Jūratė Petronienė. Kelionė į Mariupolį ir save

Natascha Wodin lietuviui skaitytojui gali būti negirdėta: ligi šiol romanas „Kilusi iš Mariupolio“ yra vienintelė į lietuvių kalbą išversta jos knyga. Todėl pradžioje – keli žodžiai apie autorę. Ji gimė 1945 m. Fiurte, Vokietijoje, vienoje iš DP (išvietintųjų asmenų) stovyklų, o vaikystėje buvo blaškoma po įvairias darbininkų iš Rytų gyvenvietes. Baigusi kalbos kursus ėmė dirbti vertėja, kurį laiką gyveno Maskvoje ir vertė rusų literatūrą į vokiečių kalbą. Nuo 1980 m. N. Wodin aktyviai kuria: išleido 9 romanus, vieną eilėraščių bei vieną apsakymų rinkinius.

Reikia pripažinti, autorės biografija iki „Kilusi iš Mariupolio“ pasirodymo beveik nesidomėta. Viešai buvo žinoma tik tai, kad autorė 1945-aisiais gimusi pabėgėlių, neturinčių nei vietos, nei savos valstybės, šeimoje. Iš pirmo žvilgsnio šis romanas atrodo lyg vienas iš daugelio karo temą nagrinėjančių tekstų apie siaubą, deportacijas ar totalitarinių režimų blogybes. Tokį įspūdį palieka ir viršelis, kuriame – sendinta nespalvota senovinio garvežio nuotrauka ar veikiau jos fragmentas ir stambiu senovinės spaudos šriftu išryškintas žodis „Mariupolio“. Tad nežinia, ar knygą būčiau atsivertusi dėl viršelio, bet turinys pasirodė vertas aptarti.

Knygos žanras priešlapyje apibūdinamas kaip „biografinis romanas“, taigi taikomasi į dabar itin populiarią autofikciją, tačiau nuo pat pirmų sakinių išryškėja detektyvo elementai: „Kai mamos vardą įvedžiau į rusiško interneto paieškos sistemą – tai tebuvo lengvas žaidimas“ (p. 9). Taip užmezgama intriga. Pasakotoja, šiuo konkrečiu atveju trinanti ribą tarp biografinio asmens ir teksto figūros, gyvena Vokietijoje, tačiau niekaip negali prisikasti prie savo šaknų. Jos mama nusiskandino, kai autorė su seserimi dar buvo mažos. Vieninteliai žinių apie šeimą pėdsakai – kelios nuotraukos albume, keli vardai, prisiminimų nuotrupos. Netikėtai autorė randa internetinį Azovo graikų (Azov’s Greek) forumą, kur ieškoti šaknų padeda administratorius ukrainietis Konstantinas. Jis savanoriškai gelbsti panašaus likimo žmonėms, parašo begales užklausų, laiškų, iš kurių ir imama dėlioti šeimos istorija.

 

Natascha Wodin. „Kilusi iš Mariupolio“. Iš vokiečių kalbos vertė Živilė Gapšienė. Viršelio autorė Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė. – V.: „Gelmės“, 2018.
Natascha Wodin. „Kilusi iš Mariupolio“. Iš vokiečių kalbos vertė Živilė Gapšienė. Viršelio autorė Kamilė Bėkštaitė-Dirsienė. – V.: „Gelmės“, 2018.

 

Šaknų paieškos prasideda pasakotojai nuvykus atostogų į nuošalų Meklenburgo miestelį prie Šalzės ežero Rytų Vokietijoje. Ši vieta veikia simboliškai – atvažiavus nurimti, pabūti vienumoje, svetimoje aplinkoje bandoma pažinti save, o išvažiuojant suvokiama, jog aplinka tapo neatsiejama paieškų dalimi: „Regis išvykdama paliksiu viską, ką atradau šioje vietoje. Negalėjau įsivaizduoti, kad visa tai parsivešiu namo plokščioje, neišvaizdžioje dėžutėje, vadinamoje laptopu, kažkokiuose čipsuose ir elektroduose“ (p. 55). Matyti, jog savo šaknų paieškos apima visą pasakotojos aplinką – virš darbo stalo pasikabina savadarbį genealoginį medį, kuris pildomas kiekvieną klausimų keliančią giją patikrinus ir įrašius kaip tikrą.

