Elena Ferrante. „Nuostabioji draugė“. Iš italų kalbos vertė Ieva Mažeikaitė-Frigerio. – V: „Alma littera“, 2016.

Perskaičius nors kelias Elenos Ferrante’s knygų recenzijas, akivaizdus tampa vienas dalykas – autorės asmenybė kelia ne mažesnį susidomėjimą nei jos knygos. Nenuostabu: E. Ferrante – bene žymiausias šiandienio literatūrinio pasaulio pseudonimas. Tiesa, vienam landžiam italų žurnalistui pavyko pateikti sunkiai užginčijamų įrodymų apie tikrąjį rašytojos identitetą, tačiau čia nei jo, nei jo spėjimo neminėsiu. Žurnalistinio tyrimo atkaklumu pasipiktinę (-usios) Ferrante’s gerbėjai (-os) pademonstravo, kad nežinojimas šiais, informacinio persisotinimo, laikais paradoksaliai gali tapti intensyvesnio intelektualinio pasitenkinimo šaltiniu.

Lietuviškai pagaliau pasirodęs romanas „Nuostabioji draugė“ yra pirmoji tetralogijos „Neapolietiška saga“ dalis. Perskaičiusi ciklo pavadinimą, iškart prisiminiau Mario Puzo ir Franciso Fordo Coppolos „Krikštatėvius“. Be reikalo. Nors Ferrante’s pasakojime esama neapolietiško gyvenimo klišėmis jau tapusių ženklų (vietinė mafija, juodoji rinka, skriaudikams ir nukentėjusiesiems tarpininkaujantis kunigas), jie veikia kaip triukšmingas pietietiško gyvenimo fonas. Istorijos centre atsiduria dviejų merginų – Elenos Greko ir Lilos Čerulo – draugystė. Kaip galima spręsti iš prologo (66-erių Elena sulaukia skambučio iš Lilos sūnaus Rino, pranešančio apie motinos ir visų su ja susijusių daiktų dingimą), ankstyvoje vaikystėje užsimezgęs santykis tęsis visą gyvenimą. „Nuostabioji draugė“ pasakoja vaikystės ir paauglystės etapus.

Vienas ryškiausių naratyvo bruožų yra dviejų personažių – protagonistės Elenos ir jos pasakojimo herojės Lilos – simet­riškumas. Nors Elena ne kartą pabrėžia išskirtinį jųdviejų panašumą („Niekas mūsų nesupranta, – galvojau, tik mudvi viena kitą suprantame“, p. 98), savotiškas opoziciškumas itin akivaizdus mergaičių santykyje su gimtąja erdve – skurdžiu Neapolio priemiesčio kvartalu. Pirmą kartą kvartalo ribas jos kerta tarsi nelegaliai, paslapčiomis, kai Lila įtikina Eleną pabėgti iš pamokų ir nukakti prie jūros. Įprastos erdvės ribų peržengimas netikėtai išlaisvina ir įkvepia šiaip jau baikštesnę Eleną, o absoliučiu ryžtu paprastai pasižyminčią Lilą priešingai – išgąsdina ir paskatina apsigręžti.

Tokie opoziciški virsmai išryškėja ir kitose srityse, pavyzdžiui, Elena nelinksmai pastebi, kad bręsdama Lila iš berniukiškos ir pasiligojusios mergaitės virsta elegantiška moterimi itin glotnia oda, o jos pačios veidą nusėja spuogai. Svarbu yra tai, jog per veikėjų konkurenciją atsiskleidžia esminga abipusė priklausomybė: „Man patiko atrasti tokias sąsajas, ypač įtraukiančias Lilą. Braižiau nematomas linijas tarp tolimų akimirkų ir faktų, nustatinėjau sutapimus ir skirtybes. Anuomet tai man tapo lyg kokiu kasdieniu pratimu: kaip man buvo gera Iskijoje, taip Lilai buvo bloga nykiame kvartale; kaip aš kankinausi palikdama salą, taip ji jautėsi vis laimingesnė. Tarytum dėl kokių piktų burtų vienos iš mūsų džiaugsmas ar skausmas būtų lėmęs kitos skausmą ar džiaugsmą“ (p. 245).

