Kęstutis Nastopka. „Zuikių dievo reabilitacijos klausimu“

Nuo 1950 m. Šiaurės šalių universitetas rengia vasaros sesijas kasmet vis kitoje Šiaurės, o dabar jau kelintą kartą ir Baltijos šalyje. Jose įvairių kartų mokslininkai aptaria naujus savo sumanymus. Šiemetinė sesija vyko Druskininkuose. Jos kultūros programą užbaigė kūrybinis poeto Vlado Braziūno ir saksofonininko Petro Vyšniausko duetas, pavadintas „Baltų priedaine“. Savo eilėraščius lietuviškai skaitė autorius, o Jono Zdanio, Ados Valaitis ir savo pačios vertimus į anglų kalbą – Marija Vyšniauskaitė. Petras Vyšniauskas saksofonu brėžė intonacines ir emocines eilėraščių jungtis, o kartais pateikdavo savarankišką muzikinę jų versiją. Klausytojai turėjo progą išgirsti eilėraštį „Zuikių dievo reabilitacijos klausimu“, įspūdingai išverstą į muzikos kalbą.

Pirmą koncerto dalį – „Pasaulio pradžioj vien tik vėjas“ – sudarė eilėraščiai, atskleidžiantys būdingus Braziūno poetikos ir mitologijos ypatumus, antrą – „Baltų linksniai baltalinksniai“ – įvedantys tarmines ir baltiškąsias atramas ir plėtojantys Poezijos Didžiosios Kunigaikštystės idėją. Trečioje dalyje – „Žydi akmenys ir medys“ – poetas pademonstravo keliasluoksnį stilistinį registrą, nuo Biblijos parafrazių, pokalbio su mažaisiais gamtos broliais iki intymios erotikos. Pirmos ir antros dalies kompozicijas pratęsė Kęstučio Nastopkos filologiniai komentarai.
Jei kam įdomu, paskaitykite.

I. Vakar yra rytoj

Tarp devyniolikos Vlado Braziūno poezijos knygų, parašytų lietuviškai arba gimtąja poeto tarme, yra ir dvikalbė lietuviškų ir prancūziškų eilėraščių rinktinė, pavadinta gramatikos terminu: būtasis nebaigtinis / imparfait. Prancūzų kalboje imparfait reiškia ne tiktai gramatinį būtąjį laiką, bet ir tai, kas yra neužbaigta, netobula. Tai esminis Braziūno poezijos požymis. Joje nepripažįstamos sustabarėjusios reikšmės. Tai, kas buvo arba kas yra, susipina su tuo, kas galėtų būti.

Vienas poeto eilėraštis taip ir vadinasi: „vakar yra rytoj“. Jame kalbama apie tris lygiagrečius gyvenimus – arklio, paukš­čio ir poeto. Nuvarytas, užkastas ir vėl prisikėlęs arklys pasirodo kaip viduramžių žirgas, kaip darbinis arklys Slovakijos kalnų šachtoje, kaip arklys, atvežęs iš Naugarduko į Vilnių Adomą Mickevičių ir tapęs šiandieninių Vilniaus parkų vaiduokliu. Paukščio – lakštingalos gyvenimas susieja mitinį Dunojų-Dugnojų su Lietuvos šienpjoviais ir Bratislavos naktinėmis klajonėmis. Per Europos festivalius keliaujančio poeto gyvenime visa tai virsta meilės nuotykiais. Šį poetinį pokštą laikyčiau kūrybiniu Braziūno kredo. Jo poezija vienu metu skleidžiasi keliose laiko plotmėse.

Pirmojoje poezijos knygoje, kuri, beje, tuometės valdžios cenzorių septyneriems metams buvo sulaikyta, Braziūnas paskelbė:

jūrių marių dugne
tyloje begalinėj
įsižiebs vakare
prarastoji tėvynė       
            „palikę namus“

Pasak Algirdo Juliaus Greimo, lietuvių mitinėje pasaulėžiūroje „viskas, kas vyksta danguje, yra visų pirma tiktai atspindys gyvenimo marių dugne“. Braziūno poezijoje gyvybė prasideda „iš liulančio sapno pasaulio pradžioj paskandinėj“, kur mėnuo atsiskiria nuo saulės, karklas nuo dievmedžio, giesmė nuo čirškimo, pradžia nuo pabaigos.

