Šiškin M. LAIŠKŲ KNYGA. Iš rusų k. vertė Sigitas Parulskis. – Vilnius: Vaga, 2011.

„Nesikabinėk prie žodžių. Tai viso labo vertimas. Juk tu žinai, kad žodžiai, bet kokie žodžiai – tai tik blogas originalo vertimas.“¹
Imuosi nesutikti su šia Šiškino² mintimi, iš anksto nusiteikiu nuoširdžiai tikėti, kad „rašydamas žmogus ne pirštus mankština“, o tikisi krustelėjimo iš anos pusės (gal net iš anapus). Patikliai neriu į Šiškino Paruls­kio³ pasaulius romane „Писмовник“ –­­ Pismovnik – „Laiškų knyga“. Pradžioj lengva ir gan saldu: klaidžioju tarp obelų, iki šakų į tirštą rūką įbridusių, su Volodia lankau lakūnų kapus, kur vietoj kryžių – propeleriai, krūpteliu Sašos tėvo frako rankovei puolus diriguoti, prisimerkiu nušvitus Sašenkos ir Volodenkos vaikystės „judantiems paveikslėliams“: Sašenka, vienintelė, mylimoji mergaitė, ir Volodenka, mielasis, brangiausiasis, vasarnamyje vienas kito slankstelius matavo, krumplių kauliukus bučiavo, apgamėliais keitėsi, sukosi tiulio užuolaidose –­ mylimuosius žaidė… Taip, romanas pradžioje – iškvėpintų, nubučiuotų, ašarom nulaistytų mylimųjų laiškų kupina pašto dėžutė. Tokių jaukių „šilumos ir šviesos gumulų“ vaikystės kambario kampe. Tiesa, tu į juos dirsčioji – jie sujuda, suspurda, tarsi prižadinti iš letargo prisiminimai – be galo intymūs, juslingi, net pavydu.
Tačiau tai netrunka. Tenka pasukti galvą, pakreipti žvilgsnį pagal deformuotas laikrodžio rodykles romane: „laikas išsitęsė metų metus“, „su kuria pragyveno aštuonis šimtus metų“. Ir mylimųjų laiškai meistriškai guldomi greta vienas kito emocinio kontrasto principu: kai Saša mylimajam visą save..., kai siunčia jam jųdviejų „gyvenimo gabaliukus“, atkuria intymiausius prisilytėjimus ir šilčiausiais kreipiniais kalbina, tai Volodios laiškų tonas tampa gruodu, stilistiškai ima priminti labiau protokolus, įgaliojimus, raštus –­ nei labas, nei sudie... Epistolinis žanras, pasirodo, tik dedasi tokiu besąs: jautresnis skaitytojas greitai pajunta Gobio dykumas tarp susirašinėjančiųjų pasaulių, komunikacijos iliuziją, o kartais – net ir jos nebuvimą. Taigi tarpinė stotelė mylimųjų laiškuose – inland komunikacija – mielas dienorašti... Tfu tfu tfu, sorry, tokios frazės Šiškino romane nė su žiburiu... Laiškai nuolat balansuoja ant dienoraščio (kartais gal eseistikos) žanro ribų, laiškai virsta ateities prisiminimu ar praeities projekcija. Pasauliai–originalai sprūsta už mylimųjų laiškų paraščių, nebetelpa į vokus, nebespėja aplenkti karo fronto Kinijoje, kur mylimasis Volodia (kur praeitoje amžių sankirtoje vyko Bokserių sukilimo malšinimas⁴), nebespėja paskui tramvajus Rusijoje, kur nuostabioji, vienintelė Saša.
