Lina Ožeraitytė. Vertimo pinklėse

H. G. Wells. „Nematomas žmogus“. Iš anglų kalbos vertė Karolis Račkauskas-Vairas. – V: „Scriptus“, 2017.

„Nematomas žmogus“ – vienas ankstyviausių ir žinomiausių fantastinių H. G. Wellso romanų. Pagal jį pastatyti keli kino filmai, serialas, spektaklis. Kūrinio aktualumą rodo ir naujasis leidyklos „Scriptus“ leidimas.

Į viešbutį mažame Aipingo miestelyje atvyksta svetimšalis. Jis iškart sužadina vietinių gyventojų susidomėjimą, mat visas jo veidas apvyniotas tvarsčiais, vyras dėvi tamsius akinius ir didžiulę skrybėlę, o kalba tik servetėle prisidengęs burną. Jis užsirakina kambaryje tikėdamasis ramiai atlikti mokslinius eksperimentus, tačiau viešbučio savininkų domėjimasis svečiu perauga į persekiojimą, labai erzinantį nematomą žmogų. Aipingo gyventojai susivienija ir mėgina atskleisti juos jaudinančią vyro paslaptį. Paaiškėjus, kad svetimasis sugebėjo pasiversti nematomu vykdydamas novatorišką, bet neapgalvotą eksperimentą, atsiveria tikras pragaras.

Pagrindinė romane nagrinėjama prob­lema – kitokio žmogaus atskirtis visuomenėje. Aipingo gyventojams Grifinas –­ nesuprantamas ir nepažįstamas, vengiantis kontaktuoti. Tai paskatina įtarinėti ir veržtis į svetimą erdvę. Mažoje visuomenėje atsiskyrėlis visuomet kelia baimę, todėl jie peržengia ribą, uzurpuoja jo asmeninę erdvę.

Analizuojama mokslininko vieta pasaulyje, mokslinių tyrimų metodai ir vertybės. Kaip ir kiti mokslinės fantastikos rašytojai (tokie kaip J. R. R. Tolkienas ar Ph. K. Dickas), H. G. Wellsas galėjo spekuliuoti numanoma moksline pažanga. Pati „Nematomo žmogaus“ struktūra primena mokslinį tyrimą. Pirmame skyriuje Aipingo gyventojai mėgina išaiškinti nepažįstamojo paslaptį. Jie naudojasi įvairiomis samprotavimo formomis stengdamiesi paaiškinti Grifino nematomumą. Antroje dalyje, paaiškėjus detalėms, dėmesys kreipiamas į faktų ir jų pasekmių vertinimą. Miestelio gyventojams stinga žinių itin sudėtingiems moksliniams procesams atskleisti, jų išvados – komiškos: „Bet vis tiek, turite jūs galvą, ar neturite, įsakyme pasakyta: „suimti“, o tarnybinė pareiga visų svarbiausia“ (p. 66). Pabrėžiama tendencija neturint žinių atsigręžti į prietarus ir religiją.

Grifino nematomumas tampa simboliniu trukdžiu kuriant socialinį statusą: jis praranda savo, kaip mokslininko, vertę, taigi išstumia save iš visuomenės. Moksliniai atradimai reikalauja suvienytų pastangų, tačiau visuomenė nenori remti tokių tyrimų. Nors Grifino eksperimentas genialus ir pavykęs, jis negali būti vertinamas eilinių gyventojų, nes jiems kelia siaubą, nėra aktualus, neatitinka susikurtos vertybių skalės. H. G. Wellsas romane tai apibrėžia kaip problemą, kurią reikia spręsti ‒ Grifino balsu kritikuoja XIX a. Didžiosios Britanijos nokslo dėstymą ir praktikas. Ap­skritai H. G. Wellso mokslinė-fantastinė kūryba leidžia spekuliuoti ir išmėginti drąsias teorijas.

