Mariel Hemingway. „Nematoma mergaitė“. Iš anglų kalbos vertė Vida Bėkštienė. – V.: „Gelmės“, 2016.

Garsenybės anūkė – štai kas ji, ta Mariel. Paties Hemingway’aus... Jos vardas – tai ir vietovardis, uostas Kuboje. Ten mėgo žvejoti ir senelis, ir tėvas. Sakytum, Mariel – tai laimės kūdikis, nirte paniręs į literatūros pasaulį. Vaikas, kuriam leista tobulėti per prancūzų kalbos, kalnų slidinėjimo, jojimo pamokas. Lankant mokyklą, pavadintą senelio vardu. Filmuojantis nuo 14 metų. Keliaujant su tėvais po Europą, gyvenant prašmatniuose viešbučiuose. Patiriant labiau europietišką nei amerikinį gyvenimo būdą. Pietauti mudu su tėčiu einame į prabangius restoranus, mėgaujamės dideliais kepsniais, keptomis bulvėmis su garnyrais, o kiti vaikai turi tenkintis picerija arba „McDonald’s“ užkandine. Niekada nesu valgiusi picerijoje arba „McDonald’s“ užkandinėje, visiems vaikams tai atrodo nenormalu.

Sakytum, beveik pavydėtina vaikystė, paauglystė...

Tad ar apie laimę, ar apie patogią vaikystės gūžtą ši autobiografinė serijos „Paribio istorijos“ knyga? Kam ji skirta –­ suaugusiems žmonėms, besidomintiems Hemingway’aus kūryba, jo paties ir jo palikuonių gyvenimu?

O gal paaugliams, labiausiai paaug­lėms, besijaučiančioms taip, kaip jautėsi Mariel – lyg būtų nematoma. Lyg esanti, lyg ne. Jauniausioji sesuo, bandžiusi paklusti, įtikti dviem vyresnėms. Vyriausioji Mafit, vidurinioji Margo, savaime suprantama, gyveno savo gyvenimus...

Vyresnėlė sesuo ilgainiui apsirgo šizofrenija, mamą ėmė kankinti vėžys ir ne tik. Abu tėvai mėgo svaigintis, dar labiau vaidytis arba graudžiai raudoti. Guodėja, namų tvarkytoja, slauge pasirinkdavo jauniausią dukrą.

Skaitome apie apleistą vaiką, slogiai tempiantį savižudybės naštą: senelio ji niekada nematė. Rašytojas nusišovė, iki Mariel gimimo likus keturiems mėnesiams. Senelis prarado gebėjimą gerai rašyti, dėl to liūdėjo. O gal tiesiog pirma nuliūdo, tada jau nebegalėjo kurti. Nesu tikra dėl įvykių sekos. Nors visas pasaulis senelį mylėjo, liūdesys apklojo jį kaip tamsi gūnia, ir jis nesugebėjo išsivaduoti.

Savižudybės prakeiksmas šeimą ištiks dar kartą: gerokai vėliau, peržengusi keturias dešimtis, vaistų padaugins manekenė ir aktorė Margaux Hemingway. Savaip įkvėpdama jaunėlę Mariel parašyti savigalbos knygą „Nematoma mergaitė“. Būtent savigalbos. Laimei, be jokių bandymų mėgdžioti senelį, be literatūrinių eksperimentų ar triukų.

Savaime kyla klausimas: kažin, ar kino aktorė Mariel Hemingway rašė pati –­ kitaip tariant, ar gyvas rašytojo genas? Ar ji turėjo pagalbininką, gal net kelis?

Tiesą sakant, ne taip jau svarbu: knyga nepretenduoja nei į metų penketukus, nei į amžiaus šimtukus, į jokį aukso fondą. Pagalbininkų, manyčiau, būta. Pabaigoje randame naiviai tikslių paaiškinimų, gal apibrėžimų, kas yra alkoholis, narkotikai, depresija, obsesinis kompulsinis sutrikimas. Šita būsena mane lydėjo visą vaikystę. Mane persekiojo įkyrios mintys, noras daryti tai, kas neturi prasmės. Šį sutrikimą lemia įtemptas gyvenimas, santykiai šeimoje. Aplink buvo daug chaoso, ir aš labai norėjau, kad pasaulis būtų tvarkingas.

