Bolonijos knygų mugės (balandžio 1–4 d.) paraštės

Kelionė į Boloniją prasideda Pragaro gatve – Via Inferno. Tiksliau, senamiesčio skersgatviu, kuriame prieš pustūkstantį metų stovėjo į mažulytį getą suvarytų Bolonijos ir apylinkių žydų maldos namai. Sinagogos, kaip žinia, dar viduramžiais laikytos šėtono buveinėmis, tad skersgaviui vietiniai krikščionys tinkamesnio vardo nesugalvojo. Getas čia gyvavo, tiesa, trumpai – pūstelėjus kontrreformacijos vėjams popiežiaus valstybėje žydams vietos neliko. Su išvytaisiais „pragaro“ gyventojais dingo ne tik maldos namai ir kvartalo šurmulys, bet ir iki 1555 m. Bolonijos universitete veikusi Judaizmo istorijos katedra, garsėjusi unikaliais rankraščiais. Šiandien geto istoriją mena keraminis Fatimos delno formos žemėlapis ant vos kelių geto gatvelių sankryžų.

Į knygų mugę dardame sausakimšu miesto autobusu, vietiniai niurzga ir kreivai šnairuoja į svetimtaučius mugės lankytojus, iš tolo trykštančius entuziazmu ir iškart užmezgančius kalbą apie leidybos naujienas, premijas, gastronominius Bolonijos džiaugsmus. Taip ir pravažiuojame susispaudę ir tauškėdami apie knygas Stalingrado prospektu. Bologna la rossa, „raudonoji Bolonija“. Ilgą laiką šis regionas buvo neįveikiama PCI (Partito comunista italiano) tvirtovė. 1946 m. boloniečiams suteiktas aukščiausias Respublikos apdovanojimas Medaglia d’Oro per la Resistenza už miesto išlaisvinimą nuo nacių (ir savų fašistų). Boloniją italų partizanai ir miestiečiai, beje, vadavo ne vieni: pavažiavus kiek į rytus San Lazaro kryptimi patenki į didžiausias Italijoje lenkų karių kapines (tokių Italijoje net ketverios, garsiausios, be abejo, Montekasino). Vėliau boloniečių ir lenkų santykiai kiek pašlijo dėl skirtingo požiūrio į komunizmą, tačiau tam tikras istorinis naratyvas vienareikšmiškai paženklino po bombardavimų atstatyto miesto toponimiją: Bolonijos gatves tebepuošia Lenino, Karlo Marxo ir Jurijaus Gagarino pavardės, stovi Rosos Luxemburg vardu pavadintas technikos institutas. Na, o lenkų pėdsaką mieste mena ant Filologijos fakulteto sienų kabanti atminimo lenta Adomui Mickevičui, čia skaičiusiam paskaitų ciklą apie slavų literatūrą ir kvietusiam jungtis prie lenkų legiono kovai su Austrija.

Galiausiai pasiekiame mugės vietą ir panyrame jau į XX a. pab. vakarietiškų periferijų urbanistiką: milžiniškas modernus gelžbetoninis monstras iš lėto ryja lankytojų minią, keturioms dienoms suplaukusią į Boloniją iš įvairių pasaulio kampelių. Tikrų tikriausias Babelio labirintas, geografiškai suskirstytas į kelis paviljonus. Šių metų vaikų knygų mugės garbės viešnia – Šveicarija, šalis, kalbanti net keturiomis oficialiomis kalbomis ir per iliustraciją pristatanti 26 kantonus. Taigi daugiatautė ir multikultūrinė tapatybė, o tai jau užuomina į neoficialią mugės organizatorių intenciją: įvairovė kaip vertybė dominuojančio vienalytės grynakraujės tapatybės naratyvo fone.

Pirmasis įspūdis – vaikų literatūrai skirta mugė... be vaikų! Tikrai taip, Bolonijos knygų mugė pirmiausia yra tarptautinis leidybos pasaulio profesionalų suvažiavimas, kurio tikslas – užmegzti ryšius, sutvirtinti senuosius, sekti rinkos tendencijas, apžiūrėti vieniems kitus, na, ir, žinoma, ieškoti įkvėpimo naujiems sumanymams. O rinkoje šiandien, be mažiausios abejonės, dominuoja komiksai ir tyliosios knygos (silent books), kurių gali rasti praktiškai kiekviename italų stende, kiek mažiau užsienio stenduose. Nieko nuostabaus: italai gali pasigirti sena komiksų tradicija, siekiančia Pirmąjį pasaulinį karą. Vaikams komiksai pradėti kurti dar 1908 m. ir spausdinti „Corriere dei piccoli“ žurnale, fašizmo eroje pasitarnavę kaip puiki propagandos priemonė. Kasmet Lukos mieste, Toskanoje, vyksta įspūdingas „Lucca Comix“ festivalis, sukviečiantis vietines ir tarptautines žvaigždes, Milane galima aplankyti atnaujintą komiksų muziejų su biblioteka, o komiksų ar grafinių novelių mokyklų ir kursų esama bene kiekviename didesniame mieste.