Šis biografinis romanas reikšmingas ir dėl temos, dažnai liekančios Antrojo pasaulinio karo istorijos paribiuose – tai priverstinis asmenų, gyvenusių nacių okupuotose teritorijose, vežimas darbams į Vokietiją. Tokių asmenų galėjo būti apie 12 milijonų. Perteikiama belaisvių kasdienybė: skurdas, nuolatinė baimė, o svarbiausia, net ir karui pasibaigus tebetvyrojusi kitoniškumo žymė. N. Wodin interviu teigia vaikystę praleidusi gete, o save pačią visada laikiusi rusų vaiku, taigi, svetimu, kilusiu iš priešingos stovyklos. Paieškų internete rezultatai pranoksta lūkesčius – vaikystėje aplinkinių laikyta žemakilme, tačiau visiems besigirdavusi, kad turi kilmingųjų kraujo, o jos protėviai – turtuoliai, moteris galų gale sužino, jog jos prosenelis buvo stambus akmens anglių pirklys, gyvenęs prabangioje viloje. Kaži, kiek skirtingų istorijų, panašių į šią, su savimi nešėsi milijonai Rytų Europos gyventojų, priverstų dirbti karo mechanizmo reikmėms – romanas neišvengiamai priverčia susimąstyti apie šį masinį procesą.

Motina – centrinė romano figūra. Suprasti jos biografiją ir asmenybę yra svarbiausias paieškų tikslas. Tačiau ieškodama mamos pėdų pasakotoja randa ir daugybę naujų faktų apie kitų savo giminaičių likimus ir save. Atradimai sukrečia, perkeičia jos žiūrą: „Rodėsi, kad ežeras susiūbavo lauke už lango. Viskas aplink mane staiga tapo nauja ir svetima. Įsispoksojau į moters veidą monitoriuje (...). Ši fotografija buvo neįtikėtinas, fantasmagoriškas įrodymas, kad Jevgenija Jakovlevna Ivaščenko, kurią atradau Azov’s Greeks forume, iš tikrųjų buvo mano mama“ (p. 42).

Tiesa, pasakotojos ryšys su motina buvo komplikuotas – galbūt dėl paskutiniaisiais metais neapleidusios sunkios psichologinės būklės dukrai nuolat kartodavusi, kad nesanti jos biologinė motina ir kažin kur esama kitų, tikrųjų tėvų. Tačiau žvelgdama į savo prosenelės nuotrauką autorė suvokia, jog tai netiesa: „Nežinojau, ką man reiškia šis įrodymas, bet žiūrint į prosenelę pirmą kartą gyvenime manyje pabudo dar iki šiol visai nepažintas jausmas, kurį veikiausiai vadiname kraujo ryšiu“ (p. 69). Šis momentas liudija ir kamavusį nevisavertiškumo kompleksą, priverčiantį jaustis visuomenės paribio persona. Tokį mąstymą perprasti ir įvardyti pasakotojai padeda gilesnis įsijautimas į motinos išgyvenimus, ji porevoliucinėje Ukrainoje buvo priversta nuolat kentėti dėl savo aristokratiškos kilmės: „Ne Vokietijoje ją pradėjo laikyti pusžmogiu, taip buvo jau Ukrainoje, mano vargšė, mažytė, protą praradusi mama, kilusi iš tirščiausios kraugeriško XX amžiaus tamsos“ (p. 51). Romane dalijamasi sava patirtimi, tačiau taip pat nuolat bandoma įsijausti į motinos vaidmenį – samprotaujama apie jos būsenas, išgyvenimus, likimo posūkius. Remdamasi savo samprotavimais pasakotoja daro sunkiai patikrinamas išvadas. Tačiau tai kone bet kokios istorinės rekonstrukcijos neišvengiamybė.