Tiesa, kyla pagunda nuslysti į kraštutinumą ir interpretuoti Lilą tiesiog kaip Elenos projekciją, t. y. kaip jos pasąmoningų impulsų išraišką. Pagrindo tam yra: savybės, kurias Elena priskiria Lilai, neretai pasirodo labiau tinkančios jai pačiai. Pavyzdžiui, kai Lila susižada su Stefanu Karačiu, Elena įsivaizduoja, kad draugė netrunka įgyti seksualinės patirties, peržengiančios paprasto bučiavimosi ribas, tačiau pasakojime paaiškėja, kad iš tikrųjų tai ji, Elena, yra labiau patyrusi: „Vadinasi, ji Stefanui nieko neleidžia, nors jie ir važinėjasi automobiliu vieni, nors ir ketina susituokti, nors jau turi nuosavą įrengtą butą, lovą su dar neišpakuotu čiužiniu. O aš, dar tikrai nesiruošianti tekėti, jau seniai ne tik bučiavausi“ (p. 278).

Vis dėlto, kaip žurnalui „The Paris Review“ teigia ir pati knygos autorė, Elena ir Lila nėra veidrodiniai viena kitos atspindžiai, veikiau jų santykiui būdinga proporcinga dinamika, kai pakaitomis suintensyvėja arba nuslopsta tai vienos, tai kitos balsas.¹ Šiam ryšiui apibūdinti daug labiau tiktų ne veidrodžio, o svarstyklių metafora. Ferrante’s meistriškumas atsiskleidžia per gebėjimą „kalbant“ pirmuoju asmeniu iš vienos veikėjos perspektyvos, išgauti polifonišką skambesį. To pasiekiama pauzėmis ir nutylėjimais, kurių reikšmės nuojautą skaitytojo sąmonėje sužadina skaidrus – simetriškai bei proporcingai subalansuotas – veikėjų tarpusavio santykis.

Ferrante’s tautietis Italo Calvino esė apie tikslumą literatūroje teigia, jog įtampą tarp geometrinio racionalumo ir žmonių gyvenimų susietumo bene geriausiai išreiškiantis simbolis yra miestas.² „Nuostabiojoje draugėje“ pasirodantį Neapolį galima laikyti itin taikliu Calvino minties argumentu. Ferrante’s Neapolis pirmiausia yra šalia ugnikalnio įsikūręs miestas. Grėsmingas, istorinę Pompėją kadaise pražudęs Vezuvijaus alsis juntamas ne tik po namais ir gatvėmis, bet ir veikėjų žvilgsniuose, intonacijose, gestuose. Naujųjų metų naktį Lila, stebėdama petardas laidantį brolį Riną, pirmą kartą patiria tai, ką vėliau pavadina „išskydimu“: „Ten šaltyje, aidint griausmingiems sprogimams, dūmams graužiant nosį ir smarkiai trenkiant siera, kažkas suardė organišką jos brolio sandarą, taip stipriai jį suspaudė, kad net kontūrai išskydo, o materija išsiliejo tarytum magma, parodydama, iš ko jis išties sudarytas“ (p. 166). Miestas, kuriame „staiga išskysta žmonių ir daiktų kontūrai“, neabejotinai primena Walterio Benjamino aprašytąjį poringą Neapolį, kuriame žmonių veiksmai ir pastatai jungiasi į vis naujas konsteliacijas, išvengdami galutinio apibrėžtumo³.

