mintis, kad jų vaikas nori tapti poetu?

Manau, jie apie tai nesvarstė... Net vargingiausiais laikais galima rasti maisto, kad išgyventum. Jie žinojo, jog svarbiausia jų vaikui – dvasios penas. Šia prasme visi tėvai turėtų džiaugtis vaikais poetais.

 

Poezija jūsų tėvai nesidomėjo. Kaip pamėgote skaityti?

Man patiko įtaigūs žodžiai. Skaitymas suteikdavo jausmų, potyrių ir žinių.

 

Esate sakęs, kad poetas neturi būti jautresnis už kitus, – priešingai nei teigia plačiai paplitęs stereotipas.

Kurdamas poetas išreiškia tai, ką jaučia daugybė žmonių. Tam reikia pastebėti detales ir žinių. Jei pavyksta įtaigiai ir aiškiai perteikti potyrį, poetas pajunta begalinį dėkingumą, kad rašymas suteikė jam šią galimybę.

 

Koks jūsų gyvenimas dabar?

Man 88-eri. Tai daug. Nežinau, kiek sulauksiu. Esu pasirengęs gyventi tiek, kiek duota, kol būsiu sąmoningas. Gyvenimą norėčiau užbaigti būdamas savimi, užgesti kaip žvakė. Mano gyvenimas buvo žvakė, skleidusi nedaug šviesos, bet ta šviesa degė ir virpino kibirkštį manyje.

 

Jūsų poezijoje laikas yra žmogaus našta. Kaip tokia laiko koncepcija tapo kūrybos ašimi?

Žmogus yra laikas ir tai didžioji egzistencijos problema: laikas, kurį švaistome, laikas, kuris iššvaisto mus, kuris atima iš mūsų gyvybę. Tikintis žmogus gyvena manydamas, jog gyvenimas nesibaigia, tiesiog pereina į kitą. Galiu tik paploti tiems, kurie šitaip galvoja, bet aš trokštu išlikimo. Kodėl? Nežinau. Turiu klausimą, troškimą, bet ne atsakymą. Atsako religija, ne poezija. Aišku, ji taip pat gali atsakyti, bet kiekvienas poetas rašo iš savo vidaus. Mano poezija neatsako į klausimus, kuriuos užduodu. Netikinčiojo religija yra metafizika. 

 

Tikėjimas – labai svarbus jūsų poezijos elementas, implikuojantis aistrą pasauliui, tačiau tai ne tikėjimas Dievu, o veikiau išprotautas tikėjimas.

Vaikystėje buvau tikintis ir puikiai pažįstu tą trapią teritoriją, į kurią buvau įžengęs. Bet suvokiau, kad tikėjimas neatsiejamas nuo normų, dėl kurių jaučiausi nelaimingas. Kaip tik tuomet turėjau gelbėti savo gyvenimą. Turėjau nusižengti normoms, tai yra atsisakyti tikėjimo, tačiau tik taip galėjau susikonstruoti tapatybę. Žmogus turi gyventi čia ir dabar; galbūt jis klys, bet tai jo klaida. Šia prasme jis tai išgyvens ne kaip klaidą, bet kaip tiesą.

 

Koks yra jūsų tikėjimas?

Tikėjimas žmogumi, egzistencija, likimu, kuris nėra nulemtas iš anksto, o kuriamas kiekvieną akimirką. Mano tikėjimas – tai tikėjimas visaverčiu gyvenimu, kai žmogus patiria kuo daugiau laimės. Vis dėlto šių laikų žmogus turi daugiau laisvės rinktis savo likimą.

 

Savo kūryboje taip pat kalbate apie toleranciją ir homoseksualumą.

Kai kurie mano meilės eilėraščiai aiškiai kalba apie homoseksualumą. Vieni tokius eilėraščius atmeta, kiti – graibsto. Žmonės skirtingi. Anksčiau homoseksualumas buvo neigiamas, dabar jį priima. Kai kurie tai slepia, nes nė vienam nesinori gauti antausio, bet iš tiesų visuomenė turi būti tolerantiška, turi priimti kitoniškumą kaip įprastą dalyką. Vis dėlto dabar – geriau nei bet kada, nes, nepaisant trūkumų, gyvename teisingesnėje visuomenėje.

