Kiekvieną rudenį mūsų žemdirbiai skaičiuoja viščiukus, o prancūzų leidėjai skaičiuoja literatūros premijas, kurių Prancūzijoje yra per pusantro tūkstančio. Žinoma, premija premijai nelygu. Pinigine išraiška didžiausia yra Gruodžio premija, kurios dydis – 15 tūkst. eurų. O pačios garbingiausios Goncourt’ų premijos laureatai gauna tik dešimties eurų čekį, kurį ne vienas iš jų yra įsirėminęs ir pasikabinęs ant sienos, nes parduotuvėje už jį nelabai ką nusipirksi... Tačiau būtent dėl Goncourt’ų premijos vyksta didžiausios grumtynės, nes ji garantuoja didžiausius tiražus, o kartu ir leidėjo pelną.

Kadangi garbingiausios – Goncourt’ų, Théophraste’o Renaudot, „Femina“, „Médicis“ ir „Interallié“ – premijos dalijamos lapkričio mėnesį, rugpjūčio viduryje prasideda vadinamasis literatūrinis rudens sezonas, kuris tęsiasi iki spalio vidurio. Per šį laikotarpį skaitytojų ir literatūros vertintojų teismui leidėjai pateikia naujus kūrinius. Leidėjai privalo turėti tam tikrą nuojautą, nes jiems reikia planuoti knygų tiražus. Šio sezono pradžioje didžiausiais tiražais buvo išleistos tokios knygos: Gaël Faye, „Jacaranda“ („Palisandramedis“, leid. „Grasset“, 110 tūkst. egz.), Maylis de Kerangal, „Jour de ressac“ („Bangų mūšos diena“, leid. „Verticales“, 60 tūkst. egz.), Kamel Daoud, „Hou­ris“ („Hurijos“, leid. „Gallimard“, 50 tūkst. egz.).

Šiemet literatūrinis rudens sezonas padovanojo skaitytojams 459 romanus (pernai – 466), iš kurių 311 priklauso prancūzų rašytojų plunksnai, o 148 – užsienio rašytojams. Beje, iš tų 311 romanų 68 yra pirmieji autorių kūriniai. Reikia pridurti, kad, nors su kiekvienais metais romanų skaičius mažėja (2015 m. jų buvo 589: 393 – prancūzų, 196 – užsienio autorių), vis dėlto jų perteklius yra akivaizdus. Tikrai ne kiekvienas knygynas turi galimybių pristatyti skaitytojams visą sezono derlių.

Kaip kiekvienais, taip ir šiais metais netrūko prognozių, kas pelnys kokią nors premiją. Jau 32 kartą dėl Goncourt’ų premijos ryžosi kautis Amélie Nothomb, išleidusi romaną „L’impossible retour“ („Neįmanomas sugrįžimas“, leid. „Albin Michel“), tačiau šiemet nė vienos premijos komisija jo neįtraukė net į pradinę atranką, nors rugsėjo pradžioje knyga sulaukė daugybės skaitytojų ir atsidūrė bestselerių sąrašų viršuje.              

Tiesa, yra ir tokių autorių, kurie nė nepretenduoja į minėtas premijas, nes jų kūriniai priskiriami populiariosios literatūros kategorijai. Tokie rašytojai džiaugiasi pritraukę kuo didesnį skaitytojų būrį, kartais net kelis šimtus tūkstančių gerbėjų. Galime paminėti Valérie Perrin, mūsų skaitytojams puikiai pažįstamą iš romanų „Vanduo kapinių gėlėms“ ir „Sekmadienio užmirštieji“. Jos naujausias romanas „Tata“ irgi sulaukė didžiulės sėkmės.

Vis dėlto šio rudens literatūrinį sezoną iškilo du aiškūs lyderiai – K. Daoudas ir G. Faye, kurie pateko ne į vienos premijos atrankinį sąrašą. Lapkritį skaitytojai sužinojo, kokie apdovanojimai buvo skirti.