Įsijautęs į paieškas skaitytojas sužino apie Mariupolį ir apskritai XX a. Ukrainos likimą. Tai itin svarbu turint galvoje romano pasirodymo kontekstą – 2017 m. Mariupolyje stovėjo rusų karinė technika, miestas ir vėl patyrė ginkluotą konfliktą. Priminti jo istorinę svarbą, kalbėti apie Ukrainos valstybės ypatybes, ukrainiečių kultūrą – reikšmingas istorinės atminties gestas. Dažnam lietuviui Mariupolis geriausiai žinomas kaip dabartinio ginkluoto Rusijos ir Ukrainos konflikto vieta, tačiau jo praeitis spalvinga: XX a. pradžioje čia klestėjo kultūrinis gyvenimas, dėl uosto buvo gausu verslininkų, vyko tarptautinė prekyba. Be to, mieste gyveno gausi graikų bendruomenė. Autorė atranda turinti italų kilmės prekybininkų, vietinių graikų, baltvokiečių bei ukrainiečių kraujo. Po 1917-ųjų revoliucijos kardinaliai pasikeitė įprastas miesto ritmas, prasidėjus pilietiniam karui nebeliko iki tol vyravusio kultūrinio gyvenimo, išblaškytos iki tol taikiai sugyvenusios tautinės bendruomenės. Tai jautriai aprašoma romane: į žavią baltą vilą veržiasi plėšikaujantys revoliucionieriai, šeimos karieta vėžinasi valstiečiai, o išgrobstytas turtas greitai išparduodamas vietiniams, moterų drabužiais dabinasi nepažįstamos mariupolietės.

N. Wodin interviu prisipažįsta: romano rašymas veikė kaip išlaisvinanti patirtis, o savų šaknų paieškos džiugino, nes galų gale galėjo atsekti mįslingas ir iki tol nežinomas motinos biografijos pėdas. Tiesa, kalbėti apie šį kūrinį, kuriame šeimos istorijos pateikiamos itin asmeniškai, autorei sunku. Atvirumas veikia kaip liudijimą stiprinantis veiksnys. Šie faktai pateikiami dokumentiškai, nieko neteisiant ir nesmerkiant – priešinga pozicija veikiau griautų nuoseklumą.

Užvertus romaną neapleidžia įspūdis, kad pabuvota kelionėje, kurios kiekvienas etapas netikėtas, o tikslas išaiškėja tik pačioje pabaigoje. Tiesa, iš esmės sklandų Živilės Gapšienės vertimą retkarčiais pertraukia stiliaus, kalbos kultūros klaidos, kurių buvo galima išvengti atidžiau redaguojant tekstą (pvz., p. 80: į dieną jų buvo tūkstantis ir daugiau; p. 69: taigi tuo pačiu ir savo mamos vaikas). Neapleidžiančią intrigą galima sieti su N. Wodin kalbėjimo būdu, kai, užuot pateikusi virtinę faktų, ji leidžia kiekvienai naujai detalei perkeisti tiek pasakojimą, tiek pačios kalbėtojos vidinį pasaulį. Pasakojimas veikia ir kaip įvėpimas ieškoti šaknų, domėtis praeitimi – žinoma, tam reikia drąsos. Romane yra epizodų, kuriuos ne kiekvienas drįstų įrašyti į savo šeimos istoriją. Aiškus atsakymas, kaip elgtis su skaudžiomis, gėdingomis patirtimis ar pernelyg atvirais giminaičių liudijimais, čia nepateikiamas. Tokios patirtys išklausomos, įsimenamos, apmąstomos, tačiau neskubama teisti. Tikriausiai esminis autorės sprendimas (beje, lemiantis ir viso romano vertę) – nė vieno nenutildyti, leisti prabilti žmonių gyvenimams, nenudailintiems ir alsuojantiems tikrumu.

Draugai