Jennifer Wilson. Tikras nusikaltimas. Bandant įminti „Lolitos“ paslaptis

Jennifer Wilson recenzijoje, skirtoje Saros Weinman knygai „Tikroji Lolita“ ir ją įkvėpusiam Vladimiro Nabokovo romanui „Lolita“, svarbiausiu dėmesio objektu tampa pastaruoju metu vis populiaresnė strategija dekonstruoti grynojo meno sampratą ir grožinės literatūros kūrinius interpretuoti politikos, seksualumo, lytinės, rasinės ir kt. diskriminacijų kontekstuose. Recenzijos autorė svarsto, kodėl V. Nabokovo „Lolitos“ puslapiuose, nepaisant S. Weinman pastangų, nepavyksta lokalizuoti „tikro nusikaltimo“ nei „tikros mergaitės istorijos“. Kita ne mažiau svarbi idėja – estetizmas taip pat gali būti politiškas.

Recenzija publikuota žurnale „The Nation“. J. Wilson taip pat bendradarbiauja su „The New York Times“, „The The New Yorker“, „Paris Review“ ir kt. leidiniais.

 

Jennifer Wilson. Tikras nusikaltimas. Bandant  įminti „Lolitos“ paslaptis

 

„Lolita, mano gyvenimo šviẽsa, mano strėnų ugnie.“* Šis dirginantis Vladimiro Nabokovo „Lolitos“ sakinys dažnai klaidingai prisimenamas kaip pirmasis romane. Tačiau iš tiesų 1955 m. išleista knyga pradedama fiktyvia „Pratarme“, kurią neva parašė filosofijos daktaras Džonas Rėjus, gyvenantis neegzistuojančiame Vidvorto miestelyje, Masačusetse. Velionio Humberto Humberto – pedofilo V. Nabokovo istorijos pasakotojo – gynėjas neva paprašė Rėjaus suredaguoti savo kliento rankraštį. Rėjus mus patikina – „[N]epaisant to, kad ištaisiau aiškias klaidas ir kruopščiai išrinkau kai kurias netinkamas detales“, užrašai „netaisyti“; tuomet pašiepia „senamadiškus skaitytojus“, kurie, perskaitę šį tekstą, domėsis „gyvų pavyzdžių“ likimais už „tikroviško pasakojimo“ (p. 3).

Nenuostabu, kad V. Nabokovo pramanytas Rėjus palaiko savo kūrėjo priesaką žodį „tikrovė“ ir į jį panašius rašyti kabutėse. Tikrovė ir tiesa V. Nabokovui visuomet buvo svarstymų reikalaujantys dalykai – subjektyvumo ir objektyvumo klausimas. Išoriniame pasaulyje rašytojas regėjo tiek pat apgaulės kaip ir romano puslapiuose. 1962 m. interviu BBC jis teigė: „Realybė yra nesibaigiančios laiptų pakopos, suvokimo lygmenys, dvigubi dugnai – todėl ji nepasotinama, nepasiekiama.“

Būtent todėl Sarah Weinman knygos „Tikroji Lolita: Sally Horner pagrobimas ir pasaulinį skandalą sukėlęs romanas“ pavadinimas skaitytojus perspėja – autorės sumanymas yra įžūlus. Žodis „tikroji“ pavadinime rašomas be kabučių, kurių reikalautų V. Nabokovas ar jo sukurtas filosofijos daktaras Dž. Rėjus. Knygoje, priskiriamoje tikrų nusikaltimų tyrimų žanrui, S. Weinman ne itin paiso V. Nabokovo taisyklių – daug svarbiau kvestionuoti tai, ką autorė laiko rašytojo estetizmo etinėmis ribomis.

S. Weinman teigimu, V. Nabokovas sumenkino Sally Horner bylos įtaką savo romanui – pasak jos, ši taktika turėjo išsaugoti „kruopščiai kurtą Nabokovo – grynojo kūrėjo – mitą“. Autorė tikisi, kad atskleidusi S. Horner istoriją atitaisys pasakojimo blogybes, kurias lemia tokių kūrėjų kaip V. Nabokovas nesaikingumai, ir sugrąžins S. Horner į jai teisėtai priklausantį įžymiojo romano epicentrą. Tai garbinga, tačiau dažnai ne itin sėkminga misija. Nors S. Weinman pasirinkimas neskaityti V. Nabokovo „Lolitos“ taip, kaip numato autorius, šviežias, gali pasirodyti, jog „Tikroji Lolita“ yra priešiška siekiui, būdingam grožinės literatūros prigimčiai, įkvėpimo semtis ir iš pasaulio, ir iš to, kas yra anapus pasaulio, o taip pat nesidomi pramanytų istorijų politinėmis galiomis.

