Uršulė Toleikytė. ,,Kas, po velnių, tavo galvoje?!“ Ar literatūra gali padėti tai suprasti?

Iš ciklo „Kultūra ir kultūros psykhē“

Ne pirmas vakaras jie nesusikalba. Rodos, viskas prasidėjo nuo neišplauto puodelio, kuris įkyriai juokėsi kriauklės įduboje. ,,Ar tau taip sunku išplauti tą prakeiktą puodelį?“ – paklausia ji, ir klausimas nuskamba kaip egzistencinė dilema. Jis tyliai suurzgia, bet į atvirą konfliktą nepuola. ,,Matyt, reikės imtis partizaninės taktikos“, – pagalvoja ji. Užpliko kavos ir pasmailinusi liežuvį pakviečia pasišnekučiuoti. Iš pradžių jie išsiurbia kavą tylėdami. Po keleto minučių pliūpteli žodžių lavina, deja, tik iš vienos pusės. ,,Kas tau negerai, sakyk?“ – baigdama monologą, ji išrėkia. Jis: ,,Man viskas gerai. O tau?!“ Stoja nejauki tyla, po kurios uždanga sproginėja jausmų ir minčių kulkos. ,,Kas, po velnių, tavo galvoje?“ – neištartos vienas kito mintys surezonuoja, bet atsakymai taip ir lieka už pasistatytųjų apkasų. Nieko neišsiaiškinę, jie išsiskirsto į skirtingus kambario bunkerius ir pasislepia telefono ekranuose.

Nors situacija fikcinė, panašių jos pavidalų nesunkiai galima pastebėti kasdienybėje. Turbūt daugeliui pažįstamas nesusikalbėjimo kartėlis, kuomet neišeina bendrai rasti siūlo galo, kad, rodos, nors įlįsk į kito vidų. Suprasti, kas slypi už kito išsakytų ar nutylėtų žodžių ir fasadinio elgesio, yra sunki užduotis. O ir elgsenos motyvai neretai patiems lieka uždaryta skrynia. Gebėjimas kitus pamatyti iš vidaus, o save – iš šalies, vadinamas mentalizacija. Tai sąmoningas ir nesąmoningas elgesio supratimas, atsižvelgiant į vidines būsenas – jausmus, mintis, poreikius, tikslus, fantazijas. Šis gebėjimas vystosi nuo ankstyvų žmogaus gyvavimo dienų ir yra išskirtinai socialinės prigimties – jis kuriamas ir toliau vystomas per santykį. Per santykį su kitu įgyjame ir laviname įgūdį suprasti vienas kitą ir vyksmą tarp mūsų, per santykį gali tai ir sugriūti, t. y. galime patirti mentalizacijos sunkumus. Gera mentalizacija reiškia, kad pakankamai gerai gebame suprasti save ir kitą, o jei suklystame, galime išlaikyti smalsumą ir atvirumą kitoms mąstymo ir veikimo galimybėms. Esti daug prastos mentalizacijos apraiškų, bet visų jų skiriamasis bruožas , kad įkrentame į savo galvojimo ar elgesio burbulą, nematydami kitų galimų alternatyvų. Pavyzdžiui, į neišplautą puodelį žiūrime kaip į kito žmogaus protesto, pykčio formą, neapsvarstydami galimybės, kad neišplautas puodelis tebuvo nuovargio išraiška. Kita vertus, pavargusiam žmogui vargu ar užtenka išteklių gilintis, kodėl kitas įsikarščiuoja iš pirmo žvilgsnio lygioje vietoje. Mentalizacijos sunkumai varijuoja skirtingu lygiu – nuo kartkartėm pasitaikančių kasdienių nesusipratimų iki ilgalaikių sunkių trikdžių, kurie gali iškreipti asmenybės vystymąsi. Pastebėta, jog antisocialios asmenybės, iš kurių nemaža dalis priklauso nusikalstamoms grupuotėms, pasižymi stipriai sutrikdytais mentalizacijos gebėjimais – jiems sunku atsižvelgti į vidinio pasaulio ypatybes ir reflektuoti tiek savo, tiek kito elgesįs.

 

Arnolds Anderson (Estija). „Santūrus“, 2018. 2019 m. JTP „Special Mention“ prizas. Gyčio Norvilo nuotrauka
Arnolds Anderson (Estija). „Santūrus“, 2018. 2019 m. JTP „Special Mention“ prizas. Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Kamilės Gudmonaitės ir Teklės Kavtaradzės audio­spektaklyje ,,Sapnavau sapnavau“ iki gyvos galvos nuteistiems kaliniams kalbant apie savo patirtis iki ir po žiaurių nusikaltimų, buvo galima pastebėti, jog jiems sunku reflektuoti savo elgesį, kalbėti apie vidinį pasaulį, nors ir bandė. Tokius gilius pažeidimus dažniausiai lemia ilgalaikės traumuojančios ankstyvosios patirtys tarp vaiko ir globėjo (mamos, tėvo ar kitų reikšmingų asmenų). Menkesni mentalizacijos sutrikdymai, kuriuos patiria daugelis žmonių, dažniausiai sąlygojami situacinių veiksnių, tokių kaip intensyvios emocijos, nuovargis, santykių patirties su konkrečiu žmogumi ypatybės.