Ir – crescendo! Sašą pasiekia žinia–žygeivis / весть и вестник (kaip taikliai sufonuoja vertimas) apie Volodią „vienam neįžymiam kare“... Volodią pasiekia žinia–žygeivis, kad Saša laukiasi kūdikio, kad išteka. ...ir jų pasauliai, prasidėję „nuo šilumos ir šviesos gumulo“, pamažu virsta gumulu galugerkly… Ir Šiškino Parulskio  pasauliai išvagojami užnuodytais Peicho upės vandenim, persisunkia Kinijos platumose žuvusių sąjungininkų krauju, pūliais ir šūdais (op! – Šiškinas sako: „Supranti, šūde nėra nieko nešvaraus“, o gi žiū, už peties jam – linkt galva Romeo Castellucci). Ir erosas ir thanatos pasiunta. Tačiau laiškai nesustoja –­ gaivališka žodžių tėkme liejasi po senovei. Ir šių ribinių situacijų paribiuose nuraibuliuoja leitmotyvinis „kazašas“: Volodenka stebisi, kodėl Hamletui klausimų nekilo iki susitinkant Šmėklą, o Saša susimąsto, ar prieš tapdamas jos tėčiu, tėtis jau buvo jos tėtis... Ir tolsta blunka vaikystės sepija, vietą užima makabriški paradoksai: Volodia iš ten – iš anos pusės stengiasi palaikyti kaip niekad gyvą pokalbį su mylimąja, Saša tarsi užmiršta turėjusi mylimąjį, užmiršta jo vardus ir įvardijimus. Vėliau jie mainosi vietom – Saša net randa ant savęs Volodios apgamą („įsivaizduoji?“). Puošnus karo teatras ir vidinio maskarado melancholija („Juk anksčiau žmonės persirengdavo karnavalui, kad apgautų mirtį. Gal tai mes čia ir darome?“), siurrealizmas ir poezija („lėlės – tai mirusios mergaitės“, aklasis nakčia tamsoje yla ant popieriaus skiaučių bado poeziją, o iš laidotuvininkų nešamo karsto styro barzda – pilna sniego). Nuolat ištinkantys „gyvenimo prasmės priepuoliai“ tokiam tirštam ūke gali pasirodyti ir banalūs ar sentimentalūs: apie tai, kad „be tikro skausmo siela nesubręsta“, apie ištikimybę ir išdavystę ir slėnius vienatvės, apie savižudybę ir savaimežudybę, apie negalią ir žmogaus galybę. Bet besikartojantys tarsi mantra priverčia tik pritilti ir stebėti... Ir patikėti, kad galiausiai juk vis vien viskas bus nušluota...
Ir, kai jau rodosi, belieka prisitaisyti šermukšnių antpilo ant tablečių miltelių, gyvenimo godulys ima viršų: kuo labiau negyvi –­ tuo gyvesni jaučiasi: „Ir ne mirčiai reikia rengtis, o gyvenimui!“, „dabar štai aš prasidedu – tikras“. Ir: „Laikas – juk tai mes.“ Galiausiai išnyra metempsichozės siluetas: „Tikriausiai reikia tiesiog nubusti į realybę“ – amžinos paieškos, kaip žmogui išlikti budriam, aštriam, gyvam, nes šie personažai –­ nesvarbu, kur jie – kare ar prie lyginimo lentos, kada – čia ir dabar ar tiesiog „išnirusiame laike“, jie prototipai tų gyvenimo personažų, kurie nuolat „godūs gyvenimo“, kurie „egzistuoja patys, be žodžių“.

