× Judita Paužuolytė

Dabar žvilgsnis į kūrėjų gyvenimą ir jų kūrinius gali tapti ne tik įdomiu atradimu, bet ir vilties teikiančia užuovėja. Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Gabija Bankauskaitė, traukdama skirtingas rašytojų patirties skiautes, gilinasi į egzodo, trauminės literatūros kūrinius, autobiografines kūrėjų detales, stengiasi atskleisti naują žiūros kampą į to meto literatūros žmogų. Jos mokslinės įžvalgos leidžia išgirsti dar nepapasakotas istorijas, kurios paliko gilų įspaudą mūsų literatūros diskurse.

 

Gabija Bankauskaitė. Justino Auškelio nuotrauka

 

Kaip į jūsų gyvenimą atėjo literatūra?

Literatūra mane supo visada, – namuose buvo daugybė knygų. Į mokyklą atėjau jau mokėdama skaityti, kalbos pamokose neturėjau ko veikti, viską mokėjau. Kad ir kaip keistai skambėtų, smagiausias laikas būdavo tada, kai peršaldavau ir galėdavau dienų dienas skaityti lovoje. O kai nesirgdavau, skaitydavau kaip ir dauguma paauglių tada, – naktimis su žibintuvėliu po apklotu. Mama bardavo, kad susigadinsiu akis. Mokyk­loje literatūrą išmaniau geriausiai, tad norėjosi studijuoti tai, ką žinojau, kas buvo įdomiausia.

Kokia lietuvių literatūros srovė, sritis jums – artimiausia?

Domiuosi tarpukario laikotarpiu, nagrinėju periodikos leidinius, to meto reklamą, žaviuosi tarpukario Kauno modernizmu. Gilinuosi ir į kai kurių rašytojų, labiau susijusių su tuo laiku, kūrybą. Imponuoja tada pradėję rašyti Antanas Vaičiulaitis, Nelė Mazalaitė, Algirdas Landsbergis, tęsę savo kūrybinius darbus išeivijoje.

Tarpukario moterų kūryba – mažai tyrinėtas laukas, tik viena kita asmenybė labiau sudomino literatūros tyrėjus, pavyzdžiui, Petronėlė Orintaitė, N. Mazalaitė. Dar neatverti Bronės Buivydaitės-Mičiulienės, Antaninos Gustaitytės-Šalčiuvienės, Jad­­vygos Drungaitės, Marijos Mykolaitytės-Slavėnienės, Kotrynos Grigaitytės-Graudienės, Karolės Pažėraitės, Viktorijos Kumpekevičiūtės ir kitų Pirmojoje Lietuvos Respublikoje kūrusių moterų tekstai, neįvertintas jų santykis su tarpukariu populiariomis feminizmo idėjomis, pasaulio literatūros kūriniais, ypač skandinavų, kuriais mėgo sekti to laiko autoriai. Be to, išeivių literatūra dažnai susijusi su traumos raiška, kuri man taip pat įdomi. Ją suvokti padeda ir rašytojų egodokumentai.

Viena jūsų monografija (tiesa, rašyta kartu su mama Nijole Bankauskiene) yra apie Stefanią Jabłońską. Ši moteris ligi šiol buvo žinoma tik mažam žmonių ratui. Kaip ją pasirinkote?

Mane visada domino moterų kūryba, veikla ir vaidmuo Vakarų Europos kultūros istorijoje. S. Drozdows­ka-Jabłońska (1861-09-02(03)–1936-07-05) – labai įdomi ir stipri moteris, per jos gyvenimo ir kūrybos faktus atsiveria itin sudėtingas Lietuvos kultūros ir literatūros tarpsnis, balansavimas tarp lietuvybės ir lenkiškumo. Ši moteris buvo dvarininkaitė liuteronė, galima sakyti, svetima Lietuvai. Tačiau gimusi Aukštaitijoje, gimtąja kalba laikė lenkų kalbą, o gimtine – Lietuvą. Puikiai kalbėjo lietuviškai, net kūrė eilėraščius, ir sudėtinguose gyvenimo verpetuose, kai liko su pulku vaikų, kai negelbėjo, o net trukdė savas luomas, ji sugebėjo išgyventi versdama lietuvių autorius į lenkų kalbą. Tai pavyzdys, kai moterų kultūros tradicija XX a. pradžioje nuo visuomeninės-kultūrinės veiklos suko prie kūrybos. Sudėtinga kasdienybė gyvenant be vyro, rūpinantis paveldėtomis žemėmis pervartų laikotarpiu, moterų organizacijų nepritarimas S. Drozdowskos-Jabłońskos idėjoms, finansinis nepriteklius tik sustiprino asmenines savybes, kurias ji nukreipė į savirealizaciją.