Tarp lietuvių mitinių būtybių yra minimas mįslingas zuikių dievas. Kai kurie mitologai linkę abejoti jo autentiškumu: neaišku, kokiu pamatu šis baugštus greitakojis padaras siejamas su medžioklės deive Medeina, kuri viename metraštyje vadinama „zuikių valdove“. Tame pat metraštyje rašoma, kad Mindaugas, išjojęs į medžioklę ir pamatęs per lauką bėgantį zuikį, nebekeldavo kojos į mišką. Dėl to kiti mitologai spėja, kad miško deivės zuikiai yra savitos būtybės, kurių paskirtis yra neraminti, gąsdinti medžiotojus. Eil. „Zuikių dievo reabilitacijos klausimu“ Braziūnas pateikia poetinę šios hipotezės versiją. Zuikį, sumedžiotą velniui padedant, veltui  mėginama parduoti Rygos turguj. Pirkėjams jis atrodo esąs grėsmingas raguotas padaras. Poetas jame atpažįsta mitinę Lietuvos girių būtybę, analogišką romėnų Silvanui. Suaugusieji, keldami vaiką už galvos, suspaudę per ausis, žada jam parodyti zuikių bažnyčią. Braziūno eilėraštyje šis posakis virsta poetine zuikių dievo raiška:

matos pro plyšį tik degančios zuikių bažnyčios
stogas iš ąžuolo, kryžius iš šunkelių, mišios
gal iš dainos, gal iš pasakos, gal iš nakties atviros

Mitinių tekstų pėdsakų galima aptikti eilėraščių leksikoje ir frazeologizmuose. Braziūnas kūrybiškai naudojasi archajiniais lietuvių kalbos klodais. Eil. „Sambariai“ žemės dievui aukojamos apeiginės vaišės įprasmina pasikartojantį žemdirbio darbų ciklą:

žolynais stalas bus nuklotas
ir bus nedaloma, bus viena
ir mūsų valandos, ir dienos
ir mes žiūrėsime apsalę
kaip duoną duonriekis sujungia

Eil. „nenuraunamas linas“ vietovardžio etimologija (Parovėja < rovėja < rauti) atgaivina lino kančios mitą. Kad įveiktų nuotolį, skiriantį gamtą nuo kultūros, nurautas linas turi pereiti ištisą kankinimų virtinę: jis yra mindomas, laužomas, mirkomas, deginamas. To, ką ištveria linas, nė velnias negali iškentėti. Braziūno eilėraštyje linų rovėjoms, iškentusioms kietą vargą, žadamas grįžimas į rojų (įrašytą Parovėjos garsyne). Ištvėręs nepakeliamas kančias linas išveda žmones į nebeužmatomai didelį pasaulį:

gal lūpos jų sūrios nuo jūros, o ne nuo prakaito, liūdnos
gal akys iš pilnumos, iš pasaulės didumo
nebeužmatomo, ašaros gal – vien kad židinio dūmas
         pražysta ir žydi kaip linas
                ir žydi kaip linas
                  žydi kaip linas
                     kaip linas
                        linas
                     pražysta

Lietuvių mįslėje „žiemą brolis, vasarą molis“ slypi archajiška molio, ugnies, šilumos ir brolystės konfigūracija. Braziūno eilėraštyje ji tampa poetinio pasaulėvaizdžio atrama:

iš naminio audimo dainos
aguonėtuos Svalios pabariuos
iš švelniausios šiurkščios gelumbės
iš skaisčiausios tamsios giminės

iš to meto kai tratino būgną
besarmatiškai pratino ugnį
prie šelmens savo artimo brolio
savo brolį prie smengančio molio
                      „iš naminio audimo dainos“

Paskutiniame eilėraščio posme iš mito ir ritualų (būgno garsai primena prisikėlimo būgnų dundesį Velykų rytą) išeinama į istoriją, brolišką molį pakeičia sukilėlio dalgis:

taip skaistėjo taip tvino rytai
sidabriniai trobų pamatai
taip švytėjo pakartą ant balkio
plakė vėjai sukilėlio dalgį

