Lankydamasi elegantiškuose, tarpukarį menančiuose rašytojo Balio Sruogos ir skulptoriaus Juozo Zikaro memorialiniuose muziejuose Kaune, atkreipiau dėmesį, kad apie šių inteligentų šeimų tarnaites muziejininkės kalbėjo kiek nepatogiai, tarsi norėdamos pasiteisinti. Tąsyk susimąsčiau, kodėl tarnaičių buvimas istorijoje mus verčia jaustis šiek tiek nejaukiai. Atsakyti į šį klausimą gali padėti neseniai lietuvių kalba išleista lenkų žurnalistės ir istorikės Joannos Kuciel-Frydryszak knyga „Tarnaitės visa kam“, kurioje, pasitelkus mažuosius pasakojimus, vaizduojamas sudėtingas modernėjimo laikotarpis XIX–XX a. sandūros Lenkijoje.

Joanna Kuciel-Frydryszak. „Tarnaitės visa kam“, vertė Irena Aleksaitė, V.: „Kitos knygos“, 2025

Viena vertus, kalbėti apie išstumtus į paraštes žmones šiandien madinga; kita vertus, tai rodo, kad progresyvumo istorija tebėra aktuali (socialinė nelygybė nemažėja), o poreikis apmąstyti skriaudžiamųjų reiškinį niekur nedingo. Autorei pavyksta atkurti balsus, šnekėtis su mirusiaisiais. Pasakojimas nenuobodus, prieš skaitytojo akis dinamiškai – tiek šviesiai ir linksmai, tiek liūdnai ar net kraupiai – skleidžiasi epochiniai lūžiai ir juos lydintys nenuoseklumai. Pavyzdžiui, ne itin rūpintasi namų tarnų sąlygomis net ir tuometiniuose pažangiuose visuomenės sluoksniuose, į tai neretai nekreipė dėmesio net kairieji aktyvistai, kurie Lenkijoje (kaip ir tuometinėje XIX–XX a. sandūros Lietuvoje) buvo aktyvūs. Tik pavieniai balsai kėlė klausimą apie baltąją vergiją, nes didesnė gyventojų dalis pateisindavo tokį ekonominį išnaudojimą kaip nepakeičiamą pasaulio santvarkos dėsnį. Gana iškalbus aspektas, rodantis, kaip kūrybingai visuomenė kuria pasiteisinimus.

Lenkijoje išlikusių šaltinių kiekis gausesnis, bet ir ten jų nėra užtektinai. Tarnaičių gyvenimo sunkumus ir džiaugsmus J. Kuciel teko rekonstruoti pasitelkiant įvairius dokumentus, tarp jų ir literatūrinius tekstus. Lenkų istorikės pasakojimas atskleidžia, kiek gali pakeisti vienas žmogus ar viena šeima, jų elgesys. Pasirodo, nemažai. Pavyzdžiui, katalikė tarnaitė Aniela Hebda nacių okupacijos metais slapta nuo šeimininkų vokiečių išgelbėjo savo ankstesnių šeimininkų žydų, pas kuriuos tarnavo iki karo, dukrą Sulamitą (Zulą, tuo metu jai buvo dvylika metų). Abi išlaikė artimą ryšį ir po karo, o Anielai sulaukus gyvenimo saulėlydžio išgelbėtoji žydė Zula apgyvendino gelbėtoją savo namuose. Arba kitas įsimintinas nutikimas: vienos šeimos tarnaitė, neišsilavinusi, atvykusi iš kaimo, bet geros širdies ir kuklaus būdo, Antrojo pasaulinio karo metais slapta nuo šeimininkų gudriais ir itin pavojingais būdais parūpindavo tos šeimos vaikams trūkstamų vaisių. Kaip jai pavykdavo, sužinosite perskaitę knygą.

J. Kuciel tyrimas atskleidžia, kad kai kurios inteligentiškos šeimos su tarnais elgėsi pagarbiai ir oriai – priimdavo į šeimą, kartu valgydavo, tarnaitėms senstant arba netekus sveikatos jas slaugydavo. Tačiau tokių darbdavių buvo mažuma. Tarnybai nebetinkamos senatvės sulaukusios tarnaitės dažnai atsidurdavo prieglaudose ar gatvėse. Kas už tai atsakingas: visuomenė ar pats individas, kurių irgi pasitaikydavo visokių? Autorės pasakojimas šį klausimą palieka atvirą.