„Gelmių“ leidykla pateikia ir Jaunimo linijos telefoną bei elektroninį adresą – štai kokia keista ši knyga, dovanojusi man įtaigų palyginimą: Naktimis miegojau arba būdravau, žiūrėdama į šešėlius, žaidžiančius ant lubų. Nuo tada galvoju, kad šešėliai yra svarbūs, kad jie kaip debesys danguje: vieną akimirką – bereikšmiai tamsos ir šviesos dariniai, kitą – man siunčiama slapta žinutė.

Belieka pridurti, kad abi seserys Hemingway kartu filmavosi filme „Lūpdažis“ (1976). Knygos „Nematoma mergaitė“ autorę tikriausiai įsiminėte Woo­dy Alleno filme „Manhatanas“ (1979). Oho, kokia ji ten matoma. Įsimintina. Ir tame, ir daugybėje kitų filmų. Moteris, kurios veide parašyta: stipri.

 

David Mitchell. „Sleido namas“. Iš ang­lų kalbos vertė Laimantas Jonušys. – V.: „Tyto alba“, 2016.

Didysis Nusivylimas – taip praminiau knygą, kuri tartum pati rėkia: privalote manimi gėrėtis. Rinkodara padirbėjo šauniai: Davidas Mitchellas – vienas iš įtakingiausių žmonių šimtuko. Taip nutarė žurnalas „Time“ 2007 metais. Senokai... Vienaip ar kitaip, ši žinia raibuliuoja interneto platybėse, verčia suklusti, nuteikia viltingai: „Sleido namas“ dovanos skaitymo malonumą.

Argi?

Suteikė pareigą kantriai skaityti iki galo. Esu viena iš tų, kurie pradėtą knygą žūtbūt privalo baigti skaityti. Niekaip nesuprantu kodėl, iš kur tas žūtbūt radosi.

Skaičiau Mitchello „Debesų atlasą“ (liet. 2014). Malonūs prisiminimai. Primiršau tos knygos personažų istorijas, tačiau prisimenu pasakojimus apie debesis – būtent jie tampa kelių istorijų jungtimi.

„Sleido name“ taip pat telpa kelios istorijos, savaip atsikartojančios kas devyneri metai. Žmonės, tampantys aukomis, skirtingi, tačiau visi patiklūs, kuo ramiausiai žengiantys pro mažutėles juodas geležines duris į paslaptingą sodą, kiek vėliau į dar paslaptingesnį namą, ragaujantys vaišes.

Kartu žengiau ir aš, ilgainiui patirdama rašytojo nuovargį, nežinojimą, kuo baigti intriguojančiai pradėtą istoriją (taigi žudykime personažą, jei nebežinome, ką jam veikti), norą įtikti masėms, pasireiškiantį „priešakine čakros akimi“, „realybės pūsle“ ir kitais literatūros papildais, kai kam – gardėsiais. Vienas jų –­ bandžiaksas. Būtent jo – to bandžiakso –­ paragavęs, atiduodi amžinybės ištroškusiems dvynukams, sesei ir broliui, savo sielą. Žinoma, jei tik esi „apdovanotas“ – taigi, išskirtinis, nes paprasti pilkieji žmoneliai dvyniams neįdomūs.

Kaip, pasak autoriaus, atrodo siela? Kaip jaučiasi auka, ją prarandanti?

Virš žvakės susilipdo kažkoks daiktas. Jis deformuotos galvos dydžio, tik beveidis. Ji žėruoja raudonai – tai šviesiai, tai tamsiai, tai šviesiai, tai tamsiai, iš jo šonų ir papilvės išdygsta laibos šaknelės, prilaikydamos jį tamsiame ore. Ilgesnės šaknys vinguriuoja į mane. Bandau atlošti galvą, užsimerkti, bet negaliu. Jeigu galėčiau, klykčiau – garsiu, smarkiu siaubo filmo klyksmu, bet negaliu. Šaknys įsiraito man į burną, nosį ir ausis, tada pajuntu lyg ieties smaigalio dūrį, kur būtų mano kiklopiška akis. Per tą vietą kažkas traukiama lauk, tai išryškėja per kelis colius nuo mano akių, – perregimas, tviskantis rutulys, mažesnis už biliardo kamuoliuką, bet ūkanotas aibe žvaigždžių. Tai mano tikrasis „aš“. Mano siela.

