× Raminta Jonykaitė

Rašytojo, dramaturgo Tomo Šinkariuko neįsprausi į aiškius apibūdinimus, trumpai nenusakysi, apie ką gi jo naujasis romanas „Apokrifas“, ir nesulauksi patogių atsakymų.

T. Šinkariukas sako, kad rašymas jam – kaip ilgai laukta kelionė. Nelabai maloni, bet nuostabi. Šįkart su rašytoju pabandėme leistis į kiek kitokią kelionę – jau išleistos knygos „Apokrifas“ puslapiais, kur pasirodo... pats Jėzus. Juokaujantis, nuobodžiaujantis, nežinantis, pavargstantis, o kartais ir viską metantis. Labai atpažįstamas.

Jėzus parsineša katiną, bet mokiniai nesupranta, kodėl jis taip elgiasi, – tokia šiek tiek juokinga romano „Apokrifas“ scena kalba apie tai, kas lieka už mūsų visų akiračio. Žvelgiant bendriau, apokrifai – tai neaiškios kilmės, kanoniniais netapę tekstai, pasakojantys apie Jėzaus gyvenimą ir mokymą. Jums patinka vaikščioti tais paribiais ar užribiais kūryboje ir kasdienybėje? 

Literatūra turi kalbėti apie paribius ir užribius. Net aprašydama paprasčiausius, kasdieniškiausius dalykus ji privalo rodyti juos kaip paribio ir užribio erdvę, priversti skaitytoją pažvelgti iš savo nykaus balkono trečiame ar aštuntame aukšte į nykų kiemą kitokiu žvilgsniu. Ji turi atskleisti pasaulį ir gyvenimą kaip Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“ Zoną, kur, pasirodo, veikia ne visai tokie dėsniai ir principai, apie kuriuos kalbama populiariuose žurnaluose ar jutubo kanaluose. Ir tas pasaulis nėra fantastiškas. Viskas priklauso nuo žvilgsnio. Taip, tai šalmas ar akiniai, bet ne skaitmeniniai, ir tikrovė, kurią jie rodo, turėtų būti ne maloniai enhanced ar augmented, o... nežinau – deeper, sharper, stranger...

 

Tomas Šinkariukas. Asmeninio archyvo nuotrauka

 

Jei teisingai suprantu, jūsų požiūris į literatūrą ir rašymą – labai rimtas. Tačiau nei Jėzus, nei jo svita, kartais vadinama gauja, kuri daug maudosi ir geria daug vyno, jūsų kūrinyje, švelniai kalbant, neatrodo rimtai. Kodėl pasirinkote tokią strategiją?

Literatūra turi linksminti, bet taip, kad pasijustum blogai. Linksmai ir blogai vienu metu. Savotiškas piktas linksmumas. Energingas pesimizmas. Depresyvi euforija. Literatūra rodo, o ne moko. Mokomoji literatūros funkcija ankstesniuose amžiuose visada buvo dirbtinė, moralistų sugalvota, kad pažabotų meną. Tikri talentai jai nepasiduodavo sąmoningai ar nesąmoningai. O graikų tragedija? Antikos žiūrovai norėdavo patirti katarsį. O kas tai buvo? Įsijautimas į tragediją, likimą ir absurdą. Per meną, kitaip sakant, simboliškai ir estetizuotai, patyrę absurdą, siaubą ir neišvengiamybę, jie pasijusdavo geriau. Atsigavę kaip po dušo. Pasiruošę pasitikti nuožmią tikrovę.

Ko gali pamokyti absurdas? Albert’as Camus „Sizifo mite“ bando tai daryti. O dabar menas turbūt yra tam, kad išsviestų ir išlaisvintų nors trumpam (kaip sakė Arthuras Schopenhaueris) iš mūsų baisaus įprastumo, seklumo, konvencionalumo, mūsų baisios, margaspalvės gyvenimo pilkumos ir inercijos. Jeigu jis to nedaro, man tai ne menas. Todėl visiškai nevertinu tiesiogiai socialiai angažuoto meno ir menininkų, kurie šiuo metu karaliauja. Išreikšti idėjoms, kurias jie kelia, menas nereikalingas. Jos per daug aiškios ir paprastos.

O koks (kas) tokiu atveju yra tikras, rimtas menas ir kaip jį atskirti?

Tikras menas visada daugiaprasmis. Menas negeneruoja grynųjų idėjų. Didaktika yra meno žudikė. Tam, kad efektyviai funkcionuotum gyvenime, reikia daryti aiškius, ryžtingus sprendimus.

Menas – tai skrydis į neryžtingumą. Menas nėra fantastika. Jis parodo gyvenimo detales ir niuansus, kurie trukdo veikti ir patogiai praslysta mums pro akis. Low latent inhibition. Ir priešingai – begalinis susitelkimas, kaip dailininkas įsižiūri į tapomą veidą. Todėl menas balansuoja ant beprotybės ribos. Jis atidengia neišsprendžiamus moralinius ir psichologinius klausimus, kurie daro mus subtilesnius, bet trukdo ramiai gyventi. Paradoksaliai jis yra objektyvesnis žvilgsnis į tikrovę, nes neignoruoja to, kas nenaudinga, kas kelia dvasios sumaištį. Menas – tai paranoja be įkyrios idėjos. Iš to nenaudingumo, veržlaus neryžtingumo ir gilesnio pastabumo bei jautrumo atsiranda meno grožis ir galia. Taigi, anksčiau ne ekonomika, o menas buvo soft power. Juokauju.