 

„Drouant“ restoranas Paryžiuje, kurio skirtingose salėse tą pačią dieną išrenkami Goncourt’ų ir Théophraste’o Renaudot premijų laureatai. Vytauto Bikulčiaus nuotr.

 

Himnas moteriai

Lapkričio 4 d. restorane „Drouant“ Goncourt’ų premijos komisija, kuriai nuo gegužės vadovauja lietuvių skaitytojams pažįstamas rašytojas Philippe’as Claudelis, jau po pirmojo balsavimo turo šešiais balsais išrinko savo laureatą. Juo tapo 54 metų iš Alžyro kilęs prancūzų rašytojas Kamelis Daoudas už romaną „Hurijos“. Du balsus pelnė Hélène Gaudy romanas „Archipels“ („Archipelagai“), po vieną – G. Faye „Palisandramedis“ ir Sandrine Collette „Madelaine avant l’aube“ („Madlena prieš auštant“).

Premijuotasis romanas kalba apie 1992–2002 m. Alžyre vykusį pilietinį karą, per kurį žuvo apie 200 tūkst. žmonių. Tačiau dabartinė šalies valdžia draudžia apie jį užsiminti, neleidžia atlikti jokių tyrimų, rinkti medžiagos apie aukas, grasina kalėjimu iki penkerių metų.

Iš esmės knygoje kalbama apie moteris. Apie jų kančią, žeminimą, kankinimus. G. Faye tarsi gieda himną jų grožiui, protui, orumui. Romano pasakotoja Obė („aube“ prancūziškai reiškia aušrą) prisimena, kaip ji vieną 1999 m. sausio naktį prarado tėvą, motiną ir seserį, o jai pačiai buvo perrėžtas kaklas ir pažeistos balso stygos, tad ji nebegalėjo kalbėti. Mergaitei tada buvo tik penkeri, ją įsidukrino advokatė Chadiža, kuri 1962 m. vasarą pati buvo rasta kaip pamestinukė ant mečetės slenksčio.

Šis romanas pasakoja apie sunkią moterų padėtį Alžyre, nes niekas su jomis nesiskaito, žiūri kaip į antrarūšes būtybes, vyrams jos reikalingos tik naktį. Vis dėlto Obė, nors negalinti prabilti, stengiasi rasti savo kelią gyvenime. Šalia mečetės ji įsteigia kirpyklą „Šacherezada“ ir sulaukia sėkmės tarp vietinių moterų. Ant jos dantį ima griežti imamas, kuris mano, kad Obė drąsina moteris, todėl jos nebėra tokios paklusnios. Galiausiai Obė priverčiama uždaryti kirpyklą.

Ji iškeliauja į gimtąjį kaimelį, kur prieš 20 metų buvo išžudyta jos šeima. Prieš kelionę pastojusi moteris turi apsispręsti, ar jai išgerti tris piliules, kad nutrauktų vaisiaus gyvybę. Ji spėja, kad gims duktė, kuriai suteiks Hurijos vardą (hurijos – tai be galo gražios, skaisčios mergelės, kurias Alachas skiria teisuoliams, patekusiems į rojų). Visas jos pasakojimas iš esmės yra pokalbis su būsima dukra. Obė tarsi perduoda jai savo šeimos istoriją, pilietinio karo baisybes, savotiškai moko, kaip elgtis gyvenime, kaip saugoti moterišką orumą.

K. Daoudas jau nuo 2019 m. gyvena Prancūzijoje, nes gimtojoje šalyje jo lauktų vienokia ar kitokia bausmė. Kai jis pirmasis iš Alžyro rašytojų pelnė Goncourt’ų premiją, prieš jį šalyje prasidėjo šmeižto kampanija, netgi buvo išniekintas jo tėvo kapas, o jis pats paskelbtas išdaviku. Šis rašytojas yra pažįstamas mūsų skaitytojams, lietuviškai išleistas jo romanas „Merso. Naujas tyrimas“ (iš prancūzų kalbos vertė Liucija Černiuvienė; Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).

