Elžbieta Banytė. Lapų pasklaidymas

Prisimenu, pradinėse klasėse mokėmės mįslių, ir mokytoja užminė seną gerą ir visiems, išskyrus pirmokus, puikiai žinomą: „Susiūtas, bet ne drabužis, su lapais, bet ne medis, ne žmogus, o viską pasako.“ Kas? Žinoma, knyga! Ir dar – lapkritį turėtų kristi lapai, bet mėnesio viduryje sodai dažniausiai jau pliki, na, gal vienas kitas lapelis laikosi ant miško medžių. O kuo šitie du dalykai susiję? Anokia mįslė: lapkričio 7–10 d. sostinėje jau ketvirtą kartą vyko tarptautinis festivalis „Vilniaus lapai“.

Šis Rūtos Kačkutės 2016 m. sumanytas renginys mane džiugina kasmet, mat atitinka aukso viduriuką, kurio kartais galima pasigesti literatūriniame Vilniaus gyvenime. Visų pirma, tobula festivalio apimtis: jeigu labai nori ir labai gerai suplanuoji laiką, gali aplankyti visus renginius (šiemet iš viso, su vaikams skirtais literatūriniais pusryčiais, jų buvo 15). Be to, subalansuota, kiek renginių – mokami, o kiek – ne: pokalbiai su užsienio svečiais ir Kristina Sabaliauskaite mokami, bilietus galima patogiai nusipirkti internetu, o visur kitur įėjimas laisvas. Taip pat palaikomas sveikas poezijos ir prozos, populiarumo ir intelektualumo balansas, sugebama literatūrą išnešti į platesnės auditorijos vandenis, o ne vien mirkti toj pačioj jaukioj balutėj su ištikimais „Rašytojų klubo“ nariais ir sava menininkų bei kritikų kompanija. Užsienio svečių nedaug, bet jie puikiai parenkami pagal temą (šiemet festivalio centrinė ašis – istorija), moderatoriai visada profesionalūs bei pasirengę. Pagal renginio koncepciją parenkamos ir erdvės – ne visai įprasto formato poezijos skaitymai „Literariumas“, organizuojami Aldonos Vilutytės, visada vyksta „Perone“, pokalbis su Kristina Sabaliauskaite vietą rado Šv. Kotrynos bažnyčioje, kurią, beje, autorė aprašo „Silva rerum“, renginiai vaikams – Valstybės pažinimo centre, pokalbis su Nancy Huston – MO muziejuje, su VU garbės daktaru Tomu Venclova ir istoriku Timothy Snyderiu – VU Teatro salėje. Viskas sustyguota, nėra techninių trikdžių, pokalbiuose su užsienio svečiais pasirūpinta sinchroniniu vertimu ir ausinėmis. Ir dar viena iškalbinga smulk­mena – subtilus, vykęs ir solidus renginio dizainas: nuo reklamų iki programėlių ir ant scenos pastatomų stendų, galų gale, absoliučiai aiškus ir neperkrautas festivalio tinklalapis.

Deja, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi: gavusi akreditaciją kaip žiniasklaidos atstovė, dėl visokiausių aplinkybių nuėjau į 3 renginius (į 2 gėdingai pavėlavau ir manęs neįleido, taigi planas buvo 5). Juos trumpai ir aprašysiu – tegu bus tai visiems paskatinimas kitąmet „Lapų“ šiukštu nesugrėbti į bendrą lapkričio depresijos bei niūrios skubos krūvą ir būtinai apsilankyti.