Praėjus kontrolės turniketus ir suirzusį aptarnaujantį personalą, į kairę ir į dešinę žarstantį brošiūras, lankstinukus ir paviljonų žemėlapius, patenkti į savotišką tunelį, nukabinėtą aspiruojančių iliustratorių ir dailės studentų darbais, vizitinėmis kortelėmis, žinutėmis. Kiekvienas lapelis su vardu ir el. pašto adresu yra viltis, kad galbūt kažkas šiame spalvingame chaose tave pastebės. Ironiška, profesionalams knygų menininkams skirtą susitikimų erdvę nutarta pavadinti „The Illustrators Survival Corner“, išlikimo kampeliu. Tikrai tikslu – svajojantiems apie iliustravimą Bolonija yra rimtas ištvermės išbandymas. Įvairiu metu prie skirtingų stendų rikiuojasi neįtikėtinai ilgos jaunų žmonių minios. Matydama mano nuostabą, pažįstama leidėja paaiškina, jog tai meno studentai ar pradedantys iliustratoriai, laukiantys galimybės leidyklų atstovams trumpai pristatyti savo darbus. Kiek iš jų bus pastebėti? Kiek iš jų kitąmet grįš į Boloniją išmėginti laimės?

Italų leidėjų paviljone gyvenimas virte verda, tik iš jų galima nusipirkti knygų, užsienio stenduose knygas gali tik pačiupinėti, nusipirkti autorines teises. O išties gaila, taip norėjosi Iwonos Chmielewskos knygų (laimei, lenkų iliustratorę Joanną Concejo leidžia italų „Topipittori“, jos labai reikėtų lietuviškai). Į italų paviljoną plūsta ne vien literatūros agentai ar leidėjai su sutartimis ir knygų pasiūlymais, čia lankosi ir mokytojai, bibliotekininkai, vertėjai, įvairių kultūrinių centrų atstovai, dirbantys su knygomis ar švietimo programomis vaikams. Žodis „biblioteka“ skamba nuolat, vėliau užsukusi į konferenciją apie fizinės ir neurologinės negalios vaizdavimą vaikų literatūroje patenku į puikią diskusiją apie bibliotekų vaidmenį ir svarbą integravimo procese. Kalba Volnei’us Canônica, skaitymo ir raštingumo iniciatyvos „Quindim“ sumanytojas brazilas, dirbantis su favelų vaikais. „Quindim“ biblioteka atidaryta sename vandens malūne vietos gyventojų pastangomis, gana greit ji virto šiuo tuo daugiau: paramos neįgaliesiems centru, užklasinės veiklos ir laisvalaikio, kalbų ir raštingumo mokymo (vaikams ir suaugusiems) vieta. V. Canônica pabrėžia, kaip svarbu kiekvienam vaikui turėti galimybę fiziškai prisiliesti prie knygos, atrasti skaitymo maloną. Bibliotekoje leidžiama ilgesniam laikui išsinešti apie tuziną knygų, kad vaikas galėtų namuose bent laikinai susikurti savo asmeninę biblio­teką – vaizduotės oazę.

Antrą mugės dieną, iš arčiau stebint itališkąją renginių programą, stiprėja įspūdis, tarsi toje pačioje erdvėje telktųsi dvi atskiros, paraleliais srautais vilnijančios mugės, tarpusavyje susijusios, tačiau turinčios kiek skirtingus akcentus. 13.30 val. „Authors Café“ erdvėje garsūs italų vaikų rašytojai Daniela Palumbo, Alberto Melisas ir Teresa Porcella kviečia į susitikimą „Atviros knygos ir atviri uostai. Vaikų rašytojai ir iliustratoriai už taikią ir tolerantišką visuomenę“. Taip pat dalyvauja IBBY Italijos skyriaus atstovai. Publikos prašoma prisisegti žydros spalvos kaspinėlius, simbolizuojančius Viduržemio jūrą ir joje vykstančią tragediją.

 

Autorės nuotrauka

 

Akivaizdu: renginio organizatoriai atvirai protestuoja prieš dabartinės italų vyriausybės vykdomą uždarų jūrų uostų ir migrantų atstūmimo politiką, pažeidžiančią tarptautines žmogaus teises. D. Palumbo perskaito keliasdešimties italų vaikų literatūros kūrėjų pasirašytą manifestą, kviečiantį visuomenę solidarizuotis („Strega“ premijos finalininkai, beje, taip pat neseniai skelbė panašų manifestą, raginantį vyriausybę atsisakyti diskriminacinės ir atvirai rasistinės laikysenos). Tada skaitomi kelyje žuvusių migrantų eilėraščiai, rasti jų kuprinėse ar drabužių kišenėse... Tarp eilių nuskamba Italijoje gyvenančių svetimtaučių vaikų greitakalbe išberiami trumpi eilėraščiai arabų, kinų, ukrainiečių kalbomis. Poezijos kalba universali, poezija – tai ritmas, sako rašytojas A. Melisas, to ritmo išmokstame dar motinos pilve, klausydamiesi jos kvėpavimo ir širdies dūžių. Tu-tum tu-tum tu-tum… tai kažkas esmingai žmogiška, tai mus visus siejanti patirtis, kurioje atpažįstame save ir kurioje išsitrina visos sienos.

