Kadaise, kai dar nebuvo Skaitymo fondo, Dievas iš dangaus vis pasiųsdavo žinią, kad žemės gyventojus pratintų prie lektūros. Tolle, lege – imk ir skaityk! – paslaptingas balsas paragino jauną filosofą Augustiną, kai tas, savo nuodėmių naštos prislėgtas, verkdamas sėdėjo po figmedžiu. Augustinas kėlėsi ir skaitė. Akimirksniu jo širdį persmelkė „tikėjimo šviesa“. Tai buvo stiprios meilės pradžia. Tylus skaitymas – vienas didžiausių pasaulį keičiančių stebuklų.

 

Tačiau ko vertas stebuklas, kurio šiandien niekas nebenori? Ko verta meilė, prie kurios skaitytojus, švietimo reformatorius ir nuomonių formuotojus reikia tempti kaip užsispyrusius asilus? Blogoji žinia ta, kad tik 6 proc. vokiečių vakarais mieliau paima knygą nei televizoriaus pultelį. Nors tai skamba kaip švietimo apokalipsė ir Vakarų saulėlydis (aliuzija į Oswaldo Spenglerio veikalą „Der Untergang des Abend­landes“, – vert. past.), tiesą sakant, Augustino laikais skaitytojų irgi būta ne ką daugiau. Šiandien mus jaudinančios problemos –­ jokia naujiena.

Pasaulio stebuklas – skaitymas – buvo mažumos reikalas, kol Apšvietos epocha paskelbė galingą savo šūkį „Laisvė, lygybė, brolybė!“ visiems, taip pat ir švietimo srityje. Vadinasi, leidėjas, spausdinantis ne eilėraščius, bet knygas apie mokesčių slėpimą, yra nekultūringas prekijas, o tėvai, sugebantys puikiai pasistatyti automobilį, tačiau savo vaiką sodinantys prie televizoriaus, – amoralūs vaikų gadintojai. Kaip ir sakėme, puikios anos epochos idėjos.

Deja, realybėje jos pralaimi. Nes realybėje televizijos ir radijo vadovai kultūros laidas negailestingai išmeta į šiukšlyną, o primityvių knygiūkščių tiražai metai po metų auga. Vadinamoji skaitymo kompetencija smunka. Politikai leidžia ne tik rašyti, bet ir skaityti, tačiau dauguma rinkėjų gali susitelkti tik prie trumpų tekstų. Ką daryti?

Negalima priversti skaityti nei įspėjamai grasant pirštu, nei raginant šūkiais. O ir kaipgi jie turėtų skambėti? Reikia skaityti, kad priklausytum kultūrinei bendrijai ir Thomo Manno stiliumi saulėtekį galėtum šauniai palyginti su rausvu graikų dievų dangumi? Reikia skaityti, kad išspręstum santuokos problemas ar sugebėtum išlikti šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje? Tai neturės poveikio.

Švietimo, psichologijos ir žiniasklaidos raginimai daugiau skaityti mažai tepasiekė. Tikrovė byloja ką kita: literatūra gali įtikinti tik pati savimi. Ji egzistuoja ne tam, kad pamėgdžiotų ar šlovintų gyvenimo tikrovę arba padėtų susikurti karjerą. Ji – kai kas rimčiau. Tai ne pabėgimas nuo tikrovės, o alternatyva, kitokia tikrovė, vienas kitas pasakytų – tikroji tikrovė. Tik didžiojoje literatūroje atgyja praeities laikai, tik čia mums atsiveria kito vidinis pasaulis, tik čia susiduriame su savimi kaip su svetimu, tik čia anarchija ir subjektyvumas iš tikrųjų jaučiasi lyg namie. Ką žinotume apie krikščionybę, judaizmą ir kitas religijas be literatūros? Ir kur galima apie meilę išgirsti daugiau, negu mums siūlo naktinės televizijos programos?

Geros knygos, kaip niekas kitas, mums atveria ir paaiškina pasaulį. Jos išryškina mūsų vizijas, tobulina klausą, formuoja skonį. Jos nuplėšia mus kaustantį sustabarėjusių nuostatų ir banalybių šarvą. Gerai parašyta – vadinasi, ir gerai apmąstyta: nė vienas, kuris šiandien skaitė Tolstojų, rytoj taip lengvai nepraris kalbos debilumu pasižyminčio žiniasklaidos magnato frazių. Filosofas Hansas Blumenbergas svajojo apie „perskaitomą pasaulį“. Skaitydami galime jį pažinti. Tą kitą pasaulį. Tokį, kuriame ne visos rodyklės nukreiptos į pinigus. Ir tai yra – nepaisant to, kad geros knygos dažnai prastai perkamos, – didžiulė laimė. Imk ir skaityk!

Iš vokiečių kalbos vertė Vilma Mosteikienė

„Zeit“, 2003-12-11