Įkvėpti – iškvėpti / вздох – выдох…

Taigi Sašenka ir Volodenka – juk ne jie pagrindiniai „Laiškų knygos“ personažai, –­ trinkteliu sau kakton kuloku. Ne jie, o tik jausmai ir mintys, prisiminimai ir nedabartis – patys „originalai“, kuriuos Saša su Volodia laiškuose užvadina: paukštelius nuo medžių nukabina ir užvadina, augalus ir žvaigždes skaičiuoja, sapną iš puskvaišio nakvišos nukniaukia, skausmą ir džiaugsmą sujudina pajuodusiuose paakių / melzganuose vandenų ratiluose, galiausiai įsliuogia drauge su jais į „tramvajų, vežantį į nemirtingumą“.
Ir! Tai tik laimingi atsitiktinumai, kad jų prisiminimai sutapo (kaip kad brolis ir sesuo dvyniai sapnuotų tą patį sapną – ir tai nė kiek nekeista): kaip vasarnamyje vienas kito slankstelius matavo, krumplių kauliukus bučiavo, apgamėliais keitėsi, sukosi tiulio užuolaidose – mylimuosius žaidė… Tai juk ir jie patys vienas kitam tampa Būties knygos, Gyvenimo knygos personažais, ir tik tada, kai vienas kitą „į gyvenimą įmyli“. Galiausiai man ima rodytis, kad Šiškino teksto lietuviškasis variantas – tas, kur va, ką tik „kažkas numirė gretimoje laiptinėje, valė butą, viską metė į šiukšlyną, atvilko laiškų ryšulį.“ O pro šalį ėjo Parulskis, svetingai susirinko tuos laiškus – lietuviškus, ramiai, nes juk „laiškų atžvilgiu jau numirėme. Svetimų laiškų nebūna“ ir visą – nuo pradžios lig galo –­ vientisą, lakų, skalsų Šiškino „Pismovniko“ vertimą, „Laiškų knygą“ suguldė.
Dėl eksperimento ir kad būčiau tikra –­ dabar man reikalingi liudytojai (kaip kad Sašenkai, kad būtų laiminga, jai reikia liudytojų). Pirmuoju liudytoju – vertėjas. Dar reikalingi įrodymai (kaip kad Volodenka kare priverstas įrodinėti savo egzistenciją savo paties prisiminimais): vienetų ir konstruktų, rimų ir ritmų, tad teks nukrypti šiek tiek į varžtus ir alyvas.
Pirmiausia: vertėjas romaną norėjo pavadinti „Laiškynas“… kiauras klynas – ne? Galbūt ne, bet priesagų -ynas vediniai bent jau su „durnynu“ ar „šiukšlynu“ asocijuojasi itin operatyviai. Kita vertus, „psalmyno“ ar „giesmyno“ priesaga reikalo nepagadina (sakrališkas kontekstas?), o rusiškojo „Pismovnik“ priesaga -ik, kaip ir дневник (dnievnik), tikriausiai yra panašios paskirties ir kilmės: tai, kas išrašyta, užrašyta ir sudėta vienan daiktan, daiktų rinkinys. „Laiškų knygos“ pasirinkimas tikriausiai atribojo pavadinimą nuo galimų neigiamų konotacijų, suteikė daugiau solidumo ar saldumo (pagalvokit, juk yra „Mirusiųjų knyga“, „Vasaros knyga“ ir daug kitų skambių knygų, beje, į daugelį knygų Šiškinas nuleidžia šilkinį siūlą, vos regimą, bet jei užkliūvi už jo, tai vyniokis, mielasis…). Taigi, vertėjas – liudytojas –­ ilgesniam, gal kiek pretenzingesniam, tačiau saugesniam pavadinimo vertimui labai neprieštaravo, tad taip ir liko.
O dabar konkrečių įrodymų, kad „Pismovnik“ ir „Laiškų knyga“ – du vienas kito „originalai“, paieška. O kad man įsimetus chroninė alergija „gražiems“ lietuviškiems vertimams, tai paranojiškai kiekvieną keistesnį žodelytį tikrinau. Ir nekelia jie man išankstinio besąlygiško pasitikėjimo. Pvz., „melzganas“ (t. y. šiek tiek mėlynas, melsvas) / сизый, t. y. melsvai pilkas, melzganas) – o taip! Arba dažnos šnekamojo stiliaus vertimų bėdos į lietuvių kalbą (juk mes ne visad galim grubiai stumtelti praeivį, nors situacija to prašosi, na, galim tik maloniai pasiūlyti „atsi.isti“). O Parulskis per Šiškiną byloja: „Atsiknisk nuo manęs“ / Да пошла ты! Arba: „Mes ne iš kelmo spirti!“ / Знаи наших! Štai kur kūrybingi kalbiniai pajautimai.