Bet ji buvo pripažinta lietuvių kūrėjų bendruomenėje?

Taip, būrė aplink panašiai mąstančius gimines ir draugus, bendravo su Jonu Basanavičiumi, Maironiu, Vaižgantu, Mykolu Biržiška, Liudu Gira, Mykolu Romeriu, Adomu Jakštu, Žemaite, Vydūnu, Antanu Baranausku ir kitais, visą gyvenimą rūpinosi lietuvių ir lenkų santykiais, nuoširdžiai tikėjo abiejų tautų kultūrinio bend­radarbiavimo būtinybe. Ji ne tik tapo žinoma vertėja ir populiarino lietuvių poeziją, skleidė Abiejų Tautų Respublikų tradiciją, bet ir pedagogikos darbais papildė ankstyvosios vaikų edukacijos sritį.

Be to, bendradarbiavo su kūrėjomis Margarita Kemėšyte, Marija Konopnicka, Konstancja Skirmunttówna. Intriguoja jos viso gyvenimo dvasinė ir kultūrinė draugystė su L. Gira, inspiravusi vertėją ne vienam literatūriniam iššūkiui. M. Biržiškos, Vaižganto, L. Giros, Prano Turausko, Fabijono Kemėšio, Juozo Šnapščio-Margalio ir Mečislovo Davainio-Silvestraičio palaikymas, visuomeninių įvykių, tautokūros klausimų, knygų aptarimas laiškuose, leidinių „Viltis“, „Vaivorykštė“, „Draugija“ vertinimas, diskusijos dėl literatūros S. Drozdowską-Jabłońską skatino kūrybai ir savirefleksijai, o per tai – ir įsitvirtinti, kalbėti viešojoje erdvėje, dalyvauti kultūriniame ir literatūriniame gyvenime.

Tad šios moters gyvenimas ir kūryba papildo dar gana mažai tiriamą lauką, apsiribojant tik garsių moterų rašytojų – Šatrijos Raganos, Bitės, Žemaitės ir kt. lietuvių bei lenkių – Lietuvoje veikla ir kūryba. Tai ir nedidelis įnašas į XIX a. antros pusės ir XX a. pirmos pusės bajorių privataus gyvenimo, santykio su visuomenine ir kūrybine moterų savirealizacija tyrimo sritį.

Kaip atrodė tokios knygos kūrimo procesas?

Faktų buvo ieškoma įvairiuose archyvuose, bažnytiniuose dokumentuose, enciklopedijose, S. Drozdowskos-Jabłońskos gyventų vietų muziejuose, jos laiškuose ir darbuose, jai artimų žmonių laiškuose, tyrinėjamos to laiko nuotraukos, susijusios su S. Drozdowskos-Jabłońskos gimine, kalbinami senesnius laikus menantys žmonės, ieškoma giminės žmonių kapaviečių, tiriama gyventų vietų istorija ir kiekvienas naujas faktas guldomas į bendrą istoriją, galiausiai istorija aprašoma moksline kalba – taip gimė ši knyga.

Vis minite egodokumentikos svarbą savo darbams, tačiau Lietuvoje ji dar nėra tokia populiari kaip Vakarų šalyse. Kaip manote, kodėl taip yra?

Ilgai daugelio lietuvių rašytojų epistolikos rinkiniai nebuvo laikomi svarbia literatūros dalimi, labiau – ją papildančia, todėl sulaukdavo mažai tyrėjų dėmesio ir buvo tiriami tarsi nedalomas vienetas. Bet egodokumentai, ypač apimantys autobiografinį rašymą, susieja ir istorijos, literatūrologijos, kultūrologijos, menotyros sritis ir yra vis aktyviau tiriami. Būtent asmeninės kūrėjų raštijos nagrinėjimas, ypač literatūros lauke, suteikia itin plačių tyrimo galimybių. Juk pirmiausia egodokumentai pasakoja gyvenimą, liudija asmenybės tapsmo istoriją. Todėl autobiografinės raštijos tekstai rekonstruojami, modifikuojami, interpretuojami ir kartais labai netikėtomis įžvalgomis papildo literatūros tekstų analizę.