S Weinman išmano nusikaltimus. Ji yra populiaraus naujienlaiškio „Crime Lady“ autorė, nuolatinė tinklalapio „CrimeReads“ skiltininkė – straipsniuose tyrinėjo mįslingai paskendusios romanų apie šnipus kūrėjos Holly Roth atvejį ir aistringą V. Nabokovo potraukį (kurį pats rašytojas neigė) tikrų nusikaltimų istorijoms. Žavėjimąsi tamsiais žmogaus psichikos užkaboriais S. Weinman visų pirma sieja su vaikystės susidomėjimu beisbolu. Būdama 8 pradėjo skaityti knygą apie beisbolą, bet staiga suprato, kad labiausiai ją intriguoja, kaip kai kurie knygoje minimi žaidėjai buvo nužudyti. „Visuomet norėjau suprasti, kodėl nutinka ribiniai dalykai“, – teigia rašytoja.

Pastaraisiais metais savo jėgas ir išmanymą S. Weinman skyrė nepastebėtų detektyvinės literatūros autorių populiarinimui. 2015 m. sudarė „Amerikos bibliotekos“ rinktinę, 2013 m. parengė trumpų istorijų rinktinę, pavadintą „Neramios dukterys, suktos žmonos“: knygoje sudėti noir stiliaus pasakojimai apie pakrikusias idiliškomis laikytas santuokas ir neva tobulas šeimas – šis žanras vadinamas suspensu namuose.

Nusikaltimo ir feminizmo konsteliacija yra ir pagrindinė „Tikrosios Lolitos“ tema. Knyga koncent­ruojasi ties tuo, ką S. Weinman vadina ištrinta vieta pačiame teksto centre. Ji tvirtina, kad V. Nabokovas panaudojo, o paskui akivaizdžioje vietoje paslėpė S. Horner istoriją – mergaitei buvo 11, kai 1948 m. vasarą ją pagrobė ir išprievartavo automechanikas vardu Frankas La Salle’as. Beveik kaip Humbertas Humbertas, F. La Salle’as apsimetinėjo aukos tėvu, kai siekdamas išvengti arešto kirsdavo valstijų sienas.

V. Nabokovas įgalina Humbertą užsiminti apie šią bylą: „...ar aš, pavyzdžiui, su Dole nepadariau to, ką Frankas Laselis, penkiasdešimties metų mechanikas, 1948 metais padarė su vienuolikmete Sale Gorner?“ (p. 303) Tai vienintelė nuoroda į S. Horner tekusį išbandymą – S. Weinman tvirtina, kad toks glaustumas nuslepia, kaip labai V. Nabokovas rėmėsi byla rašydamas romaną. Pasak autorės, ši elizija skatina kelti rimtus etinius klausimus apie literatūrą ir jai tenkančią atsakomybę konkretiems kūrinius įkvėpusiems žmonėms. Nevyniodama žodžių į vatą S. Weinman V. Nabokovo kūrybinį procesą pavadina naratyvinio smurto aktu – juo rašytojas transformavo S. Horner gyvenimo traumas į „savo literatūriniam malūnui skirtus grūdelius“, „atidengė“ jos istoriją, „kad pasigamintų „Lolitos“ karkasą“.

S. Weinman rašo „Tikrąją Lolitą“ tarsi detektyvinę istoriją: renka įkalčius, kada V. Nabokovas sužinojo apie S. Horner bylą, kiek žinojo ir „kaip stengėsi nuslėpti šias žinias“. Nesvarbu, ar šios „Tikrosios Lolitos“ dalys įtikins, bet S. Horner skirti likusieji knygos skyriai įtaigūs ir stiprūs. Išsamus tyrimas ir vaizdingos detalės suteikia galimybę žvilgtelėti, kaip pokarinėje Amerikoje pranešdavo apie nusikaltimus prieš moteris ir kaip šie nusikaltimai buvo tiriami. Tačiau, kai S. Weinman savo dėmesį nukreipia į V. Nabokovą, „Tikroji Lolita“ panyra į nelabai skaidrius vandenis – tikras nusikaltimas regimas ten, kur įprasta matyti teisę į kūrybiškumą.

1948 m. pavasarį S. Horner atėjo į „Woolworth“ universalinę parduotuvę, esančią Kamdene, Naujajame Džersyje, ir pabandė rankinėje paslėpti pavogtą užrašų knygutę, tačiau kažkas ją pačiupo už rankos. Tai buvo F. La Salle’as, maždaug 50 metų bastūnas, ką tik paleistas iš kalėjimo, kuriame atsidūrė už penkių mergaičių išžaginimą. Vyras prisistatė FTB agentu, o S. Horner, tuo metu dar visiškai vaikas, patikėjo.