Įkvėpti – iškvėpti / вздох – выдох…

(Truputį apie jusles (juk žodis – taip pat per klausos pojūčius). Romane pojūčiams duodama laisvė, tai ir skaitytoją, jei jautresnis žmogus papuolė, ima persekioti garsinės haliucinacijos: vis nusninga už lango Chačaturiano „Maskarado“ valsas, tai nupusto „Noir Désir“ smėlio pilys, dar nualsuoja „Наутилус Помпилиус“ „Дыхание“ (я раньше и не думал что у нас / на двоих с тобой одно лишь дыхание). Ir – kaip genialu! – minorinės tonacijos suskamba linksmai. Ne tik tuose „gabaluose“, bet ir iš lūpų į lūpas ir atgal –­ Volodios ir Sašos, Šiškino ir Parulskio... Bet tiek to... Ne tiek to dėl tų įrodymų paieškos. Apie tai, kaip Šiškino pasauliai laukė, kol Parulskis svetingai juos įmylės ir pavadins (į) lietuvių kalbos pasaulius. Taigi, kaip poetas Parulskis tvarkosi su grynąja fonetika: зайчиха-плавчиха / kiškienė plaukikė, sakyčiau, kiškė-plaukikė (kiškytė-meilutytė? – juokauju). Arba: Cашка-прoмoкашка / Saška-sugertukas, hm... Na, menki netikslumėliai – tiek to. Tačiau visa kita – net nesu tikra, ar tai visai padoru, bet kartais juntu, kad Parulskio vertimas savo skambesiu pralenkia patį Šiškiną (labai lokaliai žiūrint, prizūminus vieną kitą dygsnelį): „merdėdavau dėl nemeilės“ / умирала от нелюбви. (Jaučiat?) O kur visas pulkas deminutyvų – aristokratizmo žymė, žvilgsnis iš aukšto – rusų nacionalinės literatūros veido bruožai. Ir lietuviškame vertime jie suskamba taip pat įtikimai, kaip ir originale, malonėkite: „stebukle mano!“, „nuostabioji mano!“, „mano geroji“, „mano tolimoji“, „vieninteli mano!“. Ir taip lengva, kad, kas irgi dažnai nutinka lietuviškuose vertimuose, čia neužklimpsti pertekliniuose žodžių srautuose: „Gulime, o skersvėjis – maloniai per suprakaitavusias kojas. / Лежим, и сквозь – приятно по потным ногам.
Žodžius skaičiavau – beje! Rusiškasis – 68 000 žodžių, lietuviškas – 71 000. Cha, tiksliau ir nepasvertum žodžio. Taigi žodis čia (ir rusiškas, ir lietuviškas jo variantas) –­ kone visavertis romano personažas, kinta, įgyja naujų „charakterio“ bruožų: kartais žodis – „tik blogas originalo vertimas“, bergždžias kliuvinys  („Tarp manęs ir pasaulio išaugo raidžių tvora.“), o kitą kartą –­ visagalis ir vienatinis („Dabar rašymas –­ ne grožio atspindys, o pats grožis!“). Ir tie žodžiai, svarbūs ne tiek patys savaime, kiek įtampa tarp minties ir ištarties ir tai, kas įvyksta juos ištarus: „Mintys ir žodžiai persmelkti tos pačios esmės, kaip štai ši žara arba ta pati žara, bet atsispindinti štai toje balutėje.“ Parašius žodį susikuria pasauliai. Skirtingi ir vienas kitą atitinkantys pasauliai – kaip akmuo ir banginis, kaip „meilė ir seilė“ / любовь и кровь, kaip Saša ir Volodia, kaip Šiškino tekstas ir Parulskio vertimas. Ir gali jie vienas antram būti déjà vu. O déjà vu „paslaptis, ko gero, yra tai, kad būties knygoje visa tai, be abejo, parašyta tik vieną sykį. Bet ir vėl atgyja, kai kas nors skaito tą puslapį, kuris jau buvo kažkada perskaitytas.“⁵
Beje, radosi papildomų įrodymų, kalbant apie lietuvišką „Laiškų knygą“. Juk ir viršelio sprendimas – taip pat per laimingą atsitiktinumą! – kaip rusiškojo atspindys ar antipodas, tik – ir vėl (kur etika?) –­ subtilesnis, labiau išbaigtas, pradedant autentiškų ir naujoviškų rusiškų šriftų panaudojimu, skiriamųjų simbolių personažams priskyrimu („Iš tikrųjų tai moteris apsėklina, o vyras išnešioja ir gimdo.“): Sašos laiškai užantspauduoti krapo pašto ženkleliu, Volodios – trimito; ir baigiant dumbliais, esančiais viršelio popieriaus sudėtyje, surinktais Venecijos lagūnoje, dėl kurių su laiku viršelis šviesėja. Antrasis liudytojas – dailininkas Tomas Mrazauskas.
Ir taip norėtųsi patikėt, kad mintis ir žodis, kad Volodia ir Saša, skirtingose pasaulio pusėse, skirtingose laiko erdvėse, kad Šiškino „Pismovnik“ ir Parulskio „Laiškynas“ – priešingi ir vienas kitą užbaigiantys pasauliai. Vieno grūdo skeltelės...
Kas čia man… už apykaklės nepatogiai kažkaip… duria… Hm?.. Krapo sėkla. Paprastojo krapo. Iš Arizonos valstijos universiteto Induočių herbariumo… Šiškino ir Parulskio išnešiota…

P. S. „Anksčiau aš maniau, kad tokie laimingi atsitiktinumai būna tik knygose. “⁶

 

---

¹ Не придирайся к словам. Это всего лишь перевод. Ты же знаешь, что слова, любые слова – это только плохой перевод с оригинала.
² Михаил Шишкин (g. 1961 m. sausio 18 d. Rusijoje) nuo 1993-ųjų rašo romanus, esė, literatūrinius-istorinius gidus, nerašo poezijos ir dramų. Rašo ir vokiečių kalba.
³ Sigitas Parulskis (g. 1965 m. vasario 10 d. Obeliuose) nuo 1990-ųjų rašo viską. Ir verčia.
⁴ Bokserių sukilimas tradiciškai verčiamas Boksininkų sukilimu – 1900-ųjų sukilime dalyvavo daugybė kinų kovos menų (ušu) mokyklų, o vakariečiai nebaisiai išmanė, kas tai yr, tik matė kraupiai fiziškai pasirengusių kinų armiją, todėl pasitelkė asociatyvų terminą „boksininkai“.
⁵ „Секрет дежавю, наверно, заключается в том, что в книге бытия все это написано, конечно, только один раз.“
⁶ „Мне раньше казалось, что такие счастливые случайности бывают только в книжках.“

 

Projektą „Publikacijų apie vertimo teoriją ir praktiką skatinimas“
remia LR kultūros ministerija