Himnas gyvenimui

Tą pačią lapkričio 4 d., tame pačiame restorane „Drouant“, tik kitoje salėje, jau sulaukus Goncourt’ų premijos komisijos sprendimo buvo paskirtas ir Théophraste’o Renaudot apdovanojimas. Iš penkių finalininkų, tarp kurių buvo ir ką tik Goncourt’ų premiją pelnęs K. Daoudas, vertinimo komisija (šiemet jai pirmininkavo Nobelio literatūros premijos laureatas Jeanas-Marie Gustave’as Le Clézio) laurus atidavė 42 metų rašytojui Gaëliui Faye ir jo antrajam romanui „Palisandramedis“, kuris tuo metu jau buvo perleistas šešis kartus ir pasiekęs 173 tūkst. tiražą. Laureato motina yra kilusi iš Ruandos, o tėvas – prancūzas.

Premijuotame romane pasakojama apie dvylikametį berniuką Milaną, kuris su šeima gyvena Versalyje, bet nieko nežino apie 1994 m. genocidą Ruandoje, nes motina slepia nuo jo šį faktą nenorėdama pati sau aitrinti širdies ir suprasdama, kad turės atsakinėti į sūnaus klausimus. Milano tėvai priglaudžia sūnaus bendraamžį Klodą, kurį motina pristato kaip savo sūnėną. Berniuko galva sutvarstyta, jis gerokai mažesnis už Milaną, nors abu yra to paties amžiaus. Milanas juo rūpinasi, stengiasi pralinksminti, tačiau naktimis Klodas verkia, pusbroliui tenka jį raminti. Netrukus Klodas grįžta į Ruandą.  

Kai Milanui sukanka šešiolika, jo tėvai išsiskiria ir motina pasiūlo ją lydėti į Ruandą. Tik tada vaikinas sužino, kad čia jis turi ir senelę, ir dėdę, kuriems pavyko išsigelbėti nuo genocido. Jis sutinka motinos jaunystės laikų draugę, kuri per genocidą prarado keturis vaikus. Klodas aiškina pusbroliui, kad į Ruandą reikia atvažiuoti ir gyventi nuolat, o ne pasirodyti kaip turistui. Šalis kol kas yra užnuodyta. Žudikai vaikšto laisvi, niekas nesirūpina nukentėjusiais žmonėmis. Milanas, pradėjęs studijuoti teisę, nori rašyti mokslinį darbą apie liaudies teisėjus, kurie teisė genocido kaltininkus. Jis apsisprendžia grįžti į motinos gimtinę.

Romanas yra tarsi himnas gyvenimui. G. Faye parodo, kaip Ruanda po visų kraupių įvykių keliasi naujam gyvenimui, nors ir susiduria su didžiuliais sunkumais. Mūsų skaitytojams šis rašytojas irgi yra žinomas, nes lietuviškai išleistas jo pirmasis romanas „Maža šalis“ (iš prancūzų kalbos vertė Neringa Mikalauskienė; „Gelmės“).

Renaudot premija už esė buvo skirta rašytojui Sébastienui Lepaque’ui. Jo knyga „Échec et mat au paradis“ („Šachas ir matas rojuje“, leid. „Actes Sud“) pasakoja apie paskutines austrų rašytojo Stefano Zweigo gyvenimo dienas.

Renaudot premija už kišeninio formato knygą atiteko Serge’ui Rezvani už knygą „Les Années-lumière“ („Šviesūs metai“, leid. „Philippe’o Rey“), pasakojančią apie rašytojo vaikystę, jaunystę ir brandos metus.

Egzotikos fone

Lapkričio 5 d. muziejuje „Carnavalet“ susirinkusi premijos „Femina“ komisija, kurią sudaro vien moterys, penkiais balsais premiją paskyrė 37 metų Venesuelos kilmės prancūzų rašytojui Migueliui Bonnefoy už romaną „Le Rêve du jaguar“ („Jaguaro svajonė“, leid. „Rivages“). Nors ši premija buvo įsteigta tam, kad gintų skriaudžiamas moteris, tačiau ją kur kas dažniau gauna ne moterys, o vyrai. Keturi balsai atiteko rašytojai Emmai Becker ir jos romanui „Le mal joli“ („Gražusis blogis“, leid. „Albin Michel“). Ši knyga irgi puiki, aprašanti moterišką aistrą, bet gal kiek gąsdinanti seno raugo feministes.

