Estų literatūros metams persiritus į antrąją pusę pasirodė Danutės Sirijos Giraitės verstas ir sudarytas trijų mažųjų estų romanų rinkinys „Trys estai“, į kurį pateko Matso Traato (1936–2022) „Šilagėlė, vaistas nuo liūdesio“, Mati Unto (1944–2005) „Rudens puota“ ir Arvo Valtono (tikr. Vallikivi, 1935–2024) „Palaimoj blėstanti diena“. Pasak vertėjos, šių autorių kūryba sąstingio laikotarpiu buvo svarbi dėl kritiško žvilgsnio ir neprisitaikymo prie šablonų. Literatūrologė Jūratė Sprindytė knygoje teigia, kad estų romanuose „dominavo etiniai filosofiniai klausimai, tautos lemties problematika, individo psichikos paslaptys, kasdienybės vivisekcija, egzistencializmo atšvaitai“ (p. 501).

M. Traatas – poetas, prozininkas, dramaturgas, vertėjas, dalyvavęs ir „Poezijos pavasaryje“ Lietuvoje. Kūryboje dažnai vaizduoja gamtą, kaimo raidą krizės metais, nagrinėja estų istorines šaknis. Romanas „Šilagėlė, vaistas nuo liūdesio“ jungia XIII a. lyvių gyvenimą su XX a., jame veikėjai susiduria su dramatiškomis aplinkybėmis, svarsto, kuo remtis sunkią akimirką, kaip išsaugoti tikėjimą. Kūrinyje vaizduojamas ,,nuvargusių, išsieikvojusių žmonių gyvenimas. Gyvenimas be žvaigždžių, be poezijos. Gyvenimas, kuriame visa, kas geresnio, jau nugriebta. Telikusios išrūgos“ (p. 104).

 

„Trys estai“, vertė Danutė Sirijos Giraitė, V.:, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2024

 

Romanas dviplanis – dalis veiksmo vyksta XX a. (protagonistas rašytojas Ra apsigyvena kaime, kad galėtų rašyti romaną apie lyvius), dalis – gerokai ankstesniais laikais, kai į Livoniją atsikraustė Kalavijuočių ordinas. Ra rašomos knygos protagonistas Akė – vienas paskutinių lyvių, kurį augina kalavijuočių riteriai. Nyksmo temos klojasi viena ant kitos: ordino naikinamų, engiamų lyvių ir agronomo Johaneso, pas kurį gyvena Ra, šeimos patirtys panašios (derlingi dirbamų laukų plotai užsodinami miškais; lėktuvai, ant laukų pilantys nuodus, ir nuo jų sunkiai apsinuodijantys vaikai; atsainus jaunosios kartos požiūris į gamtą). Tai aštrina ne tik gamtos naikinimo klausimą, bet ir paties žmogaus nyksmą – jo sąžinės kaitą, menkstančią sveikatą, artimųjų netektis, savasties praradimą, negebėjimą apsaugoti kitų ir pakeisti to, kas nuo jo nepriklauso.

Iš pradžių romaną skaityti sunku: lyvių ir vėlesnių, dabarčiai artimesnių laikų sferos klojasi gana nesklandžiai, istorijos pinasi, pasitaiko minčių šuolių, tarsi vengiama plėtoti fabulą, nėra aiškaus kryptingumo, kur veda siužetas. Kiek vėliau prozininkas įsirašo, tekstas tampa sklandesnis, pasakojimai kur kas geriau susisieja ir taikliau atskleidžia istorijos tėkmę, todėl skaitytojui lengviau užčiuopti pasakojimo logiką. Romane žmogaus praradimas gretinamas su tautos nyksmu: ,,Taip išeina tautos, taip ištirpsta žvakė. Ir tu, belaukiantis lemties ženklo, lieki stovėti pažeista dvasia, graibydamas rankomis vėją, kuris neturi nei pradžios, nei pabaigos. Ir atavistiniai bauguliai, kuriuos paveldėjai iš amžių gelmėj užmirštos nakties, turi lemiamą reikšmę tavajai gyvenimo sampratai. Tu stovi kur stovėjęs, bet tavo vieta jau pakitusi. Tu stovi vidury judėjimo, o tave vis degina nematoma liepsna.“ (P. 60.) Rūpestis dėl vykstančių procesų peržengia asmeniškumus ir bendruomenės (to, kas „sava“) ribas. Ra, sielodamasis dėl lyvių likimo ir kurpdamas savo romano siužetą, puikiai supranta Johaneso skausmą dėl nykstančios gamtos, užjaučia jo artimuosius ir suvokia jų nerimą dėl Johaneso sveikatos. Viskas susiję, gyva, dilgčioja.