Protagonistas Grifinas ‒ albinosas, todėl buvo atstumtas visuomenės dar prieš virsdamas nematomu. Neatitinkantis stan­darto žmogus nereikalingas. Atstūmimas žmoguje ugdo pyktį, kuris gali peraugti į radikalius ir brutalius veiksmus. Grifino nematomumas tik patvirtina šį teiginį – vyras pradeda plėšti bankus, kelti muštynes be baimės įkliūti.
Paaiškinimas, kaip veikėjas tapo nematomas, gerai apgalvotas, tačiau neįtikinantis šiuolaikinio skaitytojo. Grifiną H. G. Wellsas vaizduoja kaip karštakošį (prieš eksperimentą neapsvarstė rizikos, nenumatė pasekmių), neturintį pakankamo psichologinio gylio personažą. Jo neapykantos ir teroro kurstymas gali būti to pasekmė.

Ir kiti veikėjai paviršutiniški, jų charakteriai neišplėtoti ‒ daugiausia energijos skiriama pačiai idėjai. Paradoksalu, kad neplėtodamas veikėjų psichologinių portretų autorius detaliai nupasakoja jų išvaizdą: „...įsivaizduokite stambaus, apdribusio veido žmogų, plačia ilga nosimi, seilėta, didele, putlia burna ir kreiva, atsikišusia kaip šeriai šiurkščia barzda. Jo figūra rodė palinkimą storėti, – šią aplinkybę pabrėžė ir labai trumpos rankos bei kojos. Jis dėvėjo pūkuotą cilindrą; kritiškiausiose jo aprangos vietose sagų pareigas atliko batraiščiai ir virvutės, kurios bylojo, kad tas žmogus yra užkietėjęs viengungis“ (p. 76).

Techniniu požiūriu stilius nėra autentiškas, dialogai labai nenatūralūs, bet ir ne literatūriški. Tekste nemažai klišių, banalių frazių, samprotavimų: „Vis dėlto, įtarimo sėkla, Tedžio pasėta Holo širdyje, leido savo daigus“ (p. 23); „Uždarytas duris visuomet galima išlaužti, bet jeigu kartą jos išlaužtos, tai jų jau nepadarysi neišlaužtų“ (p. 56)

Ypač romano pradžia stebina kalbos skurdumu, o tai kelia įtarimų. Lyginant anglų kalba parašytas tekstas gerokai skiriasi nuo lietuviškojo varianto. Pavyzdžiui, sakinys originalo kalba: „She put down the eggs and bacon with considerable emphasis, and called rather than said to him, „Your lunch is served, Sir.“ O štai vertimas: „Padėjusi ant stalo kiaušinienę, ji beveik sušuko: ‒ Prašau pusryčių, sere!“; arba: „But believe me, Kemp, in spite of your arguments of this morning, it is quite a possible thing.“ – „Bet, tikėkite mano žodžiais, Kempai, tai tikrai įmanoma.“ Pub­likuojamas vertimas, nors nurodoma, kad 2017 metų, iš tiesų labai prastai ir nežymiai pataisytas 1955 metų tekstas. Naujojoje knygoje gausu pakartojimų, kurie buvo ankstesniame lietuviškame variante: „Prieš vėl pradėdamas valgyti, jis smalsiai pažvelgė pro langą. Paskui padėjo servetėlę ir kiek užkando; pagaliau atsistojo, tada laikydamas rankoje servetėlę priėjo prie lango ir nuleido užuolaidą iki baltos užuolaidėlės, dengiančios apatinę lango dalį“ (p. 10).

Suma summarum: šis seno vertimo pakartotinis leidimas trukdo objektyviai vertinti autoriaus stilistiką, o pati knyga priklauso itin prastai išverstų „Eridano“ knygų lentynai. Apskritai, kritikų teigimu, „Nematomas žmogus“ – vienas silp­nesnių H. G. Wellso tekstų, tačiau idėja aktuali ir šiandien. Gal todėl, nepaisant visko, romanas išliko vienu žinomiausių mokslinės fantastikos kūrinių. Vertinti jį visų pirma rekomenduočiau dėl vaizduotės žaismo, o ne stiliaus.