Skaitytojui atskleidžiami ne tik herojiški tarnų poelgiai ir žavios jų gyvenimo akimirkos, bet ir žiaurūs įvykdyti nusikaltimai (pavyzdžiui, Helenos Wyrzytkowskos istorija). Laikraščiai įspėdavo ponias, kad tarnaitėmis nereikia pasitikėti, – toks įtemptas, įtarus santykis neprisidėjo palaikant bent kiek sveikesnius ryšius.

Tarnaičių istorijoje apžvelgiamas ir dviprasmiškas institucinės katalikybės vaidmuo, atskleidžiantis mentaliteto įtampas modernėjimo epochoje. Viena vertus, katalikiška Šv. Zitos draugija tarnaites saugojo nuo įsitraukimo į prostituciją ir, tuometinės moralės požiūriu, prastų pasirinkimų. Kita vertus, socialistinė agitacija, kuri tarnus skatino kovoti už savo teises, civilizuotus darbo santykius, laikyta nuodėminga ir buvo smerkiama kunigų. Tarnaites įvairiai kontroliuodavo per religines dogmas. Istorikė Ugnė Marija Andrijauskaitė kalbėdama apie knygą primena: tarnaitėms buvo sakoma, kad į šeimininką reikia žvelgti kaip į Dievą ir jam nuolankiai paklusti. Pamokymai tarnaitėms (pavyzdžiui, „bjaurėkis nuodėme kaip šliužu“) atkeliavo iš būtent tokio pobūdžio galios santykio. Be abejo, socialistinė agitacija anuomet irgi buvo vertinama dviprasmiškai: manyta, kad ji skatina vagystes ir smurto proveržius. Vilniuje irgi veikė Juozapo Montvilos remiama zitiečių draugija, teikusi pagalbą tarnaitėms. Kaune šiai draugijai 1925 m. pastatytas įspūdingas modernistinis pastatas.

Skaitant knygą neišvengiamai norisi lyginti tarnaičių padėtį Lenkijoje ir Lietuvoje. Kaip tvirtina istorikas Ryšardas Gaidis, tarnaičių gyvenimas šiuose kraštuose turėjo būti gana panašus. Nors dėl liudijimų stokos tokių išsamių tyrimų neturime, kelios žinomesnės Lietuvos inteligentijos istorijos rodo, kad su tarnaitėmis (bent šiais atvejais) buvo elgiamasi gerai. Pavyzdžiui, sutuoktiniai Balys Sruoga ir Vanda Daugirdaitė-Sruogienė tarnaitę laikė šeimos dalimi. Tarpukario skulptoriaus Juozo Zikaro šeima tarnaitėms neleido patarnauti vaikams. J. Zikaras buvo valstietiškos kilmės, galbūt tai lėmė tokią demokratišką laikyseną – tarno pagalba būtina tik daugybę darbų turintiems suaugusiesiems. J. Kuciel pasakoja, kad kai kurios tarnaitės tarnybą irgi atsimindavo itin šviesiai, kaip patirtį, leidusią joms patekti į aukštesnius socialinius sluoksnius.

Štai aušrininkas ir garsus laisvamanis Jonas Šliūpas mirus žmonai vedė savo tarnaitę, 32 metais už jį jaunesnę palangiškę Grasildą Grauslytę, kuri jiems susituokus gyveno kaip tikra ponia. Knygoje panaši istorija, beje, taip pat susijusi su Vilniumi, atskleidžiama per Stasios Junuszewicz pasakojimą. Įdomu, kad G. Grauslytė, kaip įprasta tarnaitėms, buvo religinga, – jai net pavyko aršųjį pasaulietį ateistą J. Šliūpą, kuriuo kunigai gąsdindavo parapijiečius, įkalbėti tuoktis bažnyčioje. Knygoje „Tarnaitės visa kam“ rasime įdomią, šiek tiek su Šliūpų patirtimi susijusią lenkų rašytojo ir dailininko Stanisławo Wyspiańskio ir jo tarnaitės Teofilos Pytko vestuvių istorija. Nors Šliūpų santuoka tikrai buvo sėkmingesnė.