Fabulą vystytis skatina autoriaus atkakliai peršama būtiškumo ir buitiškumo sampyna. Kalbėdami apie buitinius rūpesčius ar paprasčiausius dalykus, veikėjai vis nukrypsta į kur kas svarbesnius juos kamuojančius klausimus: ,,Tėti, kas yra begalybė? Ar begalė milijonų yra juoda, nes ji be galo, niekada nesibaigia, galima skaičiuoti visą gyvenimą? Ar begalybė juodos spalvos?“ (P. 106.) Dažnai tai lemia apmąstymus apie lemtį, ,,viską, kas jungia gyvenimą ir mirtį“ (p. 119).

Kalbėjimas apie sunkumus dažnai įgyja mistinį at­spalvį, tai kūriniui ne tik suteikia intrigos ir kuria metaforinį lygmenį, bet ir sklandina lyvių jungtį su mūsų laikais: ,,Pasaulio šešėlis – taip, jis ėjo vis tirštyn lyg didelis juodas debesis, kurio neįmanoma užmiršti.“ (P. 140.) Toks mistiškumas atskleidžia ir veikėjų slogumą, nuovargį: ,,Persiėmęs kitų žmonių gyvenimo, pamiršti savo rūpesčius. Vienas liūdesys nugali kitą, jo vietoje atsiranda šis tas nauja.“ (P. 137.) Romanas sykiu yra ir svarbus lyvių kultūros paminklas. Į jį įpinama nemažai lyvių gyvenimo vaizdų, papročių: ,,Eldija gauna sielą iš ugnies. Per saulėgrįžą, kai būna deginami seni luotai ir laivai. Jis tatai buvo regėjęs: tuos dervingus aitrių lyvių laužus, lyžčiojančius medžių vainikus.“ (P. 24.)

Kuriama aplinka, pasakojimo sferų kontrastai ir aplinkos vaizdavimas primena šiuolaikinius skandinaviškus filmus: ,,Niekur nei žmogaus, nei gyvulio. Dabar visoje Estijoje šitaip. Pavasaris be žmonių. Graži įdirbta žemė – ir tuštuma. Vien paukščių giesmės ir žaliuojančios lankos.“ (P. 108.) Aplinka kuria veikėjų vidinę tuštumą ir kartu pateisina jų skausmą, rūpesčius, tarsi pati gamta būtų viską nulėmusi. Lyviams svarbi pagonybė, gamta, todėl jos tuštuma persiduoda ne tik lyviams – ji atkeliauja iki XX a., kur veikėjai jaučia tą pačią tuštumą, slogumą ir nyksmą, lyg niekas per tiek metų nė nebūtų pasikeitę.

Kūrinys sunkus savo forma, jį skaityti – tarsi eiti per apsemtą kūlgrindą, bet kai išbrendi, supranti, kad buvo verta. Ypač kai randi šilagėlių, kurios, anot romano veikėjų, gydo liūdesį.

Nuo M. Traato romano gerokai skiriasi grotesko ir ironijos kupinas M. Unto romanas „Rudens puota“. Autorius yra prozininkas, dramaturgas, vadovavęs Talino teatrams, išleidęs keletą apysakų ir apsakymų rinkinių. Pasak vertėjos, „ilgainiui lyrinė romantinė kūrybos maniera perauga į satyrą, fantazija atmieštą groteską“ (p. 504). Romaną sudaro šešios istorijos, atskleidžiančios šešių žmonių gyvenimus. Juos sieja tas pats Talino miegamasis rajonas (Mustamejė), tačiau miesto matymas ir mąstymas apie jį yra skirtingas. Kiekvieną skyrių sieja tam tikra tema, įvykis (perkūnija, rūkas), apie tą patį įvykį pasakojama iš skirtingų veikėjų perspektyvų, vis kitokiu stiliumi. Net pasakodamas trečiuoju asmeniu autorius perteikia skirtingų veikėjų mąstymą ir pasaulėjautą, lyg jie patys įgytų gyvybės pasakotojo žodžiuose.