 

Timothy Snyder. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka
Timothy Snyder. Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

 

Pirmasis, į kurį nuėjau, buvo pokalbis apie Dalios Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ vertimus į užsienio kalbas. Salė pustuštė, bet tai visiškai suprantama – 15 valanda, kad ir šeštadienį, nėra idealus laikas renginiui. Dalyvavo vertėja į vokiečių kalbą Vytenė Saunoriūtė-Muschick ir vertėja į ispanų kalbą Carmen Caro Dugo, o pokalbį vedė Eglė Deltuvaitė, buvusi ES projekto „Kūrybiška Europa“ vadovė Lietuvoje. Renginys vyko sklandžiai, tačiau kartais buvo matyti, jog vedėja nelabai turi ko paklausti, o jos klausimai gana šabloniški, todėl neapleido jausmas, kad tuoj tuoj stos nejauki tylos pauzė. Na, bet pačios vertėjos šiuo atveju geriausiai žinojo, apie ką kalbėti: mokinių nuskaitytai Grinkevičiūtei suteikė tarptautinį matmenį, apie kurį turbūt retokai pagalvojame aptardami lietuvių literatūrą. Be istorijų, kurias daug kas girdėjęs, bet kurias vis tiek būtina papasakoti (pvz., kad 229 lapelius, ant kurių užrašytas pirmasis variantas, Grinkevičiūtė užkasė stiklainyje sode), jos papasakojo ir kitų, kurių internete nerasi. Pvz., kai vokietis turistas sužinojo rankraščio istoriją, ėmė reikalauti, kad jam leistų nufilmuoti stiklainį, kuriame tie lapeliai išgulėjo 40 metų. Na, nėra stiklainio, nenufilmuosi. „Bet stiklainis! – sušuko žurnalistas. – Jis juk labai svarbus! Mano siužetui būtinai reikia to stiklainio!“ Arba kai ispanas Madrido knygyne paprašė ko nors paskaityti apie Lietuvą, nes ruošėsi į ją važiuoti, lentynose buvo tik... tos pačios Carmen Caro Dugo versti K. Donelaičio „Metai“.

Apskritai šis pokalbis turėtų būti privaloma tvarka rodomas tiems, kurie piktinasi, kad jų, mokesčių mokėtojų, pinigai nueina „visokiems kultūrininkams“. Be rėmimo lietuvių literatūrą imsis leisti mažai kas – ir ne dėl kokio nors jos neįdomumo, kaip kai kurie mėgsta rėkauti, o dėl to, kad žmonės renkasi atpažįstamą prekę. Mažos šalies maža literatūra, deja ar laimei, yra egzotika, kaip matėme iš K. Donelaičio ir ispano turisto pavyzdžio. Tai pabrėžė abi vertėjos, ypač Carmen – Ispanijoje, jos teigimu, nieko apie Lietuvą nėra, bet kai žmonėms pradedi pasakoti, susidomėjusių atsiranda apsčiai. Ir būtent todėl vertėjai iš lietuvių kalbos verti pačių didžiausių komplimentų ir, sakyčiau, netgi valstybinių apdovanojimų. Jie nenumeta knygos dulkėti lentynoje jau atlikę pragariškai sunkų vertimo darbą – ne, jie toliau važinėja, kalba, pristatinėja, aiškina. Ir būtent todėl jie yra patys tik­riausi mūsų ambasadoriai.

Antras renginys buvo pokalbis su Kanadoje gimusia ir Paryžiuje gyvenančia rašytoja Nancy Huston. Ji rašo abiem kalbomis ir apskritai yra iš tų dvikalbių rašytojų, kurie savo kūrinius verčia iš vienos kalbos į kitą patys. „Dolce agonia“, kol kas vienintelis lietuviškai pasirodęs jos romanas, verstas iš prancūzų kalbos, nors pati autorė skaitymų dalyje perskaitė angliško varianto ištrauką. (Romanas, beje, puikus, ir truputį gaila, kad Lietuvoje nesulaukė daug dėmesio.) Bet pokalbis anaiptol nebuvo knygos pristatymas. Tai buvo pokalbis ar netgi potyris su nepaprastai žavinga, charizmą spinduliuojančia asmenybe. N. Huston yra ne tik rašytoja: ji ir muzikantė, ir šokėja, yra vaidinusi, atlikusi kelis sėkmingus ir atgarsio sulaukusius performansus. Tai akivaizdu žiūrint į ją scenoje: kalbėjo ne tik lūpomis, bet ir visu kūnu, visa esybe. Rašytoja pasakojo apie savo praeitį, kaip tapo prieš klimato kaitą ir gamtos taršą kovojančia aktyviste, kaip sunku buvo rašyti romaną apie vidurinio amžiaus krizę – parašė tris šimtus puslapių, juos sudegino, bylą ištrynė iš kompiuterio ir ištuštino šiukšliadėžę, o kitą rytą atsikėlusi suvokė, jog ten buvo keli neblogi sakiniai, taigi kvietėsi kompiuterių meistrą, kad padėtų jai išgelbėti bent dalį teksto. Tada, palaukusi kelerius metus, pabaigė rašyti „Dolce agonia“, kuriam pavadinimą pasiūlė, beje, jos draugas italų menininkas.