LDK, XIII–XIV a. aprėpusios teritoriją nuo Baltijos iki Juodosios jūros, sėkmės neįmanoma paaiškinti nei demo­grafiniais, nei ekonominiais argumentais. Jos politinė galia rėmėsi integruojančiais ideologiniais veiksniais. Greimas, įžvelgęs etimologinį leksemų „vėliava“, „vėlė“ ir „velnias“ sąryšį, aiškino, kad lietuvių gentis, žygiuodama į karą su savo vėliava, su visais savo mirusiaisiais, sėmėsi iš jų drąsos ir nenugalimos jėgos. Braziūno eilėraštyje, kurio epigrafu paimta Adomo Mickevičiaus eilutė „jie nežino, kas yra tėvynė“, stepe keliaujančių lietuvių pulkų vaizdinys apauga pagoniškų papročių reminiscencijomis, iš atgimstančios praeities išnyra „nežinoma sena ateitis“.  

Tačiau poetinei mitologijai istorinis substratas nėra būtinas. Eil. „raibojo gaidžio aukojimas“ pagoniškas ritualas lokalizuojamas Kaukazo kalnagūbryje „po skliautuotu Gechardo dangum“. Nukirsdinta raibo rudens galva, užliejusi krauju debesų šventyklą, sukelia virtinę kosminių transformacijų:

pasaulis pasvirs ir po kojom akmuo apgliaumės
kaip nuo vynmedžio vaisiaus
kraujo, pralieto netyčia
sakalas vėlei atgis į raibąją gegę
gegę keleivę, tūbuotąją, gegę medžioklę
leisis ant rankų kietų obelinių skaičiuoti
metų, kibiai suimtų į riestąjį nagą
dužių ir sprangių kaip šašukai

II. Baltiškas akcentas Poezijos Didžiojoje Kunigaikštystėje

Vieną knygą, kurios išėjo dvi laidos skirtingais pavadinimais, Braziūnas yra parašęs savo gimtąja pasvaliečių tarme. Tarmę jis suvokia kaip poetinę vertybę, pasaulėjautos atskaitos tašką. „Kaip tėvo švarkas bus tarmė ta, kuria lig šiol savęs klausaus“, –­ teigiama eilėraštyje „Tarmė“. Savo tarmės gimtiniais žodžiais geriausiai gali susikalbėt ir su kitais, ir su savimi. Jie mažiausiai apnešti pašalinėmis dulkėmis, mažiausiai suvelti, tarsi mažiausiai meluojantys. Tarmė pririša prie savo krašto, per tarmę ateina namų aplinkos detalės, per jas atsiveria visas pasaulis.

Braziūno eilėraščiuose ūkiantis siaurukas, šiandien jau išnykęs padaras, nebevežiojantis keleivių, priklausantis praėjusiam laikui, yra visateisis poezijos gyventojas:

pagaila, kai paliegusiais bėgiais
bėgant žolę pernykštę matau
nepavysiu dygimo nei žiedo
tepaluoto, o tokio graudaus
žilą galvą spaudžiu prie bėgių
vis klausaus, kaip jie tyli, klausaus  
                          „vaikystės siaurukas“

Šiaurės Lietuva – lygumų kraštas. Aukštyn kylančią vertikalę čia atstoja smegduobės – karstiniai reiškiniai, atsiveriantys žemės paviršiuje. Pasakojama, kad į vieną tokių smegduobių kadaise prasmego besiganiusi karvė. Kartais jos atsiveria po trobos pamatais. Tada jos vadinamos trobos šeimininko vardu. Braziūno eilėraščiuose karstinės įgriuvos asocijuojasi su sutartinių – specifinių šio krašto polifoninių dainų – smegduobėmis, taip pat su kraują varinėjančiu alumi –­ sakraliniu Lietuvos šiaurėje gėrimu:

mūsų kalnai – į vidų
mes leidžiamės į duobes
iš tų prakeiktų atlantidų
mūsų jau nieks neišves

sukas ratu kaip saulė
padūkęs alus vakare
skudučiai – ūkiantys kaulai
anų, kur užtruko kare

mūsų krantai – į gylį
mes smengame į duobes
aukštai susitvenkus tylai
rankos kryžių įbes
              „Avižonio duobės“

Šiaurėje ieškoma „borealinės protėvių prokalbės“ šaknų. Čia likę išnykusių baltų genčių – žiemgalių ir sėlių – pėdsakai, atgyjantys poetinėse aliteracijose:

o kokiom upėm, kokiais sieliais
į kokią saulę kraustos sėliai
ir kokie jų jaunėliai auga
kas jiem už priešą, kas už draugą
iš pasalos į juos kas sėlins?
                     „šis vėjas“

Garsynas susieja etnonimą „sėliai“ su upėmis plukdomais „sieliais“, su „pasala“ ir „sėlinimu“ ir su visoms gentims šviečiančia „saule“.

