Lukas Miknevičius. „Už vėjo tuščia“

 

Gal dar yra knygų, kurios gali priblokšti įmantrybėmis, bet Luko Miknevičiaus debiutinis eilėraščių rinkinys „Už vėjo tuščia“ labiausiai stebina paprastumu, užsispyrusiu nenoru ką nors įdomaus ar intriguojančio skaitytojui pranešti. Kita vertus, knygoje temų nemažai: fiksuojama regionų kasdienybė, esama nuorodų į šiuolaikines technologijas ir popkultūrą, gamtos patirtis, taip pat nostalgiškų vaizdų, griebiamasi ir holokausto temos (p. 45). Tai, ko gero, sufleruoja, kad autorius ieško išraiškos formų ir tematikų.

Kalbančiojo tonas keičiasi nuo ironiško iki jautraus, todėl rinkinys neatrodo itin monotoniškas. Rimuoti tekstai ne itin vykę: „...ne taip baisu, kaip buvo laukta. / Šypsotis dar gali prieš pirmą sniegą. / Ir atsiliepsi, jei tik bus, kas šaukia. / Kas dar? Jau nieko. Mano mūza miega“ (p. 62). Reikėtų pripažinti, kad „sniego“, „nieko“, „miego“ deriniai skamba banaliai, tačiau galbūt taip autorius nori pranešti, tiksliau, priminti, kad nieko naujo nėra, viskas seniai parašyta („nieko naujo“ motyvas pasirodo ir kituose eilėraščiuose p. 16, 26, 34). Net vienas pirmųjų tekstų skamba lyg savotiškas pasiteisinimas ar išankstinis perspėjimas skaitytojams: „Nieko čia naujo, / girdėta kartų šimtus, / bet vis tiek – tebūnie visi / šie rašyti ir perrašyti tekstai. (...) Tiesiog / užrašysiu tai, / ką regėjau, girdėjau, jaučiau / ir galvojau. // Tebūnie šios / prėskos visa ko / kopijos“ (p. 6).

Tarp stipresnių eilėraščių – „Herakleitas praktiškai“ (p. 59), kuriame pasitelkus kasdienės kalbos stilių sklandžiai įkomponuojamas Herakleito upės, kaip nuolatinės tėkmės, įvaizdis: „Va tada ir prasidėjo. / Kur mesi – ten žuvis. / Net ten, kur niekad nesitikėtum. // Žinai, / lyg visai kita / upė būtų“ (p. 59). Taip pat esama nebanalių užuominų į biblinius siužetus: „...abejingumas pasirodė besąs išeitis. // Nes leido žengt vandeniu taip / tarsi jo / čia nebūtų“ (p. 25). Minėtų eilėraščių sėkmę lemia gebėjimas interpretuoti šimtus kartų girdėtus dalykus, žvelgiant į juos iš šiandienos perspektyvos, tačiau sukurti keliasluoksnius tekstus autoriui pavyksta ne visada.

 

Lukas Miknevičius. „Už vėjo tuščia“. Dizaineris Tomas S. Butkus. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019.

 

Kartais stinga drąsesnio ar lankstesnio žaidimo dviprasmybėmis bei keliaprasmybėmis. Pvz., eilėraštyje „Pokalbis“ tiesmukai aprašoma tipinė situacija: „Porelė paauglių prie / gretimo staliuko, pirmosios / įtampos. // Viešpatie, / tebūnie tai, ką čia paistau, / jai įdomu. // Ji juokiasi, jai / visiškai neįdomi istorija / apie džipą, užklimpusį / trys kilometrai iki Kalvarijos. (...) Ji darkart nusijuokia ir / pradeda pasakot apie paplūdimius, / Tailandą, Maroką ir Kvalalumpūrą. (...) Paskui susigėsta. // Palydėsi namo?“ (p. 12) Galima įžvelgti autoriaus pastangas akcentuoti priešpriešas, bet dėl išraiškos priemonių stygiaus eilėraštis gan paviršutiniškas ir nieko reikšmingo neperteikia. Kita vertus, dažnai visai vykusiai pasišaipoma iš savęs ir kitų (p. 43, 60, 66), nors eilėraštis, kuriame minimas žodis „daunas“, švelniai tariant, ne visai juokingas (p. 46).

Subjektas neretai tiesiog stebi aplinką, o meilės eilėraščiuose tarpusavio ryšys aprašomas nesibaiminant sentimentalumo: „Atsargios užuominos. / Lytėjimas pirštų galiukais. / Skruostų raudonis“ (p. 56). Nepaisant išnyrančio nuobodulio ar nusivylimo, kalbantysis susitaikęs su tikrove tokia, kokia ji yra. Dažni regionų pasaulėlių pavidalai, tačiau negaliu nepastebėti, kad pirmame skyriuje pernelyg įkyriai kartojasi šuns įvaizdis (p. 10, 11, 13, 14, 16, 18, 19).

Apibendrinant „Už vėjo tuščia“ yra gan padrikas rinkinys, trūksta sklandesnės įvaizdžių komunikacijos. Neapgalvota struktūra – esminis knygos trūkumas, juk svarbu ne tik paskiras eilėraštis, bet ir rinkinio visuma. Autorius visiškai teisus: jo kūryboje nėra nieko naujo, bet yra tekstų, kuriuose seni dalykai originaliai interpretuojami. Nors dažniau savitesnio požiūrio stinga. Todėl knyga palieka įspūdį, kad L. Miknevičius yra savotiškoje poetinėje kryžkelėje. Galima tik spėlioti, kokią kryptį jis pasirinks ateityje.