Didelę pokalbio dalį užėmė svarstymai apie tapatybę – kanadiečių ar prancūzų rašytoja yra N. Huston? Autorė prisipažino nė vieno romano neparašiusi Kanadoje ir apskritai daugiau rašiusi prancūziškai. Tačiau tai esą buvusi klaida, nes trukdė rašyti tam tikromis temomis. „Aš apgaudinėjau save, kad neturiu nei tėvų, nei gimtinės, kad gimiau Paryžiuje ir iškart kaip dvidešimtmetė prancūzų intelektualė“, – juokėsi rašytoja. Taigi grįžo į Kanadą, pabuvo ten, savo akimis pamatė, kokių rimtų problemų turi ta šiaip jau taikiu rojumi dažnai laikoma valstybė. Anot N. Huston, ta kelionė buvo būtinas susitaikymas su šaknimis, susidūrimas su savo vaikyste. Beje, nenustebino, jog vienas svarbiausių jai rašytojų yra Vilniuje gimęs Romainas Gary, dukart laimėjęs Goncourt’ų premiją – vieną kartą kaip R. Gary, o kitą kartą kaip Émile’is Ajaras, taip apeidamas premijos teikimo taisykles. O jo pavardė, be abejo, nebuvo ir Gary. Jis buvo Romanas Kacewas. Žaidimas tapatybėmis, vardais, daugialypiškumas – ir N. Huston kūrybos, ir, kaip prisipažino, asmenybės bruožas. „Mano galvoje niekas neįvyksta paprastai“, – sakė ji. Na, o „Dolce agonia“, kurį darkart rekomenduoju perskaityti, parašytas iš... Dievo perspektyvos. Taip! Autorė, magistro darbą rašiusi vadovaujama didžiojo poststruktūralizmo teoretiko Roland’o Barthes’o, nusprendė nežaisti su visomis šiuolaikinėmis literatūrinėmis technikomis, kurios seniai į šimtąjį planą nurašė tradicinį „visažinį pasakotoją“, ir nusprendė kurti tokį, kurio visažinyste net suabejoti būtų neįmanoma. Apkritai iš pokalbio buvo akivaizdu, jog N. Huston, nors nėra susimenkinusi nabagėlė, į save ir į kitus žiūri labai sveikai – su gero humoro ir (auto)ironijos doze.

Sekmadienio vakarą vos ne vos išsikrapščiau iš namų – jau buvo tamsu nors į akį durk – ir nusliūkinau į T. Venclovos pokalbį su amerikiečių istoriku T. Snyderiu, kurį vedė Aurimas Švedas. Darkart atkreipiau dėmesį į puikiai apgalvotą programos struktūrą: festivalį, kurio pagrindinė tema – istorija, pradėjo pokalbis su žinomiausia Lietuvoje istorinių romanų kūrėja, o baigė jau tikrųjų istorikų akademikų pokalbis. Prisipažinsiu, tikėjausi nelabai daug – T. Venclovą kalbantį esu girdėjusi daugybę kartų, seku spaudoje pasirodančius tekstus, o Vilnių atradau skaitydama jo „Vilnius. Vadovas po miestą“. Joks žmogus nėra begalinis ir neišvengiamai ima kartoti pats save. Tačiau laukė malonus nustebimas: vakaras buvo neįtikėtinai gyvas ir intelektualiai stimuliuojantis, kaip vėliau sakė ir T. Snyderio „Apie tironiją“ vertėjas Viktoras Bachmetjevas.

Temų pokalbyje buvo daugybė, bet centras (bent mano ausims) išryškėjo toks – ką daryti, kad gyvendami šiais „įdomiais laikais“, kaip juos pavadino T. Venc­lova, nepasiduotume prisitaikėliškumui ir taip nepaskatintume į valdžią vėl ateiti nedemokratinių režimų. Vienas pirmųjų klausimų buvo apie tai, ko reikia norint parašyti istoriją – ir jis neatsitiktinis, mat neseniai iš spaustuvės atkeliavo T. Venclovos „Lietuvos istorijos visiems“ antrasis tomas, o T. Snyderis akademinę karjerą Jeilio universitete padarė tyrinėdamas Rytų Europos istoriją. Vienas kitą papildydami profesoriai kalbėjo apie tai, kad ir istorikas, ne tik rašytojas, atsakingas už kalbą; kad reikia išsiveržti iš etninio nacionalizmo, nes jis trukdo empatijai; kad reikia matyti ir budelio, ir aukos puses. Atmintyje, pabrėžė T. Snyderis, mes visada nekalti – tiesiog nacionalinė atmintis tokia: dėl nieko nekalti nei vokiečiai, nei lietuviai, nei amerikiečiai, o toks bandymas atsiriboti nuo bet kokios atsakomybės už istorinį procesą yra pavojingas demokratijai. Požiūris, kad esi nekaltas, kad tu visada auka, skatina neužduoti klausimų, atmesti empatiją, netyrinėti praeities. Jei neįvysta rimtas pokalbis apie praeitį, kyla pavojus demokratijai. T. Venclova pridėjo: tas, kuris suvokia savo klaidas ir ribotumus, nėra jau toks silpnas ir mažas, priešingai – jis užauga. Normalu, dabar didžiausi karai – atminties karai, bet nenormalu apie juos nesikalbėti.

Ypač įdomu buvo klausytis T. Snyderio, teigusio, kad Rytų Europos istorija – raktas, padedantis suprasti visą XX a. istoriją. Paprastai manoma, kad europiečiai – kolonistai, o visas likęs pasaulis save dekolonizavo. Tačiau, anot istoriko, Stalinas Ukrainoje darė tai, ką kokie nors belgai Konge – bandė išnaudoti visus išteklius bet kokia kaina, kartais dar didesne ir baisesne. Taigi Rytų europiečiai, kurie linkę save aukomis laikyti tiek pat, kiek visi kiti, skundžiasi, kad jų nėra pasaulio istorijoje. Tačiau, įspėjo T. Snyderis, mažųjų nacionalinių istorijų lokalus rašymas problemos neišspręs: istoriją reikia matyti kontekste, nes jis padeda suprasti tiesą. Ir visai nesvarbu, ką apie Rytų Europą galvoja kokie vokiečiai ar amerikiečiai – tiesą turime išsiaiškinti ne dėl jų, o dėl savo pačių politinės gerovės. Žinant tiesą tironijos grėsmė daug mažesnė. Juk visa politika susijusi su laiku: ryškėja tendencija, kad laimi politikai, nekalbantys nei apie praeitį, nei apie ateitį, tik apie dabartį, pakabintą be jokių priežasčių ir be jokios perspektyvos. Taigi svarbu būti šiek tiek disidentu – suvokti, kad vienos vienintelės tiesos nėra, bet nenustoti jos ieškoti ir tyrinėti, nes ji yra vertybė.

Abu pokalbio dalyviai daug dėmesio skyrė ir grožinei literatūrai: T. Venclova teigė, kad tas, kuris itin įsiskaitė „Hamletą“, nebegali būti autoritariškos sąmonės. O aš išeidama pagalvojau: jeigu per lietų atsikeli nuo sofos ir nueini pasiklausyti, ką kalba kelis kartus už tave protingesni žmonės, tai jau visai neblogai. Taigi „Vilniaus lapai“, mano supratimu, prisideda prie to, kad kultūros, proto ir demokratijos būtų daugiau, o idiotizmo, tamsybių ir radikalizmo – mažiau.

Nuotraukos iš festivalio „Vilniaus lapai“ čia

 

Draugai