Moterų suprasti neįmanoma, jas galima tik mylėti, kaip sakė Oscaras Wilde’as. Be to, „Jaguaro svajonė“ šiemet jau pelnė Prancūzų akademijos didžiąją premiją už romaną, tad knygynai, užuot stengęsi parduoti dvi apdovanojimus pelniusias knygas, turės rūpintis tik viena. Teisus buvo ankstesnis Goncourt’ų premijos komisijos prezidentas Didier Decoinas, kai sakė, kad reikia gerbti knygynų darbą ir padėti jiems pelnytis duoną.

Romane M. Bonnefoy brėžia trijų kartų likimą tiek vienoje, tiek kitoje Atlanto vandenyno pusėje. Našlaitis Antonijus buvo paliktas ant bažnyčios laiptų. Jį priglaudžia elgeta tikėdamasi, kad jai pavyks užauginti žmogų, o ne palaidūną. Jau nuo pirmųjų metų Antonijus turi elgetauti ir užsidirbti duonai. Jis pardavinės cigaretes, dirbs nešiku uoste, imsis tarnauti viešnamyje, kol galiausiai Karakaso universitete susipažins su Ana Marija, sutiksiančią tekėti tik už tokio vyro, kuris jai papasakos gražiausią meilės istoriją. Ta gatvė, kur buvo paliktas trijų dienų Antonijus, šiandien pavadinta jo vardu.

Antonijus ir Ana Marija taps žinomais gydytojais, jiems gims duktė Venesuela, nenorėdama gyventi diktatūros sąlygomis ji paliks tėvynę ir išvyks į Pary­žių, kur jai gims sūnus Kristobalis. Romanas dvelkia egzotika, jis kupinas mitų ir legendų, parašytas žaižaruojančiu stiliumi, atspindi XX a. pervartas ir žmonių likimus. Su šiuo rašytoju lietuvių skaitytojai gali susipažinti paėmę į rankas romaną „Palikimas“ (iš prancūzų kalbos vertė Jonė Ramunytė; „Baltos lankos“).

„Femina“ premija, skiriama užsienio rašytojui, atiteko Čilės rašytojai Alijai Trabucco Zeran už romaną „Propre“ („Švari“, leid. „Robert Laffont“) apie vienos šeimos tarnaitės likimą.

„Femina“ premija už esė buvo paskirta Pauliui Audi už knygą „Tenir tête“ („Duoti atkirtį“, leid. „Stock“), pasakojančią apie priešinimąsi antisemitizmui.

Motina ir duktė

Lapkričio 6 d. „Médicis“ premijos komisija, vadovaujama rašytojos Annos F. Garretos, po trijų balsavimo ratų penkiais balsais paskyrė apdovanojimą 50 metų rašytojai Juliai Deck už penktąjį jos romaną „Ann d’Angleterre“ („Enė iš Anglijos“, leid. „Seuil“). Keturi balsai teko rašytojui Thomui Clercui už romaną „Paris, musée du XXIe siècle“ („Paryžius, XXI amžiaus muziejus“, leid. „Minuit“).

Autobiografinio pobūdžio romanas pasakoja apie rašytojos motiną Enę, kuri patiria insultą. Duktė bijo, kad motina gali mirti arba tapti beviltiška „daržove“. Šito tikrai nepakeltų ši universiteto išsilavinimą gavusi moteris, sugebėjusi prasimušti iš kuklios darbininkų socialinės aplinkos. Maža to, Enė buvo taip įsimylėjusi prancūzų literatūrą, kad sugebėjo persikelti iš Anglijos į Prancūziją. Dukra Žiulija siekia, kad motina gautų kuo geresnes reabilitacijos sąlygas. Knygoje nuolat kaitaliojasi praeitis (Enės vaikystė, jaunystė, santuoka, motinystė) su dabartimi, kuri susijusi su jos gyvenimu slaugos namuose. Drauge išryškėja motinos ir dukters santykiai, kurie keičiasi bėgant laikui, – išsiskiria ne tik jų nuomonės apie literatūrą, paaiškėja ir tam tikros nutylėtos užuominos, kurios žeidžia abi moteris.