 

Jūsų poezijoje gyvenimo šventė ir meilė jam, pilnatvės jausmas nuolat susipina su žmogaus atskirtimi nuo pasaulio.

Žvelgiu tarsi iš šono, matau gyvenimą kaip jau nugyventą, myliu jį, bet taip pat laikau jau pranykusiu. Tai mano poezijai suteikia toną, kurį vieni laiko optimistiniu, o kiti – pesimistiniu ir nihilistiniu. Vis dėlto skaitytojai teigia, kad mano kūryba suteikia jėgų – tikriausiai dėl to, kad ragina mylėti gyvenimą nepaisant negandų. Šia prasme tai visiška priešingybė nihilistinei poezijai. Tačiau kai kam mano eilėraščiai galbūt sukelia sumaištį, nes skatina, ko tikriausiai vengiama – abejonę.

 

Kuo ypatinga ši abejonė?

Poezija yra veidrodis, į kurį pažvelgę išvystame personažus – nors jie neturi mūsų veidų, žinome, kad tai mes. Poezija atskleidžia tamsius ir nežinomus mumyse glūdinčius aspektus, ir juos galime pažinti tik per ją; dėl jos taip pat galime paslėpti kai kuriuos savo bruožus. Taigi personažas, pasirodantis tekstuose, nėra tas, kuris atsispindi veidrodyje. Poezija nėra biografija. Tai įgalinta, atrinkta biografija. Yra nutylimų dalykų.

 

Esate vadinamas tolerancijos poetu. Kas jums yra tolerancija?

Eilėraščio skatinama tolerancija – kito, kurio nėra mumyse, supratimas. Jautrų ir tolerantišką skaitytoją eilėraštis gali tam tikru atžvilgiu priartinti prie tariamai puolusio žmogaus: sukrėstas eilėraščio jis prisiliečia prie asmenybės dalies, kuri jam svetima, bet gali būti jo. Manau, didžioji poezijos etika yra mūsų ribų laužymas; tai padeda gilinti žinias apie žmoniją. Aišku, gali nutikti ir priešingai: jei tekstas nekokybiškas, tiek minčių pateikimas, tiek turinys gali sukelti dvigubą atmetimą. Tačiau jei tekstas geras, jo idėjų skaitytojas tikrai neatmes.

 

Viename eilėraštyje sakote, jog esate susitaikęs su savo praeitimi, atmintimi, meilėmis...

Jei iš gyvenimo mažai reikalauji ir dėkoji už tai, ką turi, – esi kelyje į laimę. Sulaukus brandos, o mano atveju ją ir pralenkus, lengviau suprasti šią išmintį. Lyg staiga suvokti, kad viską jau turi. Pavyzdžiui, prisimenu vieną vakarą, kai lyg ir nieko nevyko, bet jaučiausi neapsakomai laimingas. Rodos, buvau su keliais žmonėmis, skaičiau ar klausiausi muzikos. Atmintyje vis girdžiu žodžius: „Bet juk tai mano kasdienybė.“ Gali būti laimingas stebėdamas tą kuklų švytėjimą, suteikiamą kasdienybės.

Sulaukus mano amžiaus stipri meilė tik gąsdintų, sutrikdytų taip, kad nebepakelčiau, todėl jos jau nebesitikiu. Mylėjau ir myliu gyvenimą, kuriame skausmas eina išvien su malonumu, džiaugsmu, papildydami vienas kitą. Iškentęs skausmą galbūt labiau vertini džiaugsmą. Man teko patirti skausmą, bet tuo metu jaučiau ne tik jį. Todėl iš meilės gyvenimui pritariu eutanazijai. Gimstame nedavę sutikimo, dėkojame už šią duotybę, tačiau gyvenimas yra dovana tik tuomet, kai meilė ir nemeilė nuolat mainosi, o užsitęsusi kankynė nėra dovana.

 

Jums pradėjus rašyti dominavo socialinė poezija. Ar nebuvo sunku kurti asmeniškesnę poeziją?

Poezija būna gera arba bloga. Yra labai geros socialinės poezijos, pavyzdžiui, kai kurie Cesario Vallejo eilėraščiai. Bėda, kad dauguma ano meto socialinės poezijos tiesiog perteikdavo tai, apie ką kalbėta kavinėse. Ji buvo kasdieniškų žmonių apmąstymų, prisipažinimų ar įsitikinimų išraiška. Manęs tai nelabai domino, nes rašydamas poeziją siekiu atskleisti, ko nežinau. Niekada nerašiau eilėraščio iš anksto žinodamas, ką noriu pasakyti.