Ko gero, nepriklausau tiems, „apdovanotiems“, išskirtiniams žmonėms, dominusiems piktuosius, amžinuosius dvynius. Ir į „Giliąją tėkmę“, alternatyvią blogiui, manęs nepriimtų. Negebėčiau tapti horologe, nes nejaučiu nė mažiausio noro „glifinti“.

Taigi bandžiakso vaišių negaučiau.

Nors... Regis, gavau. Kol apžvalgininkai diskutuoja dėl knygos žanro (siaubo romanas, pasaka suaugusiems, vaiduoklių istorija ar drama), beveik žinau, ką skaičiau: bandžiaksą... Kitaip tariant, kai manai, kad valgai žemuogę ar pyragaitį, iš tikrųjų aukoji save. Šiuo atveju aš, skaitytoja, aukojau savo laiką.

Knyga ne man. Tačiau ji klykia garsiu, smarkiu filmo klyksmu. Klyksmo neišgirsti neįmanoma.

 

Olga Masiuk. „Lenutė, Friderikas ir kelionės“. Iliustravo Agnieszka Żelews­ka. Iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė. – K.: „Debesų ganyklos“, 2016.

Klydinėdama po Ignalinos biblioteką, ieškodama ko nors sena, ko nors nauja, gal jau skaityta, o gal niekada nematyta, būtinai užsuku ten, kur suaugę žmonės užklysta retokai. Kylu laiptais. Viršun. Einu į vaikų skyrių, ten ieškau žanro grynuolių. Randu. Kaip ir šį kartą.

Knygą „Lenutė, Friderikas ir kelionės“ drąsiai vadinu pasaka-apysaka. Apie jos autorę – rašytoją Olgą Masiuk –­ žinau nedaug. Tik tiek: ji kartą kitą yra laimėjusi svarbius konkursus. Ji – lenkų filologijos ir antikinės kultūros žinovė, šiuo metu dirbanti lenkų literatūros mokytoja ir šiuolaikinės literatūros dėstytoja.

Šiek tiek daugiau galiu papasakoti apie knygą, talpinančią ne vieną dugną. Skaitydami bendraujame su dviem padarais – Lenute ir Frideriku. Jiedu nei brolis ir sesuo, nei įsimylėjėliai, nei šeima. Bičiuliai. Tik bičiuliai ir net.

Masiuk, laimei, sukūrė ne pasaulėlį, kurio labiausiai baiminuosi vaikų literatūroje. Nei suvaikėjimo, nei dirbtinio vaikinimo ženklų – nė šešėlio.

Ji sukūrė pasaulį.

Ir Lenutė, ir Friderikas, ir dar daugybė personažų nėra įprasti žmonės. Jie nei gyvūnai, nei ateiviai. Gal padarai. Gal personos. Jų atvaizdus kuria iliust­ratorė. Šiokius, kitokius, anokius – jų gamtoje lyg ir nėra, o gal būna?

Knyga pasakoja apie keliautoją Lenutę arba Lenką (tas vardas lenkiškai skamba taip). Ir apie Frideriką, panirusį į knygas. Apie jų barnius, konfliktus, skirtybes, skyrybas. Apie nepakeliamą ilgesį, kai artimas žmogus iškeliauja, o tu lieki.

Arba kitaip: apie nekantrumą. Kai tavo mylimas žmogus skaito knygą – ir tik skaito, tik skaito, tik skaito. Kai jis neranda laiko – arba nejunta priežasties –­ pakelti akių nuo knygos ir pasikalbėti su žmogumi, kuris – kol kas –­ dar – čia pat.

Meistrės parašyta knyga. Meistrės iliustruota. Meistrės išversta.

Ir todėl...

Ji – ta knyga – visada ilgėsis skaitytojų meistrų. Senų, jaunų, mažų. Tokių, kurie saldžiai ragauja pirmuosius teksto sakinius. Lenutei be galo patiko keliauti traukiniu. Tik tokios kelionės teikė jai džiaugsmo. Įvairiais ekspresais, greitaisiais ar tingiai pūškuojančiais keleiviniais traukiniais ji nukeliaudavo ten, kur vienaakiai piratai į skrynias krauna iškeltus lobius ar ryškiaspalvės papūgos dėl saulės pertekliaus ima kalbėti svetimomis kalbomis.

Knygą rašė švelni, lengva, nuoširdi ranka.

Nesimaivė.

Ranka, patyrusi ir debesis, ir šešėlius.