Mintyse susipina Osipo Mandelštamo žodžiai apie Dante’s komediją, apie eiles kaip ritmingą ėjimą, kaip kelionę: „Pragaras“ ir ypač „Skaistykla“ šlovina žmogiškąjį ėjimą, žingsnių mastą ir ritmą, pėdą ir jos formą. Su kvėpavimu sujungtą ir mintimi užpildytą žingsnį Dante suvokia kaip prozodijos pradžią. (...) Man ne juokais kyla klausimas, kiekgi porų batų, kiek jaučio odos puspadžių ir sandalų turėjo sunešioti Alighieri per visą poemos kūrimo laiką, kopdamas Italijos kalnų takais ir keliaudamas jos vieškeliais.“ Dante taip pat buvo pabėgėlis, XIV a. migrantas, taip ir negrįžęs į apdainuotą gimtąją Florenciją. Jo eilės atsirado kelyje.

Renginį užbaigia tylos minutė perskaitytų eilių autoriams ir jų bendrakeleiviams atminti...

Dabartinė italų vaikų literatūra vis labiau reflektuoja migracijos temą ir įsijungia į diskusiją apie žmogaus teises. Reikia pastebėti, italų vaikų rašytojai apskritai nebijo imtis sudėtingų istorijų, paprastai sutekančių į suaugusiųjų literatūrą. Minėtoji D. Palumbo yra parašiusi ne vieną knygą vaikams Holokausto ar Argentinos desaparesidos temomis. Į tos pačios dienos rytinę programą įtrauktas dar vienas renginys, skirtas vaikų literatūrai apie migravimą: „Jūros vidury. Jaunųjų pabėgėlių istorijos“. Dalyvauja Lampedūzos IBBY bibliotekininkai ir viena didžiausių šalies leidyklų vaikams „Il Castoro“. Darbiniame susitikime italų leidėja siūlo į lietuvių kalbą versti net kelias knygas apie Europos Sąjungą pasiekusių pabėgėlių vaikų kasdienybę, integracijos sunkumus ir iššūkius, daugiakultūrę visuomenę. Ilgai kalbamės apie šių temų recepciją mūsų šalyse, jų aktualumą ir distanciją, kuri Lietuvoje akivaizdi.

Dar viena, šįkart jau tarptautinę publiką siekianti pritraukti, bet į aštrėjantį rasinį konfliktą reaguojanti iniciatyva – „Black Books Matter. African American Words and Colors“. Konferencija, akivaizdu, perima pilietinių teisių judėjimo „Black Lives Matter“ šūkį ir tematiką: susitikime kalbėta apie ilgalaikę afroamerikietiškos literatūros vaikams marginalizaciją JAV leidybos pasaulyje, sutapusią su segregacinių įstatymų laikotarpiu, pastangas suteikti „juodosioms“ knygoms ir istorijoms visavertę vietą knygynų ir bibliotekų lentynose, siekti aktyvaus ir lygiateisio dialogo. Konferencijoje pakviesti dalyvauti skirtingų kartų rašytojai ir iliustratoriai dalijosi savo patirtimi ir įžvalgomis, vaikų poetė ir rašytoja Nikki Grimes skaitė ištrauką iš autobiografinės knygos apie vaikystę 7 dešimtmečio Brukline. Jos žodžiai neįtikėtinai stipriai rezonavo su šiandienos socialiniais konfliktais.

Iš mugės lekiu tiesiai į traukinių stotį vilkdama nuo knygų ir katalogų sprogstantį lagaminą. Akyse tebemirga knygų viršeliai, gatves raižantys dviračiai, vakarėjančio miesto plytų raudonis, išstypėliai vidur­amžių bokštai dvyniai. Apibendrinti mugę keliais žodžiais sudėtinga, o ir nesinori. Kiekvienas ją pamato savaip, leidėjo, dailininko, vertėjo ar mokytojo akimis. Atsisveikinu su getu, su Umberto Eco išmindžiotais universiteto koridoriais, su teatru Arena del Sole, kuriame prieš kelerius metus su italų aktoriais bandėme nerti į šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją tik įsiplieskusio karo Ukrainoje fone. Italams tada tai pasirodė taip tolima ir svetima... Nieko bendra su jų saugiu pasauliu.

Traukinys vėluoja... klausausi stoties garsų. Mig­ruojančios žmonijos ritmo.

 

Fotoreportažas iš Bolonijos knygų mugės

https://literaturairmenas.lt/mediateka/bolonijos-vaiku-knygu-muge