Jazukevičiūtė D. JO VARDAS SIBIRAS. Romansas. – Vilnius: Alma littera, 2013

Nedidelės apimties knygutė, pavadinta romansu. Perskaitoma vienu atokvėpiu. Kas lieka perskaičius? Pirma mintis – asociacija su Vladimiro Nabokovo romanu „Lolita“. Intrigos prasme. Pamenu, kai skaitėme „Lolitą“ prieš trisdešimt metų, dvi mano draugės numetė knygą, sakydamos, kad tokios knygos neįmanoma skaityti. Skaityti iš tiesų sunku – iš etinės, ypač motiniškos meilės atmieštos perspektyvos. Prisiverčiau perskaityti vien tik iš pagarbos Nabokovui ir nuolatos sau primindama, kad jam svarbi vien estetika. Etika jo nedomina. Pirminė motiniška intuicija diktuoja: vaikai yra nekalti. Jie sugenda tik sužaloti suaugusiųjų pasaulio. Kaip apsaugoti vaikus nuo visų šitų Humbertų Humbertų, varvinančių seilę į mažametes mergaites? Nuo jų savanaudiškų pinklių? „Teprasmenga visi pedofilai skradžiai žemę“, – sufleruoja motiniška intuicija.
Per tą trisdešimt metų išgirdau dvi Nabokovo „Lolitos“ interpretacijas, kurios trikdė šį pirminį tikrumą. Amerikiečių filosofas Richardas Rorty’s tikino, kad Nabokovo sumanymas buvęs etinis: per H. H. paveikslą atskleisti galimą žiaurumo anatomiją. Kitą interpretaciją išgirdau iš labai intelektualaus draugo: pasirodo, pati Lolita suviliojusi H. H.: reikėtų tik atidžiai įsiskaityti į tekstą ir nepamiršti tokio faktoriaus kaip paprastai nutylimas vaikų seksualumas. Iš tiesų, kaip atrodytų romanas „Lolita“, jei būtų perrašytas apgręžus perspektyvą: jei pirmu asmeniu pasakotų pati Lolita? Sunku pasakyti.
Ar apskritai įmanoma, kad mažametė mergaitė įsimylėtų brandų vyriškį? Tiems, kam nėra nutikę tokių istorijų, pats klausimas atrodo dirbtinis, žeidžiantis vaiko nekaltumo auros tabu.
Tačiau realybė yra įvairesnė nei mūsų lokalios patirtys. Jeigu kiekvieną tekstą (ar romaną, ar romansą) laikytume savotišku realybės galimybių tyrimu, Jazukevičiūtės knyga atskleistų tokios patirties galimybę. Kaip, beje, ir Dovilės Zelčiūtės romanas „Gastrolės“ (2009). Zelčiūtės romane paauglė mergaitė pamilsta trisdešimt metų vyresnį teatralų tėvų bendradarbį. Visas likęs pasaulis struktūruojamas iš šių jausmų perspektyvos. Jazukevičiūtės knygoje amžiaus tarpsnis dar pažemėja. Penkerių metų mergaitė, pamačiusi trobon įeinantį šeimininko senuko suaugusį, iš Sibiro grįžusį sūnų, iš karto atpažįsta jame save, nes „jis buvo kitoks“. Pasakotoja retrospektyviai bando atsekti tokio jausmo genezę ir laiką, bet sunkiai apčiuopia jo ištakas: „Kada viskas atsitiko? Ar vos jam įėjus? Ar kiek vėliau? Nežinia. Bet labai greitai atsitiko. Žaibiškai“ (p. 19). Tekstą smelkia likiminė gaida: meilė būna anksčiau nei pamilstama. Ji ištinka kaip kad ištinka neišvengiami ir svarbiausi žmogaus gyvenimo įvykiai. Meilės teorijoje klasikine tapo Platono dialoge „Puota“ išsakyta Aristofano mintis, kad kiekvienas iš mūsų yra „žmogaus pusmarkis“, nes esam perpjauti pusiau panašiai kaip plekšnės, ir kiekvienas nuolat ieškome savo pusmarkio. Ieškome, ieškome, ir ne visada – randame. Na, o čia štai penkerių metų mergaitė lyg niekur nieko sulaukia savo pusmarkio net neišėjusi iš tėvų gryčios. „Aš jau ne kūdikis, aš kažkas kitas. Nežinau, kas. Bet pasaulis keitėsi. Aš apčiuopiau jo esmę. Mano buvęs pasaulis kažkaip apsalo ir aptirpo, tarytum medus koriuose. Nuo tos staiga užgriuvusios pilnatvės. Ir aš keičiausi. Pavyzdžiui, pasijutau labai daili ir graži“ (p. 26). Ar kuo skiriasi šitie vaiko patirti išgyvenimai nuo suaugusios