Prieš atsiversdama „Apokrifą“ noriu paklausti, koks jūsų santykis su religija? Turbūt į ją dažniau atsigręžiame, kai kasdienybė atrodo per sunki, kai neberandame atsakymų? Koks religijos vaidmuo šiandien? Esate apie tai galvojęs?

Jeigu tikite Dievą, ieškokite atsakymų Šventajame Rašte. Jeigu ne, skaitykite Emile’į Cioraną. Labai atgaivina. Rekomenduoju. Kai nerandu argumentų kasdienybėje, išgeriu viskio. Bet padeda tik pirmas dvi valandas.

Turbūt autorius nervina tokie klausimai, bet kodėl vis dėlto ėmėtės vieno populiariausių Vakarų kultūros personažų – Jėzaus? Ir kodėl pavaizdavote jį būtent tokį – juokaujantį, ironišką, nežinantį, pavargstantį, galiausiai apsisukantį ir nueinantį?

Norėčiau priminti vieną svarbų dalyką. Nesu knygos autorius. Aš tik gavau garso įrašą, išverčiau kito žmogaus pasakojimą ir, truputį jį aptvarkęs, paverčiau lietuvišku tekstu. Todėl visi atsakymai į klausimus, kodėl ten yra taip ar anaip, tegali būti mano nuomonė, interpretacija. Daug ko ten pats nesuprantu. Taip ir nesupratau, ką tikrajam autoriui reiškia Jėzus ir kam reikėjo iš naujo perkurti Jo gyvenimą. Dievą paversti, kaip jūs teisingai pastebėjote, personažu. Įtariu, kad Jis jam buvo reikalingas kaip mediumas, per kurį tikėjosi gauti atsakymus į kažkokius kankinančius fundamentalius klausimus.

Būna tekstų – šis būtent toks, – kuriuos skaitai ir priimi išsyk, labai aiškiai keliauji kulminacijos link. O kaip yra rašančiajam? Rašymą palyginote su ilga kelione po savo kambarį. Kokia toji kelionė? 

Kelionė aplink mano kambarį. Tą Xavier de Maistre’o knygos pavadinimą minėjau kalbėdamas apie savo rašymą. Liūdesį ir džiaugsmus. Man rašymas visada yra nuotykis. Kaip ilgai laukta kelionė. Nelabai maloni, bet nuostabi. Čia apskritai netinka kategorijos malonu ar nemalonu. Taip. Ilgai laukta kelionė. Šuolis iš stasis į ekstasis. Kaip Arthuro Rimbaud „Aukščiausio bokšto daina“. Tačiau jis jau dvidešimties pasibjaurėjo Poetinio kelionių biuro paslaugomis, o aš, senas idiotas, vis dar žvilgčioju į naujus reklaminius pasiūlymus.

„Apokrifo“ skaitytojas daug juoksis, bet jam ir stipriai skaudės, nes: „laisvė, tai, kas nepasiekiama“; „žmonės žiaurūs“; „meilė iliuzija“; „tik pragare viskas skaidru, šviesu ir aišku“. Bet kas lieka po skausmo, neteisybės, to, kas nepasiekiama? Ar vis dėlto, be skausmo, yra kažkas daugiau?

Be skausmo, turėtų būti ir yra jo priešingybė – džiaugsmas. Trumpos akimirkos. Ir didžiausia pilkoji zona tarp jų. Kaip prasideda „Ana Karenina“? Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą. Visos nelaimingos skirtingai. Man viskas atvirkščiai. Įprastas žmonių nelaimes suprantu, galiu įsivaizduoti, įsijausti, o kai kurias pats patyriau. Skurdas, nesėkmės, ligos, artimųjų praradimas, beprasmybė ir liūdesys – visa tai man aišku ir suprantama. Nelaimės sferoje jaučiuosi panašus į kitus žmones. Bet kai stebiu, kas jiems kelia džiaugsmą, kas juos daro laimingus, pasijuntu esąs iš kitos galaktikos, o gal iš urvo. 99 proc. šiuolaikinių žmonių džiaugsmų ir malonumų man atrodo tokie absurdiški ir idiotiški, kad net protu negaliu jų sau paaiškinti, ką jau kalbėti apie emocijas. Vienas paprasčiausių, o man paslaptingiausių pavyzdžių. Vargšų džiaugsmai. Neturiu jachtos, bet turiu naują aifoną. Nesuprantu, kaip galima gyventi išmaniajame telefone. Jei mane priverstų – nusišaučiau. Kiti nusišautų, jei jį iš jų atimtų.

Pabaikime, kuo pradėjome, – katinais. Kodėl Jėzus atkreipia dėmesį būtent į katiną? Esate kačių žmogus?

Aš esu šuo. Arba šou, jeigu žemaitiškai. Esu pusiau žemaitis. Bet katės ir katinai irgi labai gerai. Jie, kaip ir šunys ar kiti žvėrys, be visų kitų įdomumų, turi vieną pačią nuostabiausią savybę. Jie abejingi naujosioms technologijoms. Jie ir dabar tokie, kokie buvo anksčiau. Paskaitykite Charles’io Baudelaire’o „Paryžiaus spliną“. Skyrius vadinasi „Gerieji šunes“.