Visuose tyrimuose nevengiu egodokumentikos, intymiosios raštijos. Ir Balio Sruogos, ir S. Drozdows­kos-Jabłońskos, ir A. Vaičiulaičio ar bet kurio kito kūrėjo tekstai skaitytojui atsiveria visiškai netikėtu sąveikos rakursu, kai jų sukūrimo momentus, siužetą, veikėją ar atskiras detales, pagaliau vertinimą vienaip ar kitaip paaiškina autorius laiškuose, autobiografijoje ar atsiminimuose. Momentas, kai pavyksta atrasti paralelių, – ypatingas.

Galima teigti, tokia intymi raštija leidžia atsigręžti į praeitį ir iš naujo pamatyti kultūrinį, socialinį kontekstą ar net prisiliesti prie kultūrinės traumos ištakų?

Ir kultūrinė, ir individuali trauma literatūroje gyva, nes būtent literatūra suteikia galimybę žmogui traumą paliudyti. Karo, okupacijos, tremties, represijų, priverstinės migracijos, masinių žudynių ar panašių įvykių trauma paveikia žmonių vertybes, tapatumą, pasaulėžiūrą, emocinius ir socialinius ryšius. Ją junta ir vėlesnės kartos. Dėl patirtos traumos persiverčia vertybės – tai, kas anksčiau atrodė amoralu, nenormalu, neįprasta, tampa tikrovės dalimi, kasdienybe. Vienas iš traumos padarinių – asmens tapatumo pažeidimas represijomis, kai suardomas bendrijos ryšys siekiant pažeminti ar net sunaikinti žmogų fiziškai, bet pirmiausia atskirti jį nuo visuomenės, suniveliuoti jo dvasines vertybes, svarbias savivokai. Traumines patirtis dar labiau stiprina negalėjimas nieko pakeisti, išeities nebuvimas, neišvengiamybė.

Regis, daugelis rašytojų įgiję trauminės patirties atranda neįtikėtiną drąsą ir ryžtą...

Rašytojas įvairiausiose situacijose geba surasti išeitį. Gilindamasi į B. Sruogos, Aloyzo Barono, Stasio Ylos, Mariaus Katiliškio, A. Landsbergio kūrinius, skatindama ir studentus nagrinėti šių autorių tekstus baigiamuosiuose darbuose, aiškinuosi, kokius žmogų ar kolektyvą traumuojančius įvykius rašytojai vaizduoja, kokią įtaką trauma daro jų veikėjų vertybių kaitai, kaip trauminė patirtis keičia pasakojimo stilių ir struktūrą, kaip atskleidžiamas veikėjo tapatumas, kokias išeitis ir išlikti padedančias priemones jis pasirenka, galiausiai, ką tai liudija apie lietuvių tautos, ypač jos dalies išeivijoje, identitetą. Traumos analizė grožinėje kūryboje padeda ne tik suprasti kultūrą, papildyti istoriją, bet ir įžvelgti naujų prasmių literatūroje.

Domėjimasis traumine literatūra, jos skaitymas tarsi pildo ir skaitytojo suvokimą, suformuoja prieigą prie sunkiai paaiškinamų dalykų, tampa priemone ieškoti atsakymų.

Be abejo, traumos liudijimas papildo skaitytojo suvokimą įvairiais psichologiniais aspektais, dažnai netikėta atomazga, vertybių kaita radikalioje situacijoje, pagaliau – humaniškumo raiškos įvairove... Todėl, matyt, ir pasirinkau traumos literatūrą gana neseniai ir tikslingai – ieškojau, kas jungia Lietuvą su pasauliu, kokios problemos, kas pasauliui įdomu Lietuvos literatūroje, kokiomis įžvalgomis galėčiau pasidalyti su mokslininkais užsienyje.

Kas jums yra literatūra?

Literatūra pirmiausia yra žmogiškosios vertybės, užfiksuota istorija, perteiktas gyvenimas – tai, kas neapčiuopiama fiziškai, bet tarpsta idėjų lygiu. Literatūra keičia pasaulį – ne veltui teikiama Nobelio literatūros premija.

Judita Paužuolytė – meninių tekstų kūrėja, literatūrologė, klausytoja, kuriai įdomi Kito istorija.