moters pirmųjų meilės ženklų įsisąmoninimo? Ar tai iš tiesų vaiko sąmonė, ar vis dėlto – suaugusio žmogaus projekcija? Gana įtartinai, tarsi praradus saiką, iš suaugusio žmogaus perspektyvos atrodo aprašytas toks jausmų perviršis mažos mergaitės galvelėje. Mergaitė suvokė, kad jos vaikiški žaidimai su suaugusiu vyru yra kažkuo pavojingi. „Aš užkritau ant jo. Jis atšoko nuo manęs. Kaip nuo ugnies. Aš ir buvau ugnis. Aš leipau iš meilės. Ir žinoma, geismo. Bet nujaučiau tik pačią geismo pradžią, nežinojau, kas galėtų slypėti už jos, dar toliau, tik beprasmiškai liepsnojau ir lydžiau save pačią. Nežinojau, kur mane veda troškimas. Buvau per daug naivi ir tyra suprasti, kur veda troškimai“ (p. 29). Jazukevičiūtės atskleidžiamas vaiko seksualumas visiškai neprimena klasikinės psichoanalizės. Psichoanalizės schema uždaryta triadoje: tėvas, motina, vaikas. Ši maža mergaitė Jazukevičiūtės pasakojime nelabai domisi savo tėvais. Mamą gerbia labiau net negu tėvą – kaip saugos, ramybės, išminties garantą. Jos mylimasis, kvepiantis Magadanu, atsėdėjęs Sibire už tai, kad „nužudė žmogų“, niekaip nei išoriš­kai, nei vidumi nepriminė mergaitės tėvo –­ mėlynakio komunisto – idealisto. Ją pakerėjo tai, kad jis – būtent kitoks nei iki šiol jos matyti žmonės. Kitybė kaip kitoniškumas paprastai pakeri pirmiausia vaizduotę. Tiesos yra ir Jazukevičiūtės koncepcijoje.
Tačiau neįtikina po šios refleksijos atsirandantis sentimentalus nukrypimas kaip apibendrinimas: „Et, vaikai juk šventi kaip dangaus angelai... Žinoma, jie gali krėsti kokias tik nori šunybes, bet vis tiek jų sielos išlieka šventos, be dėmės“ (p. 29). Iš kur maža mergaitė gali žinoti, kad ji –­ angelas, jei neturi nuopuolio patirties? Iš šono, skaitytojui, ji primena toli gražu ne angelą, o veikiau mažą velniūkštį.
 Romane mergaitė neturi jokios užuo­jautos ir atjautos patirties. Pripažįsta tik tuos, kurie jai suteikia laisvę – suvaikėjusius diedukus. Kai jos mylimas vyras ir jo tėvas diedukas net nepasiūlę prisėsti išvarė atgal į pūgą iš Sibiro iš meilės jį atsivijusią moteriškę, mergaitė džiūgavo: jos mylimasi liko jai. Ar gali angelas būti išskirtinai egocentriškas, meluoti, išduoti?
Mergaitė ne sykį kaip iššūkį suaugusiųjų pasauliui kartoja: „Juk sakau – vaikai yra protingi padarai, ne kokie silpnapročiai“ (p. 24). Bet tada, kaip protingiems padarams, jiems būdingos ir protingų padarų silpnybės. Čia pat romane atskleidžiama, kad save angelu vadinantis vaikas gali būti gana klastingas. Mergaitė su tėvais gyveno vienkiemyje. Žmones matydavo retai. Jų nemėgo. Mamos draugės atsivesdavusios savo vaikų, bet mergaitė nenorėjusi su jais žaisti. „Tada pasislėpiau už kampo, užsimoviau kaukę ir iššokau priešais jų nosis. Jos klaikiai žviegdamos pabėgo. O savo mamai niekaip nesugebėjo paaiškinti, nei ką jos pamatė, nei kas išties ištiko“ (p. 16). Mergaitė nėra išskirtinė. Beveik kiekvienas galėtume prisiminti iškrėtę bent jau ką nors panašaus, jei nuosekliai ir atvirai papasakotume sau ir kitiems apie savo vaikystę.
Pavojų kelia ne vaikų išdaigos, bet būtent manymas, kad vaikai – angelai ir kad jiems nebūdingos suaugusių žmonių ydos. Ar negali pirmapradis įtikėjimas, kad vaikas negali nuodėmingai meluoti, privesti prie neprognozuojamų socialinių pasekmių? Ar negali vaiko melas, įpintas į suaugusių žmonių žaidimus, laužyti likimus ir net tapti jų mirties priežastimi? Vaiko nekaltybės prezumpcijos akivaizdoje suaugęs tampa bejėgis.