Matydama, kaip motina žavisi, rodo meilę ir atlaidžiai reaguoja į dukterėčią Alisą, Žiulija ima dvejoti. Ar tik Alisa nebus Enės duktė ir Žiulijos sesuo? Ji niekada nedrįso tiesmukai užduoti šio klausimo, bet suvokia, kad motina, kurios šiaip ar taip laukia mirtis, gali nusinešti paslaptį į kapus.

„Médicis“ premija, skiriama užsienio autoriui, atiteko Gvatemalos rašytojui Eduardo Halfonui už romaną „Tarantulas“ (leid. „Quai Voltaire“). Jame pasakojama, kaip Gvatemalos pabėgėlių šeima 1984 m. Amerikoje išsiunčia du savo sūnus į žydų vaikų skautų stovyklą, kuri neva juos ruošia kovai su antisemitizmu, tačiau vaikai patiria muštrą, kuris greičiau primena nacių stovyklų tikrovę. Šie įspūdžiai jiems įsirėžia visam gyvenimui. E. Halfono romanas pelnė premiją po 8 balsavimo ratų gavęs 4 balsus. 2 balsai teko austrų rašytojui Josefui Winkleriui už romaną „Le Champ“ („Laukas“, leid. „Verdier“). Šioje kategorijoje pirmą sykį per Prancūzijos literatūros premijų istoriją buvo pristatytas ir lietuvių rašytojos Undinės Radzevičiūtės romanas „Grožio ir blogio biblioteka“ (leid. „Vivianes Hamy“).

„Médicis“ premija už esė atiteko vokiečių rašytojui Reineriui Stachui už knygą „Kafka. Vaikystės metai, t. 3“ (leid. „Le Cherche Midi“).

Husarų kapitonas

Lapkričio 13 d. buvo paskirta paskutinė iš garbingiausių premijų – „Interallié“, kuri paprastai teikiama romaną parašiusiam žurnalistui. Ji atiteko 45 metų žurnalistui Thibault de Montaigu už jo šeštąjį romaną „Coeur“ („Širdis“, leid. „Albin Michel“).

„Širdis“ yra autobiografinio pobūdžio romanas, pasakojantis apie penkias vienos šeimos kartas, – nuo prosenelio Liudviko iki pasakotojo sūnaus Tadzio. Pasakotojo tėvas Emaniuelis  tampa pagrindiniu romano herojumi, nes būtent jis paprašo sūnaus pasidomėti prosenelio gyvenimu ir parašyti apie jį knygą. Tyrinėdamas šeimos istoriją pasakotojas supranta, kad visai jo giminei būdingi du bruožai – vyrai nuolat laksto paskui moterų sijonus ir nesugeba išsivaduoti iš skolų. Aristokratiškos kilmės tėvas jau dešimt metų yra aklas, tačiau vis dar žavi moteris, nors gyvenimą baigia be skatiko.

Husarų kapitonas Liudvikas žuvo vos prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai su kardu ant žirgo puolė vokiečių kulkosvaidžius. Pasakotojas daro išvadą, kad greičiausiai dėl vienokių ar kitokių priežasčių šitaip jo prosenelis baigė gyvenimą savižudybe, nors po žūties ir gavo Garbės kryžių...

Metai baigiasi. Premijos išdalytos. Bet ar atsiras pranašas, galintis pasakyti, kuris iš šių premijuotų romanų bus mielai skaitomas po penkerių, dešimties ar dar daugiau metų? Kaip visada, geriausias teisėjas – Laikas.