Svarbu, kad potencialią mentalizuoti turi visi, kaip kiekviena gilė virsti ąžuolu, tačiau tai, kaip šis gebėjimas vystosi ir veikia, priklauso nuo visos žmogaus istorijos ir konkrečių sąlygų atitinkamu metu. Lankstus ir atviras savęs ir kito supratimas (tai ir sudaro mentalizacijos pagrindą) gali būti daugiau ar mažiau atkuriamas ir toliau lavinamas. Vienas būdų, leidžiančių tai daryti, – skaityti grožinę literatūrą.

Pasak filosofės Elise Galgut, skaitydami literatūrinį tekstą įsitraukiame į autoriaus pasakojimą panašiai kaip suprasdami kito psichiką, mat veikia abiem atvejais panašūs pažintiniai ir emociniai procesai. Autorių galime suprasti kaip asmenį su psichikos būsenomis (įsitikinimais, jausmais, mintimis, poreikiais), per kurio perspektyvą vaizduojami veikėjai gali būti priimami kaip asmenys, turintys psichikos būsenas. Tokiai mentalizacijai itin paranki trečiojo asmens perspektyva, kuomet autoriaus-pasakotojo balsu reflektuojamas veikėjų vidinis pasaulis. Skaitytojas gali pažvelgti iš skirtingų perspektyvų, kartu priartinamos ar nutolinamos, sumažinamos ar išdidinamos aprašomos vidinės būsenos.

Rašytoja Donna Tartt pabrėžia romano reikšmę: jame galima atkurti kito žmogaus vidinį gyvenimą, kai skaitytojas lieka ne pasyvus stebėtojas, o įsitraukia į intensyvias patirtis, pažįsta kito ,,sielą“ iš vidaus. Moksliniais tyrimais patvirtinama, jog grožinės literatūros skaitymas gali gerinti mentalizacijos gebėjimus. Ji leidžia subtiliai apčiuopti santykių plotmę, atspindėdama veikėjų mąstymo, emocinius ypatumus.

Pasak tyrėjų Mariachiaros Pino ir Monicos Mazzos, skaitytojas gali identifikuotis su tam tikrais veikėjais, kai skatinamas emocinis įsitraukimas. Grožinė literatūra gali būti pasitelkiama ne tik patiriant nežymius mentalizacijos sunkumus, bet ir tuomet, kai psichika labiau pažeista, pavyzdžiui, kenčiant nuo šizofrenijos, įvairių priklausomybių, taip pat kaliniams. Tokiais atvejais ypač veiksmingos specialios grupės, kuriose skaitomi ir aptariami literatūriniai kūriniai. Anot psichologės Jude Robinson, su kitais skaitoma ir reflektuojama literatūra, skatina mąstyti tiek apie veikėjų, tiek apie savo ir kitų grupės narių elgesį bei jo sąsajas su vidinėmis būsenomis, galiausiai apčiuopiant savo vidinio pasaulio niuansus – kaip mąstyti ir lanksčiau reaguoti santykių plotmėje. Tiesa, tyrėjai daugiau dėmesio kreipia į prozos įtaką mentalizacijai, kiek mažiau tyrinėjamas poezijos vaidmuo. Užtat filosofė E. Galgut teigia, jog poezija įtraukia ne tik emociškai, bet ir reikalauja intensyvių vaizduotės pastangų, taip skatindama perimti dar daugiau galimų mąstymo perspektyvų, o tai ir yra svarbu mentalizuojant.

Pastaruoju metu atliekama vis daugiau ir neuromokslų tyrimų, nagrinėjančių mentalizacijos ir literatūros ryšį. Pastebėta, jog su mentalizacija ir istorijų supratimu susiję neurotinklai persidengia, o jų bendri regionai susiję su kitomis smegenų sritimis, svarbiomis tokiems procesams kaip mąstymas apie ateitį, autobiografinė atmintis, kūrybiškumas. Teigiama, jog literatūrinį pasakojimą supratęs skaitytojas galvoja apie veikėjų psichikos būsenas panašiai kaip realiame gyvenime. Tokia prielaida artima antropormofizacijos tyrimams, pagal kuriuos skaitytojas grožinės literatūros veikėjus gali priimti kaip tikrus ir atliekančius socia­linę funkciją mažinant jaučiamą vienišumą, izoliaciją.

Vis dėlto ne visi skaitytojai įsitraukia į literatūrą vienodai: kaip rodo neurotyrimai, vieni labiau panyra į istoriją mentalizuodami kitų jausmus ir mintis, o kiti – įsivaizduodami konkrečius įvykius, veiksmus. Be to, aiškėja, jog negatyvus istorijų turinys apie konfliktus, nelaimes ar patiriamus sunkumus dar labiau emociškai sužadina ir paskatina susitapatinimą ir kuo toks tekstas labiau mėgstamas, tuo labiau mentalizuojama ir veikėjams empatizuojama. Ar ne panašiai vyksta ir realybėje? Žinoma, pati literatūra nėra panacėja mentalizuojant – ji gali lavinti šį gebėjimą, tačiau galiausiai jis atsiskleidžia ir pagrindą įgyja per santykį už knygos ribų.

Grįžkime prie neišplauto puodelio situacijos. Galima teigti, literatūros skaitymas nepadės peršviesti kito galvos (ir tai vargu ar išeitų į gera), tačiau padeda išplėsti supratimo lauką iš karo zonos pereinant į platesnį matymą ir atveria aibę supratimo galimybių.

Draugai