Į šiaurę nuo Pasvalio – vienintelė išlikusi kita baltų tauta –­ latviai. Braziūnas kuria savotišką poetinę metakalbą, suvienijančią šias prieš pusantro tūkstančio metų išsiskyrusias kalbas. Pasak latvių poeto Knuto Skujenieko, jis stato tiltą tarp dviejų kultūrų: „Tai ne tik kalbiniai ekskursai. Pirmiausia, tai sielos triūsas, pasaulio ilgesys. Tai naujas lietuvių poezijos puslapis, stiprinantis mūsų brolystės jausmą.“

Eil. „palatvė“ fonetinis lietuvių žodžio „mėta“, įvardijančio augalą, puoselėjamą ritualiniame lietuvaitės darželyje, ir latvių žodžio „meita“ (mergaitė) paralelizmas tampa poetiniu tautų brolystės argumentu:

kur leišių mėtos
kur latvių meitos
žydi rasoja

(…)

nužiūri vagą
nugrėbsto lieptą
ir liepą regi
žydint gražiai vis

sužydi medų
leišių ir latvių
rūtos ir mėtos
mergos ir maldos

Eil. „baltų kalbos“ pro normines dabartinės kalbos lytis („kalbos asfaltą“) kalasi probaltiškos prokalbės daigai. Latviški žodžiai transformuojami į lietuviškus. Iššifruojama latvių Lielupės – Didžiosios upės etimologija, latvių pajūrio kaimelis „Priedaine“ virsta melodinį akcentą reiškiančia „priegaide“. Kuriama pleonazminė latviškų ir lietuviškų leksemų samplaika („byra priedainės, pušynės“): latvių bendrinis žodis „priedaine“ yra tas pats, kas lietuvių „pušynė“. Gaivališkas kalbos žaismas pagrindžia kultūros ribų įveikimo programą:

sprogsta priebalsiai ir švokščia
prieblandoj ir mėnesienoj
kad galėčia, juos išvogčia
išsprogdinčia latvių sieną

Iš latvių kalbos Braziūnas perima moterišką pasaulio įvardijimo formą („pasaule“). Atitinkamai modifikuojamas jutiminio santykio su pasauliu skalę nurodantis frazeologizmas („laukas akylas, miškas ausylas“):

židiny žãliai ugniai žydint
babutės žygis – iš daržinės pas žaląją
dar nė žymės, bet pasaulė darosi
greitesnė per zvirbulio žingsnį

akylesnė per lauką, senelio akim nužiūrėtą
ausylesnė per mišką, iš baimės jo nudainuotą
nebuvo, nebus jau tik balta ir juoda
bus raina, bus žala ir žalia, ir mėlyna
           
    „pasaulė tampa atnaujinta“

Braziūno eilėse kaip personažai pasirodo jo versti latvių poetai. Skujenieką, augusį anapus abi šalis skiriančio Nemunėlio ir palikusį įspūdingą dviejų etnosų bendravimo paliudijimą – „Pas leišius gert alaus“, primena šio eilėraščio ritmo atgarsiai eilėraštyje latvišku pavadinimu „nac rudentini“ („eikš, rudenėli“):

ei išsilakstėt po užpelkių upsalas
           alu vis dzert vis pa druskai
             vis um-pa-pa um-pa-pa
              leišis tuteišis trumpina
             kelią neria į rudenio upę
               paskui karvelį ulduką
                         lapatai
                           bum

Žavėdamasis Skujenieko kultūriniu poliglotizmu, Braziūnas jį pavadina „prie dangaus prikniedytu europiečiu“. Tame pat eilėraštyje minimas kitas Braziūno numylėtas latvių poe­tas Uldis Bėrzinis. Jo vardas lietuvių kalboje sutampa su vieno karvelių šeimos paukščio – ulduko – įvardijimu, todėl jam priskiriamos laiškų nešiotojo pareigos (eil. „karvelių paš­tas“).