Ferrante’s romane miestas atsiskleidžia ne tik kaip įvykių vieta, bet ir (ypač) kaip pilnateisis veiksmo dalyvis. Miestas gali užkrėsti – pakeisti jame gyvenančiuosius: „Vaikystėje įsivaizduodavau mažučius, kone nematomus gyvūnėlius, naktį atslenkančius į kvartalą, išropojančius iš kūdrų, iš apleistų traukinių vagonų už geležinkelio pylimo, iš dvokiančių žolių, vadinamų durnaropėmis, iš varlių, salamandrų, musių, akmenų, dulkių, įsiskverbiančius į vandenį, maistą bei orą ir padarančius mūsų mamas ir močiutes niršias kaip ištroškusios kalės“ (p. 31).

„Neapolietiškos sagos“ romanai dažnai interpretuojami kaip feministiniai. Daugiausia pagrindo tam teikia antra, trečia ir ketvirta dalys, eksplicitiškai plėtojančios temą apie moters priešinimąsi ją menkinančiai visuomenei, tačiau, žinoma, šios temos užuomazgų galima atrasti jau ir pirmoje dalyje. Vyrai muša žmonas, broliai – seseris, o žmonai vaikais rūpintis padedantis Donatas Saratorė laikomas sumoteriškėjusiu keistuoliu. Prieštaraudamas Lilos mokslinimuisi jos tėvas Fernandas Čerulo argumentu pasitelkia faktą, kad nei jis pats, nei jo vyresnysis sūnus nesimokė, todėl mergaitė juo labiau nėra to verta. Menkesnę moterų padėtį visuomenėje kritikuojanti Ferrante gali būti teisėtai priskiriama prie antros bangos feminisčių, kovojančių dėl moterų ir vyrų lygybės darbe, šeimoje ir kitur.

Tarsi lava iš ugnikalnio prasiveržiančios prievartos grėsmę subtiliai perteikia Ferrante’s kalbos stilius – kintantys „kalbėjimo“ registrai, kai ramų toną staiga keičia šiurkštesnis: „Kartais baisiai panūsdavau nueiti pas Lilą į dirbtuvę ir pasikalbėti su ja apie mane sužavėjusius personažus, mintinai išmoktas frazes, bet paskui atsisakydavau šios minties: ji tik piktai ką nors mestelėtų; imtų taukšti apie savo planus su Rinu, batus, avalynės gamyklą, pinigus, ir man pamažu imtų atrodyti, kad mano skaitomi romanai niekam tikę, mano gyvenimas nykus, kaip ir visa ateitis, tai, kuo tapsiu: stora spuoguota pardavėja raštinės reikmenų parduotuvėje priešais bažnyčią, senmergė savivaldybės tarnautoja, anksčiau ar vėliau žvaira ir šluba“ (p. 112). „The Paris Review“ autorė apibūdina savo sakinį kaip turintį šaltą paviršių, po kuriuo kunkuliuoja nepakeliamo karščio magma. „Nuostabiosios draugės“ pasakojimo tonas primena šnekamąją kalbą (kaip pastebėjo kritikė Joanna Bigs, jam būdingas plepus lengvumas⁴), kurioje skaitytojas junta pulsuojantį neapolietiškos kasdienybės ritmą. Nors italų kalbos neišmanau, panašu, jog tekstas išverstas gerai, –­ leidžia atpažinti minėtasias Ferrante’s stiliaus ypatybes. Tiesa, vertime pasimeta vienas itin svarbus bruožas – varijavimas tarp knyginės ir tarmiškos kalbėsenos. Galima nuspėti, jog originale kalba virsta savotišku žemėlapiu, kuriame, kaip ir mieste, egzistuoja centras ir periferija, tvarka ir chaosas. Belieka apgailestauti dėl savo nepoliglotiškumo.

 

¹ www.theparisreview.org/interviews/6370/elena-ferrante-art-of-fiction-no-228-elena-ferrante.

² Italo Calvino. „Six Memos for the Next Millennium“. – London: Penguin Books, 2009, p. 71.

³ Walter Benjamin. „One-Way Street and Other Writings“. – London: NLB, 1979, p. 169.

⁴ www.lrb.co.uk/v37/n17/joanna-biggs/i-was-blind-she-a-falcon.