Vainius Bakas. Uolusis Dievo kareivis

Stankevičius R. Ryšys su vadaviete: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Pradžioje buvo žodis. Ir žodis tapo eilėraščiu. Tam Kūrėjui prireikė lygiai šešių dienų, o septintąją jau galėjo ilsėtis. Jeigu žinomo lietuvių poeto ir publicisto R. Stankevičiaus kūrybos atskaitos tašku laikysime pačią pirmą debiutinę knygą, ši – „Ryšys su vadaviete“ – jau yra šeštoji. Tikiuosi, po šeštosios šiek tiek pailsėjęs autorius dar pateiks skaitytojui ne vieną gerą, savo vertybėmis pamatuotą, kokybišką knygą.
Tačiau konceptualiuoju Rimvydo Stan­kevičiaus kūrybos atskaitos tašku galima laikyti ir vieningos trilogijos pradžią: autorius, 2008 m. išleidęs „Laužiu antspaudą“ (už šią knygą pelnytai buvo vainikuotas PP laurais), vėliau užsiminė apie konceptualiąją knygų trilogiją. Ovacijomis sutiktos poezijos knygos gretas po poros metų papildė antroji – „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (Jurgos Ivanauskaitės premija), o štai šiemet kultūrinį Lietuvos pasaulį išvydo trečiasis poezijos rinkinys „Ryšys su vadaviete“.
Knyga funkcionuoja kaip trilogijos dalis, kurią vienija tikėjimas magine žodžio galia, apeigos, mistika, epitafijos ir eilutės, kiaurai persmelktos „mirties kulto“ apraiškų. Visoms trims autoriaus knygoms būdingi metafiziniai tikėjimo, anapusybės klausimai, noras pralaužti dieviškus užraktus, dirstelėti ten, anapus gyvenimo, regimybės esančias paslaptis, pažiūrėti į tamsiąją, menkai teapšviestą žmogaus pusę, paties poeto žodžiais tariant, brautis į suplėkusį užantį tarp mirties ir gyvybės.  
Rimvydo Stankevičiaus žodžiai, kaip ir buvo pristatyti „Patys paprasčiausi burtažodžiai“, veikia tarsi „poetinės apeigos“, pradedamos dar pirmoje trilogijos dalyje –­ eilėraštyje, dedikuotame Remiui: „Paskubom subėriau / Į pusžalę žemę / Šiošis kauliukus / su bemolių šešiakėm // (jau sakiau – / jie buvo sutraiškyti)“ („Laužiu antspaudą“, p. 24). Šioje poezijos trilogijoje autorius pasirodo ne tik kaip amžinosiomis krikščioniškomis vertybėmis ir antivertybėmis mąstantis poetas, tačiau ir kaip visuomeniškas rašytojas, aktyviai reaguojantis į įvairius atsiliepimus bei pastabas. Štai knygos „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ įvadinis eilėraštis „Pasižadėjimas rašyti šviesiau“ yra tarytum atsakas žmonėms, išsakiusiems pastabas dėl „Laužiu antspaudą“ niūrumo ir tamsumo, vyraujančio mirties motyvo ir nuolatinių dedikacijų išėjusiesiems. Autorius čia apeigiškai žada, kalbasi ir atskleidžia tam tikras asmenines patirtis: „Prašė rašyti šviesiau – / Kai nesvietiškai gerdavau –­ / Buvo šviesiau – / Vienu metu net nekrešėdavo“ (p. 5). Žinoma, pažado rašyti šviesiau autorius neišpildė dėl to, kad pasižadėjimas pačios knygos kontekste įgauna tarsi priešingą reikšmę – tai lyg savitas manifestas, jog poetas ir toliau liks ištikimas „juodai, kasdieninei poezijai“. Visas R. Stankevičiaus trilogijos knygas galima laikyti konceptualiomis, turinčiomis savo idėją, išsipildančią per formą ir turinį. Knygoje „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ egzistuoja įvedimo ir išvedimo, kaip savotiško prologo ir epilogo, motyvai („Patys paprasčiausi burtažodžiai“ – antrasis eilėraštis – „Apsiprausimas dūmais. Įėjimo“, p. 9, pabaigoje – „Apsiprausimas dūmais. Išėjimo“, p. 97) – tai aliuzija į rituališkus procesus, šamaniškas apeigas. Knygos epilogu taip pat laikyčiau ir paskutinį eilėraštį „Agonija Getsemanės sode“, kuriame naudojamasi biblinės tematikos variacija –­ Kristaus atsisveikinimu. Šis atsisveikinimas taip pat yra ir savotiškas pažadas grįžti, juk po agonijos Getsemanės sode laukia mirtis ant kryžiaus, o po jos – prisikėlimas. Per kančias poetas grįžta pas savo įpėdinius ir skaitytojus. Pastarajame eilėraštyje taip pat yra visai trilogijai svarbi R. Stankevičiaus kūrybos autodefinicija, kurioje poetas perduoda savąjį kelią ir tikslus: „Laužyk antspaudus, užraktus, plombas / Ir man ženklus palik. Pažymėk savo kelią / Burtais, skaičiais, statulom, kalbelėm“ (p. 100).
Panaši kompozicija vyrauja ir naujausioje poeto knygoje. Jos savotišku prologu laikyčiau pirmąjį knygos eilėraštį „Įpučiantis, nupučiantis“, kuriame Dievas, Absoliutas yra ieškančiojo taikinys, tikslas, balsas: „Su taikinį persekiojančią sistema. // Nenurims, kol suras“ (p. 6). Eilėraščių rinkinys kompoziciškai baigiamas tekstu „Adventas“, kuriame plėtojama pučiančio vėjo, kaip absoliučios, efemeriškos jėgos, „seniausios kartos anestetiko“, galia. Eilėraštis savitai susisieja su skelbtu pasižadėjimu rašyti šviesiau. „Advente“ poetinis subjektas nukerta: „Nuo šiandien – jokių eilėraščių – / Jokių pasninkų, įžadų, meilės pažadų, / Pasaulio matavimų žingsniais (...) Kalbėsimės pirštais“ (p. 101). Būtent ištrūkimas iš verbalinės kalbos ir poslinkis prie lytėjimo, intymumo pabaigia visas gramatines kategorijas. Kalbėjimasis pirštais, galbūt siejamas ir su Brailio rašto skaitymu, atveria visai kitą kalbą, kitus registrus. Poeto aklumo mitas (lyginamas su Homeru) atveria akis vidujybei, leidžia žvelgti giliau į save, pažinti pasaulį tik per lytėjimą, per grubius, nelygius paviršius, be jokių pagražinimų ir dirbtinių apdailinimų.
Apžvelgiant šios knygos vietą savo lietuvių literatūros lentynoje, galima pastebėti, jog poeto R. Stankevičiaus mintys keliauja dar J. A. Herbačiausko pramintais ezoteriko, mistiko, burtininko, mediumo tarp regimosios ir neregimosios tikrovės takais. Juk nuo pat XX a. pradžios lietuvių kultūroje poetas stovi šalia dvasininko, jo kalbėjimas tampa poetinėmis apeigomis (šiuo žanru R. Stankevičius ir apjungia savosios trilogijos koncepciją), tačiau ilgainiui poetą vėl bandoma sužmoginti, desakralizuoti – pati istorija pamažu išplėšė kalbos sakralumo puslapius ir pakeitė, sužmogino poeto įvaizdį. Todėl vienintelė išeitis – ieškoti liaudies užkalbėjimų, magijos ir mistikos šaknų ne visuomenėje, bet savyje, žvelgiant per savąją prizmę: „Atjunkė kažkas. Liepė / Pačiam savimi / Maitintis“ („Patys paprasčiausi burtažodžiai“, p. 91).
Asmeniškumas ir savastis, patyrimai, išgyvenimai – stipriai kertantis poeto R. Stankevičiaus koziris. Eilėraščio „Sargybiniai keičiasi“ paantraštėje matome tam tikrą biografinę nuorodą: „1987-ųjų naktį iš sausio šeštosios į septintąją spiritizmo seansą atlikusiam Rimvydui“, kuri veikia tarsi dedikacija „pačiam sau“ (p. 9). Poetas nurodo, jog užsiiminėjo juodąja magija – dvasių kvietimo kulto apeigomis. Tačiau šioje paantraštėje regimas poeto, kaip asmenybės, susiskaldymas. Lyg po ritualo skiltų veidrodis, kuriame būtų dabartinis „aš“ ir senasis „aš“. Tekstas dedikuojamas sau, savo tapsmui tarp sapno ir nubudimo –­ „Nubudęs jau būsi / Aš“ (p. 11).
Visi knygos skyriai pradedami biblinės parafrazės kartote: „sakei belsti, tad aš ir beldžiu“. Eilėraščių ciklų epigrafai – daugiausia citatos iš Biblijos, kurios atveria krikščioniškąjį klodą, jo problematiką –­ tampa raktu eilėraščiui taip, kaip vadinamasis smuiko raktas pradeda muzikinio kūrinį penklinėje. Krikščioniškosios kultūros simbolika, dievoieška, anapusybė –­ esminės temos, kuriomis groja maestro R. Stankevičius. Čia galime išgirsti ir Kristaus tuščio kapo tylą, pajusti drobulių akinamą baltumą, išgirsti balsą iš liepsnojančio erškėčių krūmo. Tačiau kartu ir baugiai, pagarbiai žiūrėti į mums nepažinią anapusybę – eilėraštyje „Mano Lozorius“ gvildenama kitokio nei Kristaus prisikėlimo tema. Šis prisikėlimas tarsi išvirkščias, teikiantis ne džiaugsmingą vitališko atgimimo, bet rezignuojančią gyvojo lavono kalbą. Labai įdomiai, metaforiškai naujai poeto lūpomis suskamba Dievo patirtys („– Jis – tik speigo ratilas, besiplečiančiuose / Varpų vyzdžiuose“, p. 13) arba poetinis Skaistyklos vaizdas („– Skaistykla yra tik speigas / Ir varpų gaudesys“, p. 12). Taip pat tęsiama kitose trilogijos dalyse pasirodžiusi epitafinių eilėraščių linija: „Poetui R. G., poetui L. M. ir kitiems nerašantiems“ (p. 20), „Tuo metu, kai rašiau šitą eilėraštį, žuvo mano draugas Mindaugas Štaras. Jo atminimui skiriu“ (p. 94). Skyriuje „Įėjimai“ tęsiama paslaptingų liaudies tikėjimų, burtų apeigos iš knygos „Patys paprasčiausi burtažodžiai“. Šio skyriaus kertinis akmuo –­ senovės lietuvių pagoniškoji bei krikščioniškoji kultūrų dermė. Tai savitas kalbėjimo būdas, kuriame atsiskleidžia autoriaus intymios biografinės detalės, vaikystės gyvenimo patirtys. Kartais tekstas ima plaukti kaip retrospektyvių kadrų juostelė, pasakojanti nuolat puolusio, kritusio ir vėl bandančio stotis žmogaus istoriją. Tiesa, ši istorija kupina iškirptų kadrų, laiko atžvilgiu nenuosekli, fragmentiška. Juk, pasak F. Dürenmatto, kiekviena biografija yra tam tikra kūryba, veidrodėlių sukiojimas reikiamu kampu, montažas ir, be abejo, visą persmelkianti kūrėjo fantazija. Taigi, visi šie aspektai puikiai veikia knygoje, kurioje yra tikrai nuoširdžių ir intymių autoriaus atsivėrimų, sielos dienoraščio fragmentų. Poetui svarbu nuolat palaikyti ryšį su vadaviete, rodyti ištikimybę, būti Dievo kareiviu, tuo, kuris klysta ir gailisi klydęs, kuris kovoja pačiame sunkiausiame mūšyje, vykstančiame kiekvieno mūsų viduje. Joks Pasaulinis karas, joks mūšio laukas nepranoks to, kuris nuolat verda maištingoje sieloje.
R. Stankevičiaus poezijos rinkinys „Ryšys su vadaviete“ – unikalaus dizaino knyga. Knygos dailininkas a. a. R. Orantas joje paliko vienus paskutiniųjų savo darbų, ryškų pėdsaką, liudijimą, kad dailė gali taip artimai justi poeziją, įsiklausyti į ją taip, jog net pačios iliustracijos virsta aukščiausios prabos eilėraščiais. Rimtis, estetika ir santūrus žaidybiškumas knygą daro patrauklią vizualiai, susisieja su gelminėmis, po tekstais glūdinčiomis idėjomis.
Nors apskritai kartais ima atrodyti, kad mirties tematika šiuolaikinės kartos lietuvių poezijoje yra gana geras koziris, kertantis per skaitytojo jausmus, nuoširdumą, perplėšiantis abejingumo, kasdieniškumo kiautą. Juk pati mirties tema savaime jau yra būties gilumo kategorija. Apie mirtį kalbėti savaime yra paveiku, gilu, nes tai fatališka jėga, neišvengiamybė, kažkas, kas yra už žmogiškosios sąmonės ribų. Kartais netgi ima atrodyti, jog poezijoje apie mirtį šnekėti tampa lengviau nei apie patį gyvenimo srautą ir kasdienybę... Tačiau apie visa tai tylėti irgi negalima. Todėl poeto kelias ir tampa nuolatinių klupimų, ieškojimų, kliūčių ruožu. Kai kurie poe­zijos mylėtojai netgi baiminasi, jog šiuo metu atsiranda vis daugiau jaunimo, R. Stankevičių laikančių (sąmoningai ar nesąmoningai) savo epigonu, mėgdžiojančių jo stilių, manierą, mirties kultą, gotiškąjį kalbėjimą. Tačiau aš dėl šio „judėjimo“ visai neįžvelgiu problemos, juk R. Stankevičiaus tekstuose yra gilus patirtinis, išgyvenimo kodas, kurio esmės jokie pasekėjai ar debiutantai nesugebės imituoti. Kaip teisingai yra pasakęs V. Šimkus: „Ir nieko nenuplagijuos / Netalentingi debiutantai / Kūryba, kai nėra jokios / Kūrybos, viskas išgyventa.“