    
Įsimintinas šiuo aspektu yra Williamo Wylerio filmas „Vaikų valanda“ (The Children’s Hour, 1961, JAV), sukurtas pagal Lillianos Hellman pjesę, kur Audrey Hepburn (Karen) ir Shirley MacLaine (Marta) vaidina dvi jaunas mokytojas, susiejusias gyvenimą su mažų mergaičių ugdymu jų įsteigtoje privačioje provincialioje mokykloje. Vienai mergaičių atrodo, kad gyvenimas su senele daug geresnis nei privačioje mokykloje. Todėl pabėgusi iš mokyklos ir nenorėdama į ją grįžti, ji sukuria melagingą istoriją apie tai, kad abi mokytojas sieja homoseksualūs meilės ryšiai. Mergaitė stipri ir valdinga, nevaldomu egocentrizmu galėtų panėšėti į Jazukevičiūtės teksto heroję, jeigu pastarajai būtų sukurta platesnė veiklos ir erdvės programa. Filme į savo melo pinkles mergaitė-angelas įtraukia ir bendramokslę, nes aptikusi šią vagiant grasina šantažuoti. Suaugusieji žaibiškai patiki mergaičių melu, atsiima vaikus iš mokyklos. Mokytojos bando gintis –­ kreipiasi į teismą dėl šmeižto, bet bylą pralaimi. Galiausiai filmas baigiasi vienos iš draugių savižudybe, o kitos – gyvenimo griūtimi. Praradusi ir draugę, ir mylimąjį, ji išvyksta. Ar iš tiesų, nepaisant vaikų šunybių, jų sielos išlieka šventos nelyg angelų?
Filme nematome, kad mergaitės kaip nors atgailautų dėl to, kas įvyko. Mergaičių melas išryškėjo atsiradus vogtoms brangenybėms. Gerai, kad dar atgailauja suaugusieji, juk ne visada taip nutinka. Mergaitės senelė kilniai bando išpirkti kaltę, bet mokytojos išdidžiai to nepriima. Šmeižto padariniai paprastai nebeužglaistomi. Kažkada Didžiojoje Karalystėje teko skaityti straipsnį apie Britanijos mokytojų apsisprendimą. Čia, priėmus įstatymą, leidžiantį mokiniams slapta pranešti apie mokytojų seksualinį priekabiavimą, jie liovėsi iškylavę ir bendravę su mokiniais už mokyklos ribų, vengdami bet kokio draugingumo. Mokytojus gąsdina pasitaikantis mokinių melas kerštaujant už kokias nors savas „mokyklines“ nuoskaudas.
Jau kai buvo parašytas šis tekstas, „Skalvijos“ kino teatras ėmė rodyti danų režisieriaus Thomo Vinterbergo filmą „Medžioklė“ (2012), kuriame santūriais štrichais atskleidžiama vaiko melo genezės anatomija. Kodėl maža mergaitė, išvaizda iš tiesų primenanti angeliuką, ima meluoti ir apkaltina vyrą auklėtoją, jai draugišką ir patikimą žmogų, seksualiniu priekabiavimu? „Vaikas negali meluoti“, –­ sako vyresnioji auklėtoja, tuo išpūtusi ir sukėlusi pedofilinio skandalo burbulą. Skandalo padariniai, kaip visada – klaikūs. Jazukevičiūtės knygoje yra viena vieta, primenanti situaciją filme. Mergaitė prisimena: „Kai mes dar kartą nusiritome nuo skardžio ir aš vėl veidu atsitrenkiau į jo snieguotą krūtinę, jis staiga stryktelėjo ant kojų ir nusipurtė sniegą. Iš aukštai pažvelgė į mane, tebegulinčią sniege, ir pasakė: „Kažkoks pamišėlis tas vaikas“ (p. 29). Vinterbergo filme mergaitė susuka meduolį-širdutę ir pasinaudodama tuo, kad auklėtojas siautė su berniukais gulėdamas ant grindų, prišokusi prie jo pabučiavo jam į lūpas ir įkišo ją jam į kišenę. Auklėtojas, pasikvietęs ją, širdutę grąžina ir sudraudžia sakydamas, kad į lūpas ji bučiuoti galinti tik tėvus, o širdutes dovanoti tik savo amžiaus berniukams. Atstumta dovana visada yra ego žeidimas, net jei ir neįpintos moteriškos ambicijos. O ir jos gali dalyvauti šiame žaidime. Filme mergaitė ne tokia reflektyvi kaip Jazukevičiūtės herojė. Ji pati pakliūna į savo melo pinkles. Jau norėtų iš jo išeiti, bet suaugusieji nebeleidžia. Būtent jie sufleruoja jai, kokiais žodžiais ji turinti apsakyti savąją patirtį, o jos bandymą trauktis kvalifikuoja kaip užslėptą baimę. Ji bando siųsti ženklus, kad melavo, bet suaugusieji negirdi. „Aš pati nežinau, kodėl taip pasakiau“, – galiausiai prisipažįsta. Iš kur jai žinoti: mergaitei per sudėtinga šifruoti savo jausmų bangas.     
Jazukevičiūtės knygoje situacija nesiklosto taip dramatiškai: visa istorija verda tik mergaitės galvoje. Galiausiai jos mylimas vyras išvyksta nepritapęs prie tėvo gryčios. Įsimintina jų atsisveikinimo scena. Būtų buvę gal tikslu šį pasakojimą ir užbaigti sakiniu: „Aš bėgau paskui sunkvežimį tol, kol už posūkio pradingo vieškelio dulkėse“ (p. 58). Ir netęsti istorijos, nes antroji jos dalis apie suaugusiųjų gyvenimą atrodo nebūtina – tarsi apendiksas, neišvengianti banalybės pėdsako. Tačiau mergaitės akimis papasakota istorija vis dėlto turi savitą skonį ir kvapą.

Tekstas skaitytas Vilniaus knygų mugėje 2013