 

Ernestas Noreika. „Apollo“

 

Priešingai nei L. Miknevičiaus rinkinys, Ernesto Noreikos „Apollo“ vientisa, bet polifoniška knyga. Be abejo, atsižvelgiant į meninę vertę, šias knygas gretinti sunku. Tačiau, nors „Apollo“ eilėraščiuose ieškoma neįprastų derinių, neįprastumas atrodo pritrenkiantis tik iš pirmo žvilgsnio: nepaisant siurrealistinės vaizduotės, E. Noreikos poezija neretai it iškreiptas veidrodis tiesiog atspindi kasdienį pasaulį. Knygos pavadinimas – lyg aliuzija į vidinius skrydžius („...jaučiu kaip pilnėju kaip sukruta šaknys // ir visata manyje išsiplečia“, p. 10). Įdomu, kad kosminių įvaizdžių esama ir tais pačiais metais išleistoje Nerijaus Cibulsko knygoje „Veneros“ (2019), ir Laimos Kreivytės „Artumo aritmetikoje“ (2019), nors šiame rinkinyje į kosmines keliones žiūrima kitaip.

Noreikos knygai būdinga išorinio pasaulio reiškinių ir vidinių jausenų jungtis. Tai ne naujiena, tačiau įvairūs išgyvenimai, emocijos ir požiūris į savo bei kitų egzistenciją įtekstinami įdomiai: mąstyti įmanoma „švytinčiom žuvėdrom“, šluoti „absurdo šluotelėmis“ (tai priverčia prisiminti Albert’ą Camus), paukštis gali sparnu užkliudyti „sielos sportbatį“, bažnyčios apnuogina „tikėjimo šlaunis“ ir pan. Abstraktumo ir konkretumo sąsajos poetiniame pasaulėvaizdyje susijusios su tapsmu, ribų tarp civilizacijos ir gamtos, žmogiško ir daiktiško būvio nykimu. Taigi poetas savotiškai plėtoja tapsmo bei ribos tarp žmogiškųjų ir nežmogiškųjų būvių nyksmo temas, kurios, pvz., būdingos Rimos Juškūnės, Vaivos Grainytės poezijai. Vienas gražiausių tapsmą vaizduojančių fragmentų yra šis: „...stebiu kaip toli bangose / traukiniai karts nuo karto / iškiša aprūdijusias galvas // apsidairo ar niekas nemato // įkvepia ir neria gilyn“ (p. 52).

Paties žmogaus nebūtinumas pasireiškia kaip galimybė jį perkurti: „eidamas stebėjos / kaip žuvėdros išneria žuvį / iš gleivėtos tikrovės odos (...) galvojo kokie netikslūs būna / atspindžiai // galvoje braukė ir iš naujo kūrė / žmogaus modelį (...) mąstė apie ugnikalnių burnas / deklamuojančias tekančią lavą // apie degančių namukų veidus / apie šypsenas ir akių spalvą“ (p. 35). Vis dėlto egzistencijos laikinumo įsisąmoninimas negelbsti nuo sunkiai pakeliamo skausmo dėl su(si)naikinimo nuojautos: „...atgrubusios visatos rankos / mane laisto // ant žydinčio minų lauko“ (p. 76).

 

Ernestas Noreika. „Apollo“. Dailininkė Deimantė Rybakovienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019

 

Svarbu atkreipti dėmesį į programinį tekstą „hab­las“. Jo puslapiai knygoje nenumeruojami. Epigrafu pasirinktos vaikystę primenančios Justino Marcinkevičiaus eilutės – „sapnavau sapnavau, kad mėnulyje buvau“. E. Noreikos atsakas joms – rūstus, niūrus subjekto, o gal ir visos žmonijos sapnas, kuriame nesunku iššifruoti formuluotes, „ką veikiame“, „kas esame“ ir „ko mums reikia“. Todėl sutinku su Neringa Butnoriūte („Metaforomis apaugusi tikrovė“, „Metai“, 2019, Nr. 10), teigiančia, kad „E. Noreikos kalba ne tiek koduoja, kuria sukeistintą pasaulį, kiek apvelka lengvai suvokiamą žinutę tiesiog kitu žodžio kostiumu“. Tai ypač būdinga „hablui“ bei eilėraščiams, kuriuose vaizduojami privilegijuotieji, t. y. turtingieji, ir už jų prabangaus gyvenimo slypinti darbininkų kančia bei nuobodulys („...jie nė nesusapnuos kad kajutės kuriose jie miega / prieš tai atsiduodavo darbininkų nuovargiu“, p. 21). Šiuo atveju visai tiktų pasakyti „nieko naujo“, mat akivaizdu, jog esama socialinio neteisingumo (kaip minėjau, E. Noreikos poezija neretai atspindi kasdienį pasaulį), o „mes ir jie“ dichotomija pabodusi, suponuojanti statišką struktūrą, kuri nedera su nuorodomis į tapsmą ar ribų trynimą.

Vis dėlto tokius ir panašius rinkinio trūkumus atperka įdomūs sugretinimai: „...visi virsim dulkėmis / mums sako religijos ir balti skudurėliai“ (p. 24). Religija sub­jektui neatrodo pakankama, nes ji, kaip ir „laiko sąvokos“, gali būti „sujaukiama“, kai „vieną dieną prasivers plyšys“ (p. 9). Net atspindėdama gyvenamąjį pasaulį E. Noreikos poezija persmelkta apokaliptinių nuojautų, neatmeta kitų tikrovių galimybės.

„Apollo“ – knyga, kurioje gana sklandžiai derinama vidinė žiūra su išorinių dalykų stebėjimu ir komplikuojama sapno bei realybės skirtis. Puiku, kad esama pastangos rašyti apie vidines būsenas. Būsenų vaizdavimas, net jei jos siejamos su konkretybėmis, sudėtingas užmojis, tačiau eilėraščiai liudija, kad su šiuo uždaviniu susidorota neprastai.