Pirmą kartą perskaičiau Sigito Parulskio esė rinkinį „Nuogi drabužiai“ mokykliniais metais, tikriausiai jis buvo įtrauktas į rekomenduojamos literatūros sąrašą. Tai neabejotinai viena geriausių S. Parulskio knygų, kartu su „Iš ilgesio visa tai“ ir „Mirusiųjų“. Nepretenduoju į objektyvumą, negaliu – mane kaip skaitytoją ir S. Parulskį kaip personažą kitoje tikrovėje, nors ir visiškai nesusisiekiančiuose induose, sieja lietuvių kalbos mokytoja. Kartą laiko mašina ji nusigabeno į savo studijų metus, kai buvo viena pirmųjų romano „Trys sekundės dangaus“ skaitytojų, kraujo dėmių plovėja, pankiškų vištos kaulų karolių nešiotoja. Jos balse aidėjo sunkiai apibūdinamas obertonas, tarsi artumo liekana ar šiaip sentimentai atmintyje įšaldytam laikui. Taip atradau S. Parulskį, vieną jo knygą po kelerių metų pavogiau iš bibliotekos, dar vėliau jis tapo mano magistrinio darbo objektu. Dabar galiu pasijuokti, kad mokytojos papasakotos iš pažiūros atsitiktinės istorijos sužadino susidomėjimą autoriumi, gal net užprogramavo kai kuriuos pasirinkimus.

 

 

S. Parulskio eseistikoje vyrauja sudėtingos temos, dirba sunkiasvorė technika – vyksta gyvenimo griovimo ir statybos darbai, bandoma išsikasti esmę, pakloti naujus pamatus. Galiniame viršelyje rašytojas teigia po lūžio turintis „viską pradėti iš naujo, susikurti pasaulį ir patį save“. Rašymas suprantamas kaip aktyvi savęs ir savo gyvenimo konstravimo praktika, turinti terapinę galią. Labiausiai žavi tuometės autoriaus pastangos tyrinėti vidinius užkaborius – tai turėjo kainuoti nemažai psichinių išteklių. Nors metafikcijų tyrinėtojai pasakytų, kad, kuo labiau autorius demonstruoja savo dalyvavimą ir buvimą tekste, tuo ryškesnis jo nebuvimas anapus teksto. Dažnas S. Parulskio motyvas: baigus tekstą vėl apima tuštuma, apmaudžiai nutrūksta ankstesnė savęs kaip kuriančiojo patirtis.

Nors dauguma esė iki išeinant rinkiniui buvo publikuota „Šiaurės Atėnuose“, rinkinys gerai sudėtas kaip nuosekli visuma, perskaitoma nuo pradžios iki galo. Esė susisieja temiškai, viena kitą papildo. Refleksijos intelektualiai provokuojančios, galima ir pasiginčyti, ir pasijusti suprastam. Kartais kyla noras tą vienišą, nepatenkintą vyrą išgelbėti. Turėtų būti lengva tapatintis neformalams menininkams ar emocinių krizių ištiktiems žmonėms. Etinis pamatas tikriausiai yra tiesos deklaravimas („tai, kad sakyti tiesą visiškai nieko nereiškia, ko gero, didžiausias sukrėtimas, ištikęs Vakarų civilizaciją per du tūkstančius metų“), o toji tiesa, jei ir randama, tai tikrai ne dominuojančioje pusėje.

Dar vienas paradoksas – įsitraukusio autsaiderio laikysena. Pasaulis visom prasmėm yra nepatogi vieta, taigi ir rašytojas neturi būti patogus šiaip jau konformistiškai nusiteikusiam pasauliui. („Taip, rašytojams negalima teikti jokių lengvatų, nes jie gali pasakyti per daug tiesos. Ne, tai neteisingas požiūris. Rašytojai, naudodamiesi lengvatomis (ypač materialinėmis), apskritai užmirštų, ką jie gali pasakyti.“) Visuomenei negailestingas, bet demonstratyviai paliekantis joje savo pėdsakus. Sutartys nebus nutrauktos, jų tik daugės.

Pasinaudodama proga noriu pasiūlyti „Nuogus drabužius“ perskaityti ir jums. Tie, kam knygą siūliau anksčiau, neatrodė pernelyg sužavėti. Vienus atbaidė dramatizmas, kitus senstelėjusios realijos. Sakykit ką norit, mane maloniai pribloškia S. Parulskio atvirumas. Ne vienus metus kalbama apie išpažintinio registro įsigalėjimą literatūroje, bet, iš naujo vartant „Nuogus drabužius“, ši prieš ketvirtį amžiaus išleista knyga ir dabar atrodo transgresyvi. Akių nebado atviravimas dėl atviravimo. Išpažintinio rašymo tendencija šiuo metu dažnai pasireiškia kaip savo kūno jusliškumo nagrinėjimas, ne kažin kiek dairantis už slenksčio, išorės link. S. Parulskio kūryboje daug fiziologijos, bet ji atrodo pagrįsta, per ją skleidžiasi skausmingas tikrumas, monotoniškai neužsižaidžiantis juslėmis ir vaizdiniais. Konkretus įvykis ar potyris reikalingas tam, kad katapultuotų į egzistencinę plotmę, – šiandien tokį efektą savo autobiografinėje kūryboje pasiekia Giedrė Kazlauskaitė, Darius Žiūra.

Kol kaupiausi rašyti „Pasibaigusiam tiražui“, sutikau du kritikus, kurie abu šiuo metu rašo recenzijas S. Parulskio naujausiai eilėraščių knygai „Voras tarp tavo lūpų“. Persimetėme pora žodžių, bet ne apie eilėraščius, o apie tai, kaip tampama savo įvaizdžio įkaitu.