Fotografuota, regis, 2020-ųjų sausio 16-ąją. Su fotografe Daiva sutarėm, kad važiuosim į Kairėnų žirgyną. Žirgai, tai žirgai. Pasiruošiau: geriausios kelnės, paltas, „Dolce & Gabbana“ kerzai, kuriuos žmona kadai nugriovė „Humanoje“ už 20 litų, balti marškiniai su masyviais rankogaliais... Galiu pasakyti dar tai, kad fotografuotis, kaip ir būti scenoje, man patinka. Matyt, tai kalba manyje Narcizas, o gal ir neišsipildęs aktorius ar roko muzikantas. Kai pernai iš giedro dangaus režisieriaus Igno Jonyno komanda pakvietė į atranką filmuotis trileryje „Siena“, galvojau... Na, tiek to. Jei atvirai – vyliausi ir norėjau, o ir šiaip buvau be aiškių planų, pakibęs ore. Holivudas manęs dar palauks. 

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytojas Gytis Norvilas. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

O su arkliais mano santykis nevienareikšmis. Jų prisibijau – iš pagarbos. Jie, žinoma, tą jaučia. Bet kaip visad mėginu baimės neparodyti, susikalbėti. Sutikite – įspūdingas gyvulys. Rimtas gyvulys. Kadrai kadrais, bet vėliau fotografė Daiva žirgą su visu raiteliu pasitelkusi montažą „įvarė“ į griuvėsius, rūmus. Ta apleistis man – nieko. Toks išsitaškęs, prasilošęs Čičinskas nugyventame dvare. Tinka. Teatras. Galėčiau ir vaidentis kentauru... Galėčiau būti kentauru. 

Tik rašydamas šiuos sakinius sužinojau, kad tai jau griūnantis Raudondvario dvaras Nemenčinės apylinkėse. Ir, o atsitiktinume! Po jį landžiojau lygiai prieš tris dienas ir stovėjau toje pačioje laiptų aikštelėje antrame aukšte, kur dabar visomis keturiomis – pats žirgas... Krosnys išlupinėtos, mediniai laiptai jau siūbuoja, likę vien dekoro fragmentai, stogas kiauras. Baigs griūti, ir greitai. Beje, pasivijo mintis, kad didžiuma dvarų sugriuvo būtent per 30 Nepriklausomybės metų, ne sovietmečiu. Pataisykit, jei klystu. Pavyzdžių turiu nemažai: Vašuokėnų, Panemunio dvarai etc. Ironiška. Sovietmečiu, aišku, jie be skrupulų buvo įveiklinti socializmo statybai, įkinkyti į realybę: sienos nudažytos dažniausiai žaliai, įsikūrė mokyklos, internatai, kolūkio kontoros, sandėliai, psichiatrijos ligoninės, pieninės, prieglaudos, pensionatai... Apie paveldą nelabai kas ir galvojo, bet...

Atvirai tariant, šiam kadrui esu ir kiek abejingas. Jis, regis, prasilenkia su pačiu manimi. Bet tai jau mano iliuzijos, mano bėda. Tai tikrai nėra priekaištas fotografui. Jis ir neturi tenkinti fotografuojamojo lūkesčių, juolab būti aptarnaujančiu personalu. Čia esu statistas ir save suvokiu kaip statistą – nieko daugiau. Fotografui reikia pasiduoti, be išankstinių nuostatų. Jei jau eini kartu į žvalgybą, jei esi taip pamatytas – tai toks ir esi, gali toks būti.

Man labiau patinka patys fotografai. Matyti, stebėti, o ir suprasti, kaip jie dirba, ypač tuos, kurie fotografuoja žmones... Šie man kažkuo panašūs į chirurgus, mikrochirurgus, gydytojus, veterinarus, kunigus, šventikus... Fotoaparatas čia įrankis – skalpelis. Arba lęšiu prapjauni realybę, įeini į fotografuojamąjį, arba ne... Fotoaparatas, lęšis čia tik įrankis, svarbiausią darbą dar iki fotografuojant ar to akto metu padaro įrankio savininkas. Psichologija, empatija... Fotografas be empatijos? Na, nebent fotografuotų kečupą, deimantus, alų su puta. 

Mačiau nemažai fotografų, o ir buvau jų fotografuojamas. Algimantas Aleksandravičius, Butautas Barauskas, Daiva Kairevičiūtė, Monika Požerskytė, Gediminas Sadauskas, Gediminas Kajėnas etc. Jie visi skirtingi, turi savo braižą ir būdą tą realybės luobą drykstelėti, įlaužti, bet įeina, įlaužia, realybę perlaužia... Čia it rašyti eilėraštį – jei viena eilute kalba perlauži realybę, iš properšos jau gali ištraukti ir visą eilėraštį. Ramiai. Dirbant. Išlaukiant. 

 

 

Gytis Norvilas – poetas, eseistas.