 

Mėgstamiausios jūsų vietos, knygos, miestai.

Dėl knygos neabejoju: antroji Juano Ramóno poezijos rinktinė, kuri vienu metu man buvo tarsi Biblija. Ir tebėra... Taip pat Luiso Cernudos „Kaip tas, kuris laukia aušros“ – pirma jo knyga, kurią turėjau. Miestas… Teko lankytis daugelyje miestų, bet gyvenau tik Madride ir Valensijoje. Sakyčiau, mano jaunystės – 6 ir 7 dešimtmečio – Madridas. Ne dabartinis – atgrasus, nejaukus. Nėra laiko, tik erdvė.

 

Ar rinktinėje „Debesuotas sodas“ atpažįstate save – jauną poetą, 1959 m. už „Žarijas“ gavusį premiją „Adonais“?

Visada rašiau apie tą patį, bet iš tiesų poetais esame dar prieš pradėdami rašyti. Poetas yra vaikas, nes atranda šešėlį, o suaugęs poetas išsaugo savyje bent dalelę to vaiko, kuriuo buvo.

 

„Debesuotas sodas“ baigiamas eilėraščiu „Mano reziumė“, kuriame sakote: „Lyg nieko nebūtų įvykę. / Tokia štai mano reziumė / ir mano epitafija joje.“ Jūs, kaip žmogus ir kaip poetas, iš tiesų jaučiatės taip, lyg nieko nebūtų įvykę?

Toks gyvenimas. Mes laikini, esame tol, kol gyvename. Cervantesas, kas jis? Don Kichotas? Apie jo gyvenimą nežinome nieko, tik tiek, kad Cervantesas lygu Don Kichotas, bet daugiau – nieko... 

 

Ar daug rašote „į stalčių“?

Ne, nes rašau labai mažai. Galbūt yra keli eilėraščiai su erotine potekste, kurių nepublikavau.

 

Visai jų išsižadėjote?

Galima sakyti, taip. Nepublikavau iš drovumo. Galėjo pasirodyti skandalingi, o aš, kaip poetas ir kaip žmogus, esu kuklus... Gėdos jausmo trūkumas man atrodo tam tikra agresija kitų atžvilgiu.

 

Ar naudojatės socialiniais tinklais?

Apie internetą nieko nežinau, jis mane pasiekė labai vėlai ir niekada nedomino. Nesinaudojau net spausdinimo mašinėle – visada rašiau ranka. Poezijoje daug ką lemia atsitiktinumas: nuo to, koks žodis ateis į galvą, priklauso eilėraščio trajektorija, nors poveikį daro tik jame paslėpta tiesa.

 

Ar esate patenkintas savo gyvenimu?

Aš labai myliu gyvenimą: jis suteikė man daug liūdesio, bet taip pat pašaukimą – geriausia, ko gali tikėtis žmogus.

 

* Šv. Kryžiaus Jonas (1542–1591) – Basųjų karmelitų ordino įkūrėjas, vienas didžiausių Katalikų Bažnyčios mistikų.

 

Iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko

Parengta pagal „Arquitrave“ (2007), „El Cultural“ (2016), „El Español“ (2020), „El País“ (2009, 2020), „Milenio“ (2020), „Levante-EMV“ (2017).

 

× Francisco Brines

 

Nemigos giesmė

Dar naktis, o gaidys jau pragydo.

Taip jis kas naktį pragysta.

Ir kasnakt laukiu jo giedojimo.

Balsas, kuriuo jis surinka, yra pragaištingas.

Niūri šviesa, ir gaidys perskrodžia naktį.

Aš žvelgiu į tamsą ir klausausi gaidžio.

Tu vėl praradai naktį, sako gaidys.

Kol nei gaidžio, nei nakties nebeliks.

 

 

Rožių ruduo

Gyveni jau sulėtintam metų laike:

pavadinai jį rožių rudeniu.

Įkvėpk jį ir gėrėkis. Ir klausykis,

dangui blėstant, pasaulio tylos.

 

Vertė Antanas A. Jonynas

Draugai