F. La Salle’as paleido S. Horner ir keletą mėnesių jos gyvenimas tekėjo įprastai. Tačiau pareigūnu toliau apsimetinėjantis F. La Salle’as mergaitę susekė. S. Horner išsigando, kad mama – vieniša dirbanti moteris – sužinos apie vagystę iš parduotuvės ir sutiko su vyru vykti į Atlantik Sitį pamelavusi, jog važiuoja atostogauti su drauge. Taip prasidėjo 21 mėnesį trukęs mergaitės košmaras.

Nepaisant šių ryškių potėpių – pedofilas pagrobia mergaitę ir vežioja iš vienos valstijos į kitą apsimesdamas jos tėvu – tariami panašumai tarp „Lolitos“ ir S. Horner bylos menkai įtikina visų pirma todėl, kad kelios iškarpos iš laikraščių, kurias V. Nabokovas galbūt perskaitė, negali suteikti įtaigiam romanui būtinų detalių, charakteristikų, poteksčių ir kitų svarbių elementų. Be to, ir pati S. Weinman pastebi: kurdamas centrine „Lolitos“ ašimi tapusį nusikaltimą prozininkas rėmėsi ir kitomis bylomis.

Tiesa sakant, nusikaltėliška Humberto Humberto sąmonė ir „Lolitos“ pamatai V. Nabokovo galvoje formavosi metų metus – S. Weinman mini, kad romano temos prozininko kūriniuose sukosi beveik 20 metų. Dar prieš S. Horner pagrobimą parašytoje apysakoje „Burtininkas“ vyras jaučia potraukį dvylikametei mergaitei. Tam tikri „Lolitos“ siužeto vingiai – pavyzdžiui, norėdamas atsidurti arčiau vaiko, Humbertas veda našlę Lolitos motiną – atpažįstami romane „Dovana“ (1938), kai vienam iš personažų kyla idėja knygai: „Senas mergišius – vis dar pačiame žydėjime, aistringas, trokštantis laimės – susipažįsta su našle, kuri turi dukrą, dar visai mergaitę.“

 

Jennifer Wilson. Tikras nusikaltimas. Bandant  įminti „Lolitos“ paslaptis
V. Nabokovo imigranto asmens koretelė ("Zvezda", 1999, Nr. 4)

 

Tačiau, S. Weinman supratimu, glausta V. Nabokovo nuoroda į S. Horner paslepia faktą, kad mergaitės byla, pasak autorės, „įdiegta“ romano pasakojime. Autorė pastebi, kad Foggu – vienas iš F. La Salle’o slapyvardžių – pavadinamas veikėjas V. Nabokovo rašytame scenarijuje „Lolitos“ adaptacijai kine, o Kamdenas skamba panašiai kaip Ramzdelis (pramanytas Naujosios Anglijos miestas, kuriame Humbertas pirmą kartą pamato Lolitą), Linden primena Lone (gatvių, kuriose gyveno S. Horner ir Lolita, pavadinimai) – nors, mano manymu, tarp šių pavadinimų panašumų ne tiek ir daug.

Nežinia, kodėl „Lolitos“ rašymą ir literatūrinio įkvėpimo klausimą S. Weinman pasirinko traktuoti kaip tikro nusikaltimo istoriją. Paversdama V. Nabokovą įtariamuoju S. Weinman nepaiso to, ką dauguma laiko standartine grožinės literatūros ypatybe – įkvėpimo (didesnio ar mažesnio) ieškoma gyvenime. Viename iš skyrių autorė pasakoja tarp V. Nabokovo popierių aptikusi kortelę, kurioje minimos S. Horner pagrobimo ir F. La Salle’o arešto detalės, ir aprašo šį įvykį taip, tarsi būtų radusi dar garuojantį ginklą. „Ši kortelė – tai įrodymas, kad V. Nabokovas žinojo apie S. Horner bylą“, – rašo S. Weinman. Taip, žinoma, tačiau dar didesnis įrodymas yra romane tiesiogiai paminėti S. Horner ir F. La Salle’as. Skaitant „Lolitai“ rašyti skirtus skyrius sunku negalvoti apie tai, kad S. Weinman tikriausiai piktnaudžiauja tikro nusikaltimo tyrimo strategija ir įžvelgia transgresiją ten, kur dauguma jos neįžvelgia.

