Ieva Dumbrytė: „Norint tapti geru rašytoju, geriausia numirti“

 

Ką reiškia būti nufotografuotai? 

Nežinau, ką man reiškia būti nufotografuotai. Nemėgstu žiūrėti į savo nuotraukas, jausmas lyg klausyčiausi savo balso. Nepatinka ir kai kas netyčia pagauna mane kadre: dažniausiai ten būna nuvogta kokia nors iškreipta mano mimika, nes turiu įprotį kalbėti gan ekspresyviai ir visuomet kraipau veidą, lyg pasakočiau anekdotą. O pozuodama jaučiuosi, tarsi vaizduočiau tą, kas nesu aš. Nustatau kiek įmanoma teisingiausią veido pozą be pagurklio ir šiek tiek kryptelėjusios šypsenos. 

Man fotografavimasis įdomesnis dėl proceso: ką daro fotografas ir pozuotojai, kaip jie sąveikauja kartu, kur stovi lempos, kiek laiko iš tiesų žmonės turi nejudėti ir kiek kadrų turi fotografas padaryti, kad vis dėlto išeitų kažkas padoraus. 

 

 

Daiva Kairevičiūtė. Rašytoja Ieva Dumbrytė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

Daiva Kairevičiūtė. Rašytoja Ieva Dumbrytė. Iš ciklo „99 scenarijai rašytojams“

 

Kalba keičiasi, vizualėja, esama nuogąstavimų, kad teksto tradicine prasme greitai apskritai neliks, o galbūt iš rašytojo irgi liks tik vaizdas?

O kam reikalingas rašytojas? Netgi dabar atrodo, kad rašytojų seniai nebėra, yra tik jų vaizdas. Norint tapti išgrynintu ir geru rašytoju, geriausia išvis numirti, tuomet lieka tik įvaizdis, o tada jį gali bet kas papuošti, paspalvinti, paįvairinti. Tas rašytojo paveikslas tampa paslaptingesnis, mistiškesnis, apie mirusį lengva kurti mitus. Asmuo tampa legendomis, pasakomis, prasimanymais ir mitologizuotais nesusipratimais apipintu vaizdu. Taip rašytojo ir kūrinių kūrėjais tampa visi. Ir man visai patinka toks konceptas, ne tik apie rašytojus.  

Kaip tik grįždama iš Panevėžio žiūrėjau į pakelę ir galvojau, kaip mažai turiu nuotraukų iš paauglystės ar iš studijų laikų. Paveiksluojamės daugiau negu bet kada, tačiau labiau negu bet kada neturime savo nuotraukų. Nesuteikdami vertės jas paleidžiame vėjais. Išmesdami senus aparatus pasmerkiame nuotraukas užmarščiai, galbūt tas pats atsitinka ir su tekstais: dabar gali būti greitai kuriami ir greitai išmetami. Tačiau noriu tikėti, kad tai tik prastos nuojautos apie tamsią ateitį, būdingos visoms kartoms. Nuojautos, kurios taip niekada deramai ir neišsipildo. 

 

Esama įsitikinimo, kad taip pavagiama žmogaus siela... 

Kai mokiausi mokykloje, man ant nosies buvo sprogusi gysla, jei neklystu, tai vadinasi išsipūtusiu kapiliaru, kuris ištiško truputį žemiau negu antakių sankryža. Kur žmonės ant nosies turi kuprelę, aš turiu nusileidimo taką, ir tas raudonas kapiliaras puikavosi būtent ten, veido centre. Dėl to labai kompleksavau, net važiavau į Vilnių naikintis jo su kažkokiu lituokliu. Procedūra kainavo 300 litų, tačiau nieko gero neišėjo – atsirado žaizda, ėmė pūti, liko randas. Bet kai dvyliktos klasės vinjetėje padarė didelę nuotrauką ir „išėmė“ tą mano kapiliarą, aš, savo nuostabai, nusiminiau. Staiga supratau, kad kai ateityje žiūrėsiu į tą nuotrauką ir ten nebus tikros manęs, tokios, kokia buvau dvyliktoje klasėje, ir panorau, kad tas kapiliaras nedingtų vien tam, kad atsiminčiau, jog toks buvo. Deja, netrukus jis paliko mano nosį. Manau, taip fotografas ištrynė dalį mano atminties ir tikrosios savasties, ką dažnas visai galėtų pavadinti siela. 

 

Tau svarbu atrodyti? O gal nufotografuota tampi tiesiog spektaklio personaže, kuri gyvena jau atskirą gyvenimą?

Atrodyti gal ir svarbu, deja, į tai visiškai nededu pastangų. Jei kur pamatysite važiuojantį dviračiu valkatą su nutaškyta purvu nugara, žieminiais purvinais batais, skylėta sermėga, ten tikriausiai būsiu aš. Kartais būna baisu, kokia pasirodau viešumoje. Norėčiau atrodyti puikiai ir visiems sudaryti nepriekaištingą įspūdį, tačiau man tai kainuoja per daug jėgų ir laiko. Negana to, nemanau turinti įgimtą estetikos ir saiko suvokimą, tad jaučiu, kad net įdėjusi pastangų galiu stipriai prašauti. 

Tam, kad taptum personažu, nuotraukoje tikriausiai reikia daug krūvio, reikia daug nuotraukų, skirtingų situacijų. Viena kregždutė – ne pavasaris, viena nuotrauka – ne personažas, nebent ten esi koks nors pasiutusiai charakteringas. Aš išvis nieko nesuprantu apie fotografiją ir kas dedasi nuotraukoje, bet gal pasaulyje nerasite kito žmogaus, kuris taip mėgsta vartyti albumus. Gali būti, kad mane domina tų žmonių, kurie yra nuotraukose, istorijos, bet galiausiai nutinka taip, kad nuotraukoje nėra jokio žmogaus, o mane vaizdas ima ir pravirkdo.

 

Parengė Daiva Kairevičiūtė

 

Ieva Dumbrytė dirba finansinių nusikaltimų prevencijos skyriuje, labai mėgsta taisyti valgyti, daug juokiasi, myli tėvus, norėtų turėti dar bent vieną iš senelių, tikisi, kad, kai mirs, visi trumpam susitiks ir galės vėl visi kartu po to numirt, ir nejaučia sotumo jausmo.