Braziūno poezijos valstybės ribos nesiriboja baltų etnosu. 2006 m. liepos 5 d. Minske drauge su tuometiniu Lietuvos ambasadoriumi Baltarusijoje Petru Vaitiekūnu jis paskelbė Poezijos Didžiosios Kunigaikštystės – Magnus Ducatus Poe­sis, aprėpiančios buvusią LDK teritoriją, įkūrimą. Jo iniciatyva leidžiamas to paties pavadinimo poezijos almanachas, vyksta poetiniai ir muzikiniai renginiai Vilniuje, Kaune, Minske, Kijeve, Krokuvoje, Liubline, Balstogėje ir daug kur kitur. Lygia greta su lietuvių, latvių, lenkų, ukrainiečių, baltarusių kalbomis atgyja ir lotyniškoji kultūra, puoselėta Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Braziūno poetinį poliglotizmą paliudija kalbinės paralelės su tiurkų kalbomis. Indoeuropiečių ir tiurkų kalbų garsiniais atitikmenimis grindžiamame eilėraštyje „-vardžiai“ lietuviškas jaustukas „ak“ perskaitomas kaip turkų kalbos jaustuko „ah“ atitikmuo. Bet turkų kalboje „ak“ reiškia ir „baltas“. Tai tampa atrama baltumą įvardijančiai aliteracijų grandinei: „baltas vanduo“, „balų ledas blyškus, baltarusis“. Tame pačiame eilėraštyje turkų kalbos pavyzdžiu Dunojaus vardas išskaidomas į dun-aj: „aj“ turkiškai reiškia mėnulį, o „dun“ –­ bendrinėje kalboje nebevartojamas skolinys iš arabų kalbos, reiškiantis „žemas“. Iš čia – žemai plaukiančio mėnulio figūra. Dunojaus vandenyse atsispindi mėnulio kelias dangumi, jis duoda pradžią ir baltarusių baloms. Šios mitinės reikšmės priskiriamos baroko poetui Motiejui Sarbievijui, verčiančiam Žemaičių kalvas į lotynų kalbą.

Kitame eilėraštyje poeto žmonos vardas Alma lygiagrečiai verčiamas į lotynų (alma – „maitintoja“) ir turkų kalbas. Turkų kalbos leksema „elma“ yra skolinys iš arabų kalbos „alma“ – „obuolys“. Iš čia – rytietiškas vėrinys mylimai moteriai:

nėr gražiau, kaip gražus tavo tiurkiškas vardas
Obuolėle, pusele mano antroji
almuonėle upele, klajojus
tenai, tolimuosiuos jaunystės kraštuos
kur ir mes, pietuose įpiečiausiuos
ir nėr man gražiau, kaip lotyniškas tavo
Maitintoja, ašara mano akies
ašara tavo akies – ta pati ant nebesamų tavo
ant nebegirdimų mano
neišsakytų brangiausių

Pasak Jurijaus Lotmano, kultūros tekstai esti užkoduoti mažiausiai du kartus. Daugiabalsėje Braziūno poezijoje galioja kontrapunktinė kodų sistema. Idealus skaitytojas turėtų atpažinti eilėraščiuose slypinčias kultūrines nuorodas. Bet tai nėra vien filologams skirta poesia docta. Ji apeliuoja į išmanų skaitytoją, nusiteikusį tapti poeto pašnekovu, įsiklausyti į tai, ką jam sako poetiniai tekstai.

Tai paliudijo saksofoninės Braziūno eilėraščių versijos. Į natūraliąją kalbą nuolat verčiami dailės, muzikos ir kitų menų diskursai. Tuo maitinasi nemenkas meno aiškintojų būrys. Bet atvirkštinis natūraliosios kalbos vertimas į kurią nors meno kalbą teoriškai neįmanomas. Petro Vyšniausko meistrystė verčia šia aksioma suabejoti. Jo muzikinės eilėraščių interpretacijos pateikia neišprotautus kalbinių struktūrų atitikmenis, kalba per ausį į sielą.