S. Weinman knyga išaugo iš straipsnio, rašyto virtualiam kanadiečių žurnalui „Hazlitt“. Netikėtai šis tekstas, kaip ir laikraščių iškarpos apie S. Horner bylą, įkvėpė Tammy Greenwood romaną „Šaltos žvaigždės ir rūdys“ (nuoroda į eilėraščio iš „Lolitos“ eilutę) – fikcinį pasakojimą apie S. Horner gyvenimą ir pagrobimą. Viena mėgstamiausių V. Nabokovo temų buvo antrininkai, todėl šis sutapimas – ir tai, kad S. Weinman recenzavo T. Greenwood romaną žurnalui „Vanity Fair“, – atrodo vykęs.

S. Weinman pastebi, kad T. Greenwood knyga kelia panašius klausimus kaip ir „Lolita“. Recenzijoje ji klausia, kokia menininkų atsakomybė žmonėms, kurių skausmas paverčiamas fikcija? Kokia grožinės literatūros, įkvėpimo besisemiančios iš tikrų traumų ir istorijų apie netektis, etika? Įdomu, kad S. Weinman atsakymas recenzijoje visiškai kitoks nei „Tikrojoje Lolitoje“. „Jei romanas savo pamatu pasirenka tikro nusikaltimo istoriją, neužtenka ją laisvai beletrizuoti. Romanas kaip savipakankamas meno kūrinys turi pagrįsti istorijos pasirinkimą“, – apibendrina rašytoja. Manau, nebūtų per drąsu teigti, kad V. Nabokovo „Lolita“ šį kriterijų atitinka. Knyga yra savipakankama ir tokia buvo ne vieną dešimtmetį.

Tačiau, jei vis dėlto pritariame S. Weinman tezei, kad menas turi pateisinti save, tvirtinu: „Lolita“ būtent tai ir padaro demonstruodama, jog elegantiškai parašytas pasakojimas gali slėpti baisybes. Visą gyvenimą trukęs V. Nabokovo žavėjimasis klaidinimu, apsimetinėjimu, nepatikimais pasakotojais ir, žinoma, įtakų slėpimu vadinamas (dažnai su menkinimo at­spalviu) menu vardan meno – atsietu, apolitišku estetizmu. Tačiau kas politine prasme gali būti svarbiau už pamoką, atskleidžiančią netiesų ir iškreiptų tikrovių poveikį? Todėl visuomet skaičiau „Lolitą“ – ypač stilizuotą Humberto pasakojimą – kaip galimybę žvilgtelėti į vidinį saviapgaulės mechanizmą, o tai, nepaisant V. Nabokovo intencijų, yra naudingas tamsiausius žmogaus proto užkaborius parodantis lęšis.

Neabejotiną „Lolitai“ medžiagą teikusį šaltinį rasti mėginta nekart – sąsajų tarp S. Horner ir romano ieškota ir anksčiau. Vieną tokį bandymą S. Weinman aprašo savo knygoje – tai 1963 m. straipsnis „Lolita turi paslaptį – ššš!“, kurį parašė laisvai samdomas žurnalistas Peteris Weldingas, o išspausdino vyrams skirtas žurnalas „Nugget“. Perskaitęs šį straipsnį „New York Post“ korespondentas parašė laišką V. Nabokovui prašydamas paaiškinimo. Korespondentas sulaukė atsakymo, tačiau jis buvo nuo rašytojo žmonos Veros Nabokov. „Kurdamas „Lolitą“ jis analizavo daugybę bylų („tik­rų“ istorijų) ir dauguma iš jų turi daugiau panašumų su „Lolita“ nei ta, kurią mini ponas Weldingas.“

Taigi romane V. Nabokovas padarė tai, ką grožinė literatūra rašytojui daryti leidžia, – į vieną pasakojimą supynė daugybę istorijų. Neapsiribodama viena byla „Lolita“ pasakoja apie Ameriką ir seksą. Šios istorijos parodo ydų paveikslą ir kultūrą, kurioje viskas tarpsta. S. Weinman papasakota S. Horner istorija, jos ryškios, pagrįstos detalės, be abejo, priartina mus prie sąskaitų su šia kultūra suvedimo. Tačiau „Lolita“ daro tą patį.

 

* Vladimiras Nabokovas. „Lolita“. Iš rusų kalbos vertė Monika Vosyliūtė. – V.: „Presvika“, 2005, p. 7. Visos citatos, asmenvardžiai ir vietovardžiai pateikiami iš šio leidimo. (Vert. past.)

 

Iš anglų kalbos vertė Virginija Cibarauskė

„The Nation“, 2019 09 10

Draugai