Naudodamiesi J. Kuciel metodu prisiminkime vieną iš negausių pavyzdžių, kaip tarnai buvo vaizduojami lietuvių literatūroje, – tikėtina, kad gyvenamoji tikrovė nuo literatūros pernelyg nesiskyrė. Čia vaizdas liūdnesnis: Žemaitės apsakymuose (pvz., „Teofilis“) irgi rasime tarnaičių, bet jų likimai liūdni – jos neišsilavinusios, lengvai manipuliuojamos, prieš jas smurtaujama, tos merginos išnaudojamos, be abejo, prie jų priekabiaujama. Apie tokio pobūdžio elgesį su tarnaitėmis rašo ir J. Kuciel.

Viena įspūdinga knygos istorija susijusi su tarnaičių ir šeimininkų santykiais: aristokratų namuose dirbanti mergina pastoja nuo šeimininkų sūnaus, susilaukia pavainikio, todėl išspiriama iš namų, o jos gyvenimas pasisuka tragiška linkme. Tačiau jos proanūkė taps viena garsiausių moderniosios istorijos figūrų (kokia – palieku atrasti skaitytojui). Vargšė mergina negalėjo net pasvajoti, kaip ateityje pasikeis socialinė visuomenės architektūra!

Grįžtant prie aptariamoje knygoje gausių literatūros lauko įdomybių, norisi atkreipti dėmesį į stulbinamą rašytojo Henryko Sienkiewicziaus tarnaitės istoriją, atskleidžiančią, koks galėjo būti svarbus tarnų vaidmuo išsaugant šeimininko turtą ir kultūrinį palikimą. Pasitaikydavo atvejų, kai tarnai padėdavo šeimininkams menininkams, net juos disciplinuodavo, virsdavo jų sekretoriais (pavyzdžiui, itin keistas poetės Kazimieros Iłłakowiczównos ir tarnaitės Józefos Grobowskos santykis). Literatūros istorijoje, deja, daug tokių patirčių išnyko be ženklo, tačiau pavieniai liudijimai leidžia svarstyti apie individualių pasirinkimų įtaką ir pasekmes istorijos tėkmei.

Ši knyga yra tik antrasis lenkų rašytojos vertimas į užsienio kalbą – beje, puikiai atliktas. Ne priekaištaudama, o pasvajodama pridursiu, kad iliustracijų tekstų vertimas, nors galbūt ir sumažintų autentikos pojūtį, knygą padarytų patrauklesnę platesniam skaitytojų ratui. Lenkijoje ji sutikta itin palankiai, tikiuosi, kad panašiai ją priims ir Lietuvos skaitytojai. Taip pat viliuosi, kad kita autorės knyga „Valstietės. Pasakojimas apie mūsų močiutes“ („Chłopki. Opowieść o naszych babkach“, 2023) irgi bus išleista lietuviškai. Tema yra itin svarbi ir mūsų kultūrai.

Galima suabejoti istorinės analizės gilumu, tačiau jį atsveria pasakojimų dinamika, tiesioginių balsų mozaika. Pasakojimas pagaulus, įtraukiantis ir nevarginantis skaitytojo, istorijas papildo nuotraukos, iliustracijos, šiandien gal ir juokingai atrodantys skelbimai ar pamokymai tarnaitėms. Neabejoju, kad kuo nors susidomės įvairių pažiūrų ir pomėgių skaitytojai. Filosofiniai žmogaus gyvenimo ir prasmės apmąstymai knygoje nėra stiprioji dalis, gerai, kad jų – vos keli sakiniai (tokios banalybės kaip „moralinius refleksus valdo kitokie dėsniai nei ekonomikos“).

Tokių pasakojimų kaip „Tarnaitės visa kam“ reikia daugiau, kaip ir daugiau lenkiškų knygų, – kontekstai panašūs, problemos taip pat. Turėtų patikti tiems, kam įdomūs nepatogūs klausimai, moterų istorija, nelygybės temos, turtuolių ir nuskriaustųjų intrigos.