Poetas Eras miestą ir gyvenimą regi menininko žvilgsniu, dažnai mąsto apie literatūrą, vis būgštauja, kad nutiks kažkas negero. Nerimas, aplinkos ir aplinkinių baimė perteikia sovietinio žmogaus jauseną, įsibaiminimą, dera su egzistencine baime. Kiekvienoje situacijoje Eras bando įžvelgti poeziją ir ją pajusti. Kirpėjas Augustas Kaskas mąsto matematiškai, todėl ir rajono daugiabučiai vaizduojami kitaip. Šis veikėjas mėgsta stebėti žmones, bet į juos dažnai žvelgia su panieka, juos sudaiktina. Jis turi kur kas daugiau sarkazmo už Erą, tad ir pasakotojas jį vertina ironiškiau. Architektas Maureris žmones ir miestą mato architektūriniu požiūriu. Į architektūros rėmus jis įspraudžia santykius, žmones, idėjas, ideologijas. Kritikuoja pastangas saugoti senąjį paveldą, palaiko vien modernizaciją ir racionalumą. Jo paveikslas atitinka sovietinio architekto prototipą, kartu iš jo šaipomasi. Laura yra vieniša, gyvena su sūnumi. Gyvenime turėdama vienintelį įdomų dalyką – televizorių ir abejodama savo gyvenimo svarba, ji ima tapatintis su filmų ar serialų veikėjais, nejučia gyventi jų gyvenimus. Ero pakviesta į kavinę, ji mąsto apie tai, kad praleido seriją, bet tikisi, jog bendradarbės bus pažiūrėjusios ir jai perpasakos.

Šveicorius Teo kur kas labiau išsilaisvinęs iš sovietinio žmogaus rėmų, tačiau neranda laisvės ribų ir renkasi atsainų gyvenimą, vienos nakties nuotykius, nerimtą požiūrį į meilę. Jis puikiai prisitaiko ir darbe, ir gyvenime, bet nuolatinis apsimetinėjimas jam neleidžia suformuoti tikrojo savęs. Vaizduodamas Lauros sūnų Pėterį, rašytojas pasaulį bando dėlioti vaiko akimis. Irgi pasitelkdamas ironiją, – pavyzdžiui, kai stengiasi nusakyti pasaulio skirtingumą. Ironija skamba skalsiai ir taikliai, nors gal ir ne visada perteikia vaikišką mąstymą. Toks veikėjų skirtingumas kuria įtaigią fabulą, tekstą daro nenuobodų.

Romane daug grotesko, ironijos, šaipymosi, dažnai kiek ezopiško, tikusio sovietmečiu, bet gyvo ir paveikaus iki šiol: ,,Kadangi namai yra kompaktiški, tvirtai laikosi ant žemės, jie nesusiję su aplinka ir neturi ryšio su kosmosu. Tokių namų sienos nedreba nuo vėtrų. Pakilęs viesulas nenuneš jų stogų“ (p. 199); „gyvenimas ir jėga yra sinonimai. Materija nepakelia silpnybės. Naktis, drėgmė, ašaros, rūkas, pelkė, gyvatės, kvepalai, lianos, šampūnas – visa tai balastas“ (p. 289). Šaipymasis ir ironija taikliai tinka įvairiems laikams, be to, dažnai kuria netikėtumą, todėl romaną skaityti nenuobodu: „Gimsti, dirbi mokslinį darbą, guli ligoninėje, numiršti, tave išmeta į visatą. O kai dangus debesuotas, dvelkia švelnus vėjelis, ko daugiau benorėti?“ (p. 313); „Bairono smegenys svėrė 2238 gramus, Turgenevo – 2012 gramų [...], o itin sąmojingo Anatolio Franso – vos 1017 gramų“ (p. 315). Autorius nebando iš to daryti išvadų, šiais faktais veikėjai mąsto, o išvados lieka pačiam skaitytojui. Pasitikėjimas skaitytoju žavi ir džiugina, nes nėra jokių papildomų paaiškinimų, viskas, kas turi paaiškėti, paaiškėja iš teksto.

Ironiją kuria ir tikslios šaltinių nuorodos tekste: „Magiškąją galią nulemia jų ritualinis kontekstas, o ne atvirkščiai. (Žr.: E. Leach. Magical Hair, veikale Myht and Cosmos, red. J. Middletown.)“ (P. 203.) Šaipomasi iš mokslinių darbų rimtumo, tikslumo, citatos su tiksliomis išnašomis įterpiamos į tekstą, lyg veikėjai jomis mąstytų, būtų susitapatinę.

Romane nėra ryškios fabulos linijos, tai liudija, kad veikėjų gyvenimas vyko iki tol ir tęsis vėliau, kad tai tik tam tikro laiko iškarpa. Kūrinys gaivus dėl savo sunkumo, nes visas veikia kaip paradoksas. Veikėjai svarsto, kaip gyvenimą padaryti geresnį, kalba apie miesto ir architektūros poveikį. Jie mąsto tam tikrais faktais, kurie menkai lemia gyvenimą. Visi savaip patiria nelaimingą meilę, yra netekę mylimojo, nesutaria. Veikėjai mano esą geresni, nei yra iš tikrųjų. Kiekvienas jų savaip nelaimingas, svajoja apie ateitį, trokšta ką nors keisti, todėl negyvena čia ir dabar. Jų gyvenimo kokybinis matmuo žemas ne dėl blogos situacijos, bet dėl negebėjimo vertinti to, ką turi dabar.

Prozininkas puikiai perteikia tragediją sovietinio žmogaus, kuris yra įkalintas savyje, negali ištrūkti, pasikeisti. Anot vertėjos, „autorius įtaigiai piešia situaciją, kurioje žmogaus kuriamas technikos pasaulis jam nebegali garantuoti visaverčio dvasinio gyvenimo“ (p. 505), o šitai slegia ir kuria neišsprendžiamą pilkumą.

A. Valtono – prozininko, dramaturgo, poeto, vertėjo, scenaristo – romanas „Palaimoj blėstanti diena“ yra kitoks. Protagonistas yra kaimo kvailelis Jukus, kuriam „švininis svambalas tebekadaravo galvoje. Jukus turėjo labai ramiai sėdėti, kad jis nejudėtų. Ir ypač lėtai mąstyti, kad mintys nekliudytų svambalo“ (p. 397). Jis kartais sapnuoja gaisrą, kaip nešioja lavonus, bet labiausiai jį gąsdina tušti buteliai ir tai, kad nebus ko išgerti. Jukus groja įvairiais instrumentais, puikiai jaučia muziką iš pačių sielos gelmių. Jo meno suvokimas kontrastuoja su kitų kaimo žmonių pragmatiniu pasaulio matymu: „Miesto televizijoj gal ir būtų supratę Jukaus meną, bet ne tiesmukų žmonių gyvenvietėj. Jukus turėjo ne vieną keistenybę, tad su žmonėmis ne itin sutarė. O palaimos siekė trumpai drūtai.“ (P. 403.)

Jukus subtiliai jaučia gamtą, jos pajauta ir anodija jį pakylėja iki euforijos. Jis bando užčiuopti pasaulių ribą pats to nesuvokdamas, rasti tai, kas amžina ir nekintama: „Kiekvienas žmogus buvo sudarytas iš to, ko seniai nebėra. [...] Juk jis ir palaimos siekė, kad pats savęs nebejaustų, susilietų su visu pasauliu, o tai buvo daugmaž tolygu.“ (P. 429.) Kartais atrodo, kad veikėjas sudurstytas iš jau skaitytų kūrinių. Romano pradžioje Jukus pasijunta artimas vabalui kaip Franzo Kafkos Zamza, vėliau jo charakteris, sąsajos su muzika primena Juozo Tumo-Vaižganto Mykoliuką, skaitant vis apima jausmas, kad daug ką esi kažkur girdėjęs: „Jukus gyveno paprasčiau ir teisingiau, jam nereikėjo ilgus metus nuodytis žiniomis, pakako vien buteliuko iš vaistinės.“ (P. 428.)

Nepaisant įdomiai aprašomos ir intriguojančios istorijos apie karsto gabenimą dviračiais, romanas monotoniškas, pernelyg atpasakojamas. Apie veikėjo charakterį pasakojama, užuot jį atskleidus per veiksmus. Sukurti stipresnį paveikslą trukdo visur vartojamas būtasis laikas, kuris neleidžia lyriškam pasakojimui ir vidinei tėkmei veržtis stipriau. Vis dėlto detalių subtilumas kūrinyje pagaunamas gana taikliai ir vykusiai.

Kaip matome, romanai skirtingi, tačiau (iš dalies ir dėl laikmečio, kuriuo jie sukurti) juos skaitydami tikriausiai girdėsime Juozą Aputį, Saulių Tomą-Kondrotą ar dar ką nors iš lietuvių prozininkų. Pasak vertėjos, kūrinius perteikusios gaiviai ir žodingai, „visi mes su savo ydomis ir privalumais atėjom iš anų laikų, paveldėjom iš jų skaudžių, sunkių problemų naštą“ (p. 507), tad estų romanai ne vienam lietuviui bus artimi dėl subtilios skausmo pajautos ir ezopiškos (auto